Naujasis Kauno klinikų vadovas: šį darbą suprantu kitaip

Baigiasi antras mėnuo, kai Kauno klinikoms vadovauja kardiologas biomedicinos mokslų daktaras profesorius Renaldas Jurkevičius. Beveik du dešimtmečius šios ligoninės valdžios olimpe vyravęs štilius baigėsi: pokyčiai dėl ligonių pirmiausia palies aštuonis Klinikų direktorius.

– Pusantro mėnesio – laikotarpis, per kurį jau galima kai ką pastebimo nuveikti. Nuo ko pradėjote?

– Per tą laikotarpį pavyko geriau pažinti šią didžiąją ligoninę ir suplanuoti kai kuriuos darbus ateičiai. Galvojame, kaip galėtų būti efektyviau valdomos Kauno klinikos, kad jos kuo geriau vykdytų įstatuose numatytus uždavinius tarnauti pacientams, mokslui ir studijoms, kaip ligoninė galėtų geriau tenkinti čia dirbančiųjų interesus, poreikius. Tai trys pagrindinės veiklos sritys, kurios labiausiai rūpi dabar ir bus svarbios ateityje.

– Tai numatėte eidamas į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų vadovo konkursą ir jį laimėjote. Apie ligoninę daug žinojote būdamas universiteto prorektoriumi studijoms. Kaip ji gali būti valdoma efektyviau?

– Valdymas turėtų būti paprastesnis. Ligoninėje yra 34 profilinės klinikos, jų vadovai renkami universiteto senate, kartu atstovauja ir universitetui, ir ligoninės padaliniams. Tai, pavyzdžiui, Chirurgijos, Kardiologijos ir kitos klinikos. Jų vadovų reikia, bet yra dar aštuoni direktoriai, atsakingi už šias sritis. Tai daugoka, o sprendimai galėtų būti greičiau priimami esant paprastesniam valdymui. Daug ką galime spręsti tiesiogiai su Klinikų vadovais, sutaupydami laiko, nuspręsdami operatyviau. Medicina orientuojasi į pacientą ir apie jį turi suktis visa veikla: gydytojų, slaugytojų – visų darbuotojų. Dirbtinis skirstymas į konservatyviąją mediciną, chirurgiją ir kitas sritis likęs iš praėjusių amžių. Ligonis turi būti ištiriamas, jei reikia – operuojamas ar gydomas vaistais. Gali būti taikomi keli gydymo metodai, todėl dirbtinių barjerų tikrai nereikia. Pažangiausių pasaulio ligoninių centre yra pacientas. Taip turi būti ir pas mus.

– Vadinasi, Klinikų direktorato su aštuoniais ligoninės vadovais nebeliks?

– Jų skaičius turėtų mažėti. Vadovausimės ligoninės įstatais. Sprendimas bus priimtas, kai po atostogų į darbą grįš sveikatos apsaugos ministras. Su universiteto rektoriumi šį sprendimą jau esame aptarę.

– Dalyvaudamas Kauno klinikų vadovo konkurse akcentavote būtinybę turėti ligoninės viziją, strateginį planą – tarsi iki šiol to nebuvo?

– Gydymo įstaigos, ypač tokios didelės, kaip Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikos, turi turėti strateginį planą, žinoti, kur link einama. Aš tokio šios ligoninės plano nemačiau. Tebuvo universiteto strateginis planas su ligoninės dalimi. Juk yra tam tikri strateginiai indikatoriai, rodikliai, pavyzdžiui, išgyvenamumas po miokardo infarkto ar patyrus daugybines traumas. Būtina sukurti strategiją, kuri apimtų visas veiklos sritis nuo pat skausmų pradžios, greitosios pagalbos atvykimo iki šeimos gydytojo, įskaitant diagnostiką, gydymą, reabilitaciją ir visas kitas grandis. Pagal tai reikia žiūrėti, į kurias sritis būtina investuoti daugiau lėšų, ką tobulinti, kad prasti Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai pagerėtų. Toks juk visų mūsų tikslas.

Aplinka ligoninėje taip pat labai svarbi. Sveikatos gerėjimo procesas priklauso nuo to, kaip ligonis jaučiasi, kaip yra aptarnaujamas, kaip jam suteikiama informacija. Šie paciento pasitenkinimo rodikliai labai svarbūs strategiškai, kaip ir personalo būsena. Jei gydytojai, slaugytojai bus pavargę, nemaloniai bendraus su pacientais, jie liks nepatenkinti. Turime sukurti strateginių rodiklių monitoringo sistemą, kad žinotume, kokią konkrečiai grandį turime keisti siekdami geresnių sveikatos rodiklių. Lietuvoje viešajam sveikatos sektoriui skiriama daugiau nei keturi milijardai litų. Turime žinoti, ar efektyviai tos lėšos panaudojamos kiekvienoje ligoninėje, kiekvienoje grandyje. Juk galbūt tai galima panaudoti ir efektyviau?

– Kelerių metų reikės šiems rezultatams pasiekti?

– Tai procesas. Pirmiausia reikia sukurti sistemą. Pasitelksime universiteto mokslininkus, dėstytojus, doktorantus, magistrantus, kad jie galėtų dirbti konkrečius realius darbus su konkrečios ligoninės modeliu. Tai bus realūs moksliniai darbai, kurie tarnaus ne tik mokslininkams, bet ir ligoninėms bei visai sistemai, padės saugoti visuomenės sveikatą. Plane yra numatyti etapai, tam reikia laiko. Šiemet pasirengsime, kad nuo kitų metų pradžios galėtume pradėti rinkti rodiklius, kad galėtume tikslingiausiai nukreipti investicijas. Juk žinosime, kur blogiausia, nuo ko daugiausia žmonių miršta, kur ištinka daugiausia komplikacijų. Galbūt po miokardo infarkto ligoniai per trumpai gydomi stacionare? Iki šiol vis trumpinome ir trumpinome gydymo ligoninėje laiką. Gal jau priėjome ribą? Ji vienokia Vokietijoje, kitokia Lietuvoje, nes pas mus kitokia socialinė aplinka, menkai išplėtota socialinė pagalba. Lietuvos gyventojai savo šalyje turi gauti geriausią pagalbą.

– Bet juk tai – labai didelis darbas greta kasdienio?

– Kauno klinikose dirba 7 400 darbuotojų, greta – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Kas, jei ne mūsų ligoninė ir universitetas, galėtų tuos darbus daryti? Tai daro geriausios pasaulio ligoninės, taip strategiškai planuoja savo veiklą – aš nieko neišrandu.

– Štai už Klinikų miestelyje linguoja kranas – statomas Skubios pagalbos centras, vyksta kiti Klinikų plėtros darbai. Jų nekeisite?

– Tai, ką darė ankstesnė administracija, buvo išmintingi žingsniai. Klinikoms vadovavusiam profesoriui Juozui Pundziui ir visai komandai galima tik padėkoti už tuos didelius darbus. Klinikos visąlaik plėtėsi, suplanuoti geri darbai būsimai kartai. Galimybės Klinikose gydyti pačius sunkiausius ligonius, kur įdiegtos pažangiausios technologijos ir personalas geba, sudarytos.

– Klinikose pasitaiko paradoksų: vieniems pas gydytojus labai sunku patekti, kitiems čia operuojama tokia paprasta liga kaip apendicitas. Sakoma, kad tereikia būti turtingam arba turėti pažįstamų gydytojų...

– Pagal 1991 m. priimtą Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją ir viso pasaulio universitetinių ligoninių praktiką tokiose ligoninėse, taip pat ir Kauno klinikose, koncentruojamas pačių sudėtingiausių patologijų gydymas ir teikiama pati kvalifikuočiausia pagalba. Pirminio ir antrinio lygio medicinos paslaugos čia teikiamos mokslo ir studijų tikslais. Jei ligonis pateks į Klinikas dėl apendicito – ligoninė nuo to nenukentės. Svarbu, kad tokie ligoniai neužgožtų sunkiai sergančiųjų, nesutrukdytų jiems laiku suteikti pagalbos. Tai – srautų valdymo problema.

Visuomenė turi suprasti, kad Kauno klinikose prioritetas teikiamas sudėtingiausiems ligoniams, kuriems kitose gydymo įstaigose pagalba negali būti suteikta. Mes vienodai visiems piliečiams privalome užtikrinti tretinio lygio pagalbą. Jei reikia paprastesnio gydymo ir tai gali padaryti kitos ligoninės, kodėl ligoniui nepasvarstyti – gal jam ten patogiau, paprasčiausiai – arčiau namų? Visa Lietuva juk negali suvažiuoti į dvi ar tris ligonines. Kitos irgi turi atlikti darbą pagal savo kompetenciją.

– Dėl to vykote į Respublikinę Šiaulių ligoninę?

– Kauno klinikos turi bendrauti su visomis šalies ligoninėmis, ypač didžiosiomis. Visi mūsų partneriai yra lygiaverčiai. Klinikos išskirtinės tik teikiama labai kvalifikuota pagalba, mokslo ir studijų galimybėmis.

– Bet Šiaulių ligoninės medikai negali teikti tretinio lygio paslaugų?

– Joje nėra kai kurių padalinių, bet apendicito ir kitos operacijos sėkmingai atliekamos. Ten dirbantys medikai – mūsų partneriai. Jie siunčia mums tuos pacientus, kuriems reikalinga tik pas mus teikiama pagalba. Mes turime užtikrinti ryšį tarp ligoninių, kad tokie pacientai pas mus patektų kuo greičiau. Atlikus tai, ką reikia, galbūt juos galima grąžinti atgal. Svarbu, kad kolegos iš kitų ligoninių žinotų, kokios galimybės pas mus ir mums pacientus siųstų ne pagal atsitiktinius motyvus, o pagal sistemą, kad ji būtų sukurta.

– Ir nebūtų veltui gaištamas kartais labai brangus laikas?

– Mes atviri visai Lietuvai, visoms ligoninėms. Kauno klinikos nėra kažkokių kastų gydymo įstaiga. Tai norime paneigti. Esame bendra medikų šeima Lietuvoje ir dirbame tam pačiam tikslui – ligoniui.

– Klinikose ir taip labai ilgos eilės. Neretai iš viso sudėtinga užsiregistruoti, talonėliai, skirti mėnesiui, išgraibstomi per kelias valandas. Tai žeidžia žmones, vilkina ligų gydymą.

– Visiškai sutinku su jumis. Laukimo laikas – dar vienas indikatorius, reikalaujantis strateginio sprendimo. Svarbu žinoti, kokias eiles privalome sutrumpinti. Jei sakome, kad pas kardiologus, labai svarbu, kad nebūtų priversti laukti tie sunkieji pacientai. Kardiologai dirba visose ligoninėse ir poliklinikose. Pavyzdžiui, hipertenzija gydoma jose, nebent kažkas nesiseka, nepavyksta sureguliuoti kraujospūdžio. Tuomet reikia atlikti gilesnius tyrimus, kurie atliekami Kauno klinikose. Tiems pacientams, kuriems reikia neatidėliotinos pagalbos ir ji negali būti suteikta kitose ligoninėse, ją pas mus turi gauti nedelsiant.

– Tikite, kad tai galima pasiekti?

– Tikiu. Iki šiol neatskirti sunkių pacientų srautai, todėl jie laukia bendroje eilėje. Kai pavyks tai išdiferencijuoti, taisyklės bus aiškios ir gydytojams, ir pacientams, ir visai visuomenei.

– Ar manote, kad maksimalų medikų sąžiningumą galima pasiekti jų nemotyvuojant? Sakoma, kad Kauno klinikų medikų atlyginimai – mažiausi Lietuvoje?

– Deja, tai tiesa. Statistikos departamento duomenimis, Kauno klinikose dirbančių gydytojų ir slaugytojų atlyginimai yra mažesni nei Lietuvos vidurkis. Nieko nekeičiant gali atsitikti, kad dideliuose gražiuose pastatuose nebus kam dirbti. Jau dabar pasitaiko, kad slaugytojas, baigusias universitetines studijas, nelengva prikalbinti ateiti dirbti į Klinikas. Atlyginimai – labai svarbu, bent šalies vidurkį turime pavyti.

– Kaip juos padidinsite?

– Visa ligoninė turi dirbti efektyviau, kad tam užsidirbtume. Neišleisti ten, kur nereikia.

– Neremontuoti, nestatyti?

– Aplinka, į kurią ateina pacientai, dirba medikai – labai svarbu. Būtina rasti aukso vidurį tarp infrastruktūros kūrimo ir socialinės dalies, kad ir atlyginimai galėtų didėti, ir plėtra vyktų.

– Iš šalies atrodo, kad tai labai sunkūs uždaviniai. Kodėl norėjote tapti Kauno klinikų generaliniu direktoriumi?

– Manau, kad kiekvienas žmogus nori iššūkių. Man teko daugiau kaip penkerius metus eiti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studijų prorektoriaus pareigas, buvau universiteto senato Plėtros ir integracijos komisijos pirmininkas, todėl ir su ligonine teko susipažinti. Kiekvienas turbūt nori realizuoti savo idėjas, tikslus.

– Ne vadovauti?

– Vadovo darbą aš kitaip suprantu. Administracija turi tarnauti darbuotojams, o ne jie – vadovams, direktoriams. Tai mano ir visų, kas su manimi dirbs, viena iš svarbiausių taisyklių.

– Esate numatęs komandos narius?

– Procesas vyksta. Svarstome galimybes ateiti naujiems žmonėms, o ir tie, kurie čia dirba, yra puikūs, daug nuveikę, daug pasiekę, turintys gerų idėjų specialistai.

– Kol kas pakeitėte tik sekretorę?

– Gerai suskaičiavote. Pakitimai turi būti labai gerai apsvarstyti. Keičiant reikia būti tikram, kad bus geriau.

– Ir jums lieka nemažai pareigų: universiteto prorektorius, Kardiologijos klinikos Echokardiografijos sektoriaus vadovo...

– Jokio papildomo užmokesčio už vadovavimą sektoriui negaunu, tai – ne pareigos. Nepažeidžiu Lietuvos darbo kodekso, žinau, kad žmogus negali dirbti daugiau 60 valandų per savaitę. Pagal universiteto statutą Klinikų generalinis direktorius kartu yra ir prorektorius klinikinei veiklai. Tas pareigas aš einu vos kelias valandas per savaitę.

– O su ligoniais dirbate?

– Taip, esu gydytojas kardiologas.

– Kuris virusas, jūsų nuomone, labiausiai graužia Lietuvos sveikatos sistemą? Korupcija? Lėšų stoka?

– Mums svarbiausia užtikrinti, kad pacientai reikiamu metu gautų reikalingą medicinos pagalbą. Kai tai pavyks, manau, bus nuveiktas didelis darbas.