Naująją sceną Kaune užklos „Baltoji drobulė"

Na, tai kas, kad į Kauno valstybinį dramos teatrą šiuo metu nesirenka žiūrovai, teatras – gyvas! Maža to – įgyvendinantis iššūkius: jau spalio 12 d. turėtų atsiverti Dramos teatro didžiosios scenos durys, kurioje tądien bus parodyta premjera – Lietuvos teatruose niekada nematytas lietuvių moderniosios literatūros perlas - Antano Škėmos „Baltoji drobulė“, kurį į sceną perkelia Jonas Jurašas.

Atgimstanti Didžioji scena

„Scenai tai labai sudėtingas uždavinys, - kalbėjo režisierius Jonas Jurašas, -  A.Škėmos „Baltoji drobulė“ – modernus kūrinys, jame vyrauja pasąmonės srautas, poetinis tekstas, veiksmas, kaip įprastai būna pjesėse, nėra linijinis, jis persikėlinėja iš Kauno į Niujorką ir atvirkščiai. Visa tai įgyvendinti spektaklyje, nenukrypstant vien į modernybes, bet ir išsaugojant kūrinio autentiką – tikras iššūkis, bet aš juos mėgstu“, - šypsojosi J.Jurašas su aktoriais susirinkęs į  Didžiąją salę, kurią, tiesą sakant, dar tik galima įsivaizduoti, nes šiuo metu joje – žiojėjanti scenos rato duobė, betonas, dulkės, tačiau čia pat sklando kūrybiniam darbui nusiteikusios trupės entuziazmas ir energija.

„Darbininkai skaičiuoja valandas ir minutes, dirba išsijuosę, - patikino teatro vadovas Egidijus Stancikas, - tikime, kad sceną jau spalio 1 dieną jie atiduos režisieriui, aktoriams, apšvietėjams, nes  prieš premjerą paskutinės repeticijos vyks jau čia. O tai, kad Didžioji scena bus atidaryta A.Škėmos kūriniu, režisieriaus J.Jurašo spektakliu – didelis džiaugsmas, šventė ir drauge dėsningumas: taip ir turėjo būti“.

Talentingas lietuvių menininkas

Antanas Škėma gimė 1910 m. (pagal gimimo liudijimą – 1911 m.) Lodzėje, Lenkijoje, kur jo tėvas buvo išsiųstas mokytojauti. Pirmojo pasaulinio karo metais su tėvais gyveno Rusijoje, 1921 m. grįžo į Lietuvą.

Mokėsi Radviliškio progimnazijoje, Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 1929 m. įstojo į Lietuvos universiteto Medicinos fakultetą, 1931 m. perėjo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą.

1935 m. įstojo į Vlado Sipavičiaus-Fedoto vadovaujamą dramos studiją, kurioje vaidindamas buvo priimtas ir  į Valstybės teatrą Kaune. Vėliau persikėlė į atkuriamą Vilniaus dramos teatrą. 1940–1944 m. Vilniaus miesto teatro aktorius, vėliau – ir režisierius, vaidino beveik visuose tuo metu statytuose spektakliuose.

1944 m. išvyko į Vokietiją, kur dirbo įvairiuose lietuvių meniniuose sambūriuose. 1949 m. atvyko į JAV, aktyviai tęsė teatrinę ir kultūrinę veiklą. Vaidino Čikagos teatre, Bostono dramos sambūrio pastatymuose. 1960–1961 m. dirbo „Vienybės“ redakcijoje. Skaitė daug paskaitų, rašė ir spausdino straipsnius teatro ir literatūros klausimais įvairiuose leidiniuose.1961m. žuvo automobilio avarijoje Pensilvanijoje.

Matantis virš horizonto

Nors A.Škėma yra „teatro žmogus“ vis dėlto romanas „Baltoji drobulė“ lengviau paklustų kino, o ne teatro kalbai, tačiau Aušros Marijos Sluckaitės dėka, režisierius ir aktoriai turi parašytą pjesę. „Romane nėra linijinio pasakojimo, kaip paprastai būna pjesėse, vyrauja ne dramaturginiai mazgai, o sąmonės ir pasąmonės srautai, atsiminimai, nepaprastai gražus poetinis tekstas – visa tai norėjosi išlaikyti. – kalbėjo A.M.Sluckaitė. – Kita vertus, kūrinys atspindi šiuolaikinio žmogaus suskaldytą pasaulio matymą, kaip sudužusiame veidrodyje, sugebėjimą mąstyti daugeliu planų vienu metu, tai ypač sugeba dabartinė jaunoji karta“.

Pasak pjesės autorės, tai kūrinys apie epochų laužytą žmogų, kuris patyrė ir vienos epochos žlugimą ir kitos pradžią, perėjo karą, išgyveno emigraciją ir visą laiką, nepaisant visko, viso to patirto absurdo pajutimo, visą laiką ieškojo ir siekė dieviškos, kūrybinės kibirkšties - tai apie žmogų, kuris žiūrėjo ne tik kas vyksta po kojomis, bet ir virš horizonto.

„Autentiška XX amžiaus žmogaus patirtis ribinėje situacijoje mane visuomet domino teatre, - sako statomo spektaklio režisierius J.Jurašas. -  A. Škėma apnuogina žmogaus vidinius išgyvenimus, jo kančią ir tragizmą bendrame chaotiško laikmečio fone – pasaulyje, patyrusiame karus, totalitarinę prievartą, smurtą, išvarymus ir išsivarymus.  Man artima  išvietinto, svetur atsidūrusio A. Škėmos ir jo prototipo Antano Garšvos ambivalentiška savijauta, jo abejonės, blaškymasis tarp troškimo ir negalėjimo grįžti į savo namus, tarp netikėjimo ir noro tikėti, tarp absurdo suvokimo ir prasmės ieškojimo“.

Sąmonės rentgenas

Pagrindinis spektaklio veikėjas - poetas A.Garšva,  neturėdamas galimybės pasišvęsti vien savo kūrybai ir siekti, anot jo,  sielos nemirtingumo, priverstas dirbti sizifišką  liftininko darbą didžiausiame New Yorko viešbutyje, kasdien laidodamas savo kūrybines  aspiracijas.

Veiksmas vyksta ne tik klaustrofobiškoje lifto erdvėje, bet ir A.Garšvos suaižėjusioje sąmonėje, jo prisiminimų dimensijoje – tarpukario Kaune, Panemunėje, Vilniuje. Jis atsisako meilės, nutraukia žmogiškus ryšius, lieka vienišas lifto narve ir rieda į egzistencinį pralaimėjimą ir beprotybės bedugnę.

Poeto Garšvos neurozes, jo stiprėjančią šizofrenišką savijautą ir savigriovą šiandien galime suvokti kaip hiperbolizuotą pasimetusio, suskilusio tarp virtualios tikrovės ir realybės žmogaus sąmonės rentgeno nuotrauką. Pagaliau – atkaklus, beveik fanatiškas tobulumo siekis kūryboje dažniausiai ribojasi su beprotybės slenksčiu, ką liudija ir šiame kūrinyje pasirodantys didieji rašytojai – Nitzsche, Edgar Poe, Ezra Pound, Kafka, Emily Dickinson...“