Namai Kaune, bet širdis – Ukrainoje

Ukrainiečių antplūdis

Įsigaliojęs bevizis režimas Ukrainos piliečiams atrišo rankas – supaprastinus įdarbinimo tvarką, ukrainiečiai trečius metus bet kurioje ES šalyje be specialios vizos gali dirbti 90 dienų.

Taigi, jeigu darbdavys neišvaro anksčiau, maždaug kas tris mėnesius vyksta natūrali darbininkų iš Ukrainos kaita. Anot Migracijos departamento, šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno beveik 17 tūkst. ukrainiečių, tai yra kone 42 proc. daugiau nei prieš metus.

Atvykėlių antplūdžio ir neretai triukšmingos jų kaimynystės vietiniai jau spėjo atsikąsti – dėl darbo į šalį atvykę ukrainiečiai apgyvendinami bendrabučiuose arba pigiai išnuomotuose butuose daugiabučiuose. Neretai po kelis viename kambaryje. Kadangi jų gyvenimas čia laikinas, jie neturi jokių įsipareigojimų ir poreikio integruotis, laisvą laiką neretai leidžia girtaudami.

Spaudoje nuskambėjo bent kelios lėbautojų istorijos. Viena įsimintinesnių įvyko praėjusių metų vasarą, kai du ukrainiečiai peiliu subadė kraštietį, o jo kūną įmetė į smėlio dėžę. Įžanga ne be reikalo – kalbėsime apie ukrainiečius, tačiau ne laikinus atvykėlius, o tuos, kurie įleidę šaknis Lietuvoje, gyvenimo kitur nebeįsivaizduoja. Vienas jų – Nikolajus, Kaune skaičiuojantis jau ketvirtą dešimtį metų.

"Turėjau tarnauti Kijeve, o atsiradau čia. Planavau būti laikinai, o likau visam", – apie likimo išdaigas kalbėjo 55-erių vyras.

Likimo nublokštas

Lietuvoje sutikęs savo gyvenimo meilę, ją vedė Kijeve. Būsimos žmonos gimtinėje prisiekti prieš Dievą jiedu negalėjo dėl skirtingų tikėjimų. Nikolajus – stačiatikis. Gimus sūnui, ukrainietis kartu su visa šeima planavo grįžti į gimtuosius namus, tačiau Černobylio atominės elektrinės sprogimas viską sujaukė.

"Visi masiškai bėgo iš Ukrainos ir konkrečiai iš Kijevo. Grįžti ten su mažu vaiku būtų buvę neprotinga", – nuo tos dienos Nikolajus savo ateitį ėmė kurti Lietuvoje.

Ilgą laiką vyras treniravo dziudo ir sambo sportininkus, o pastaruosius kelerius metus dirba kineziterapeutu Kauno miesto poliklinikos Šančių padalinyje.

"Sportą palikau maždaug prieš dešimt metų. Visiškai neatsiribojau – iki šiol teisėjauju varžybose, o kineziterapiją pasirinkau, kad būčiau arčiau sporto", – darbas gydymo įstaigoje, anot N.Denisenkos, nepagrindinis.

Jis vienos bendrovės vadovas. Be to, Kauno ukrainiečių bendrijos pirmininkas.

"Nuo ko viskas prasidėjo?" – mintimis pašnekovas persikėlė į kruvinuosius 2014-ųjų įvykius Maidane.

Lietuvos žmonių tiek, kiek mano gimtajame Kijeve, tačiau jų palaikymas yra neišmatuojamai didelis.

Vilniuje mediku dirbantis bičiulis jam pranešė, kad Kauno klinikose paguldyta nemažai kovotojų iš Ukrainos. Nikolajus su kraštiečiais netruko užmegzti ryšį. Vežė nešiojamąjį kompiuterį, kad šie galėtų bendrauti su artimaisiais, vėliau saviškius vedžiojo po Kauno gatves ir pasakojo jiems apie Lietuvą, kuri, anot pašnekovo, buvo ir yra ištikimiausia Ukrainos rėmėja.

"Lietuvos žmonių tiek, kiek mano gimtajame Kijeve, tačiau jų palaikymas yra neišmatuojamai didelis", – mažos tautos drąsa ir stiprybe stebėjosi pašnekovas.

Netrukus po to jis ėmė artimiau bendrauti su Kaune gyvenančiais ukrainiečiais – vieno renginio metu kraštiečius jis esą atpažino iš tautinių drabužių.

"Ilgus metus gyvenome nenutuokdami, kiek mūsų yra", – kalbėjo Kaune gyvenančių ukrainiečių pasitikėjimą pelnęs ir prie bendrijos vairo stojęs N.Denisenka.

Neturi kur glaustis

Šiuo metu ukrainiečių bendrija vienija apie pusšimtį šeimų. Didžioji dalis jų mišrios.

"Susitinkame pagal galimybes. Žinoma, norėtųsi dažniau, – bendrijos pirmininkas apgailestavo, kad koją jiems kiša tai, jog neturi nuolatinės vietos. – Nesu visiškai tikras, bet spėju, kad esame vieninteliai, neturintys pastogės."

Anksčiau glaudęsi Įvairių tautų kultūros centre, dabar joje ukrainiečiai teturi pusę spintos, kurioje laiko įvairius dokumentus. O ir tų pačių negali paimti kada nori – reikia iš anksto susitarti su budinčia darbuotoja.

"Nėra finansavimo, todėl nėra ir nuolatinės budėtojos, kaip būdavo anksčiau", – optimizmo neprarado vedlys.

Kaune gyvenantys ukrainiečiai, pasak jo, sukasi kaip įmanydami. Renkasi tai pas vieną, tai pas kitą narį. Džiaugiasi, jei kas nors pasiūlo kitokias erdves, antai, kad ir babtistų bažnyčios salę.

"Neseniai savivaldybėje kalbėjome apie ukrainiečius, atvykusius dirbti į Kauną. Klausia manęs, ar galėčiau su jais pabendrauti. Kur? Prie medžio, prie stulpo ar tarpuvartėje?" – pečiais gūžčiojo pašnekovas. – Mums daug nereikia, tik nedidelės patalpos, kurioje tilptų klavišinis instrumentas."

Taip, supratote teisingai, ukrainiečiai daug dainuoja. N.Denisenka negalėjo atsidžiaugti muzikaliausiais bendrijos nariais, kurių balsai susitikus virpina lentynų stiklus.

"Instrumentų turime, tačiau už ką tvarkyti – ne. Lygiai taip pat ir su drabužiais. Negalime apsirengti visi vienodai, todėl tautinius drabužius traukiame kas kokius turime. Praėjusiais metais nusipirkome medžiagos, tai viena moteris pasiuvo marškinių, sijonų", – entuziastų pagalba džiaugėsi vyras.

Jos esą sulaukia ir iš garbės konsulo Vygando Blandžio. Tiesa, dažnai įkyrėti su prašymais esą taip pat nesinori.

Barščių receptas

Trumpam paprašiau atitrūkti nuo problemų ir pagalvoti apie kažką malonaus. Tarkim, ukrainietišką virtuvę, todėl pasiteiravau, kaip laikas, praleistas Lietuvoje, pakeitė vyro skonį. Pasirodo, niekas nepasikeitė – ukrainietiška virtuve namuose Nikolajus mėgaujasi kur kas dažniau nei lietuviška.

"Mano žmona gamina daug ukrainietiškų patiekalų. Važinėdama pas artimuosius daug receptų užsirašė", – paprašytas išvardyti bent kelis, vyras užbėgo įvykiams už akių. – Jei klausite apie ukrainietiškus barščius, iškart pasakysiu, kad tai, ką esu valgęs čia, – rausvas vandenėlis."

Tikrieji, ant ukrainiečių stalo keliaujantys barščiai yra tiršti, su daug kopūstų, pupelių, paprikomis ir mėsos asorti, todėl, į sriubą įmerkus šaukštą, šis turi stovėti. Šalia patiekalo tiekiamos pampuškės – šviežiai keptos baltos mielinės bandelės su česnakais ir sviestu viduje. Dar vienas populiarus patiekalas – varėniki, kuriuos lietuviai, veikiausiai, vadintų tiesiog koldūnais. Skirtumas tas, kad varėniki su pačiais įvairiausiais įdarais, pradedant bulvėmis, baigiant vyšniomis.

Lašiniai? Taip, jie, kaip ir gaidienos šaltiena, veršių ir avių smegenys ar lydekų ikrai yra nacionaliniai Ukrainos patiekalai, tačiau Nikolajus mieliau renkasi žuvį.

"Žinote, čia kaip su suvalkiečiais. Visi sako, kad jie skriagos, o mano pirmoji pažintis su Lietuva buvo būtent Suvalkijoje, kur buvau pasitiktas su trijų aukštų stalu", – vyras tęsė gastronominę kelionę po Ukrainą.

Ukrainos juodžemis, anot pašnekovo, labai palankus vaisiams ir daržovėms, todėl kaskart nuvažiavęs ten vyras mėgaujasi viskuo, kas auga žemėje. Anksčiau visas šias gėrybes namiškiai konservuodavo, o Nikolajus su šeima veždavosi į Lietuvą.

Arklidėse gimęs žvirblis juk niekada nebus ristūnu.

Ilgisi savo gimtinės

Nors turi Lietuvos pilietybę, tikraisiais namais Nikolajus tebelaiko Ukrainą. Apie gimtinę daug galvoja, tačiau suvokia, kad kelio atgal nėra – per daug visko tektų palikti čia, Lietuvoje.

"Mūsų šeimos ryšys labai stiprus. Dukra buvo gavusi pasiūlymą likti dirbti Škotijoje, tačiau pasakė, kad arba į Škotiją keliamės visi, arba ji atsisako pasiūlymo", – dėl tos pačios priežasties jis esą nesiryžtų kelti sparnų atgal į Ukrainą, kad ir kaip norėtų. Tiesa, ten likusių nepamiršo. Nikolajus su šeima lanko ne tik Kijeve gyvenančią mamą, brolį, pusbrolius ir pusseseres, bet ir bendraklasius, kiemo draugus.

"Bendraudamas su jais, viską sužinau iš pirmų lūpų. Žiniose, interneto portaluose būna daug feiko", – N.Denisenka tikino, kad iš artimųjų taip pat sulaukia nemažai įvairių klausimų apie Lietuvą. Tarkim, kokios čia maisto produktų, drabužių ir įvairių paslaugų kainos.

"Ten viskas tris kartus pigiau, – mums pasiteiravus to paties, šyptelėjo vyras, nepaisant metų, praleistų Lietuvoje, savo namais laikantis Ukrainą, o save – ukrainiečiu, bet ne lietuviu. – Arklidėse gimęs žvirblis juk niekada nebus ristūnu."

Didžiausia užsieniečių bendruomenė

Ukrainiečiai aplenkė rusus ir tapo didžiausia užsieniečių bendruomene Lietuvoje, neseniai paskelbė Migracijos departamentas.

Šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno beveik 17 tūkst. ukrainiečių, tai yra maždaug 42 proc. daugiau nei prieš metus.

Į Lietuvą atvykusių Rusijos piliečių bendruomenė siekia beveik 12,5 tūkst. žmonių, tai – beveik 3 proc. mažiau nei 2018 m.

Beveik tiek pat Lietuvoje gyvena atvykusių baltarusių, jų skaičius per metus išaugo trečdaliu.

Minėtų valstybių piliečiai sudarė 84 proc. visų užsieniečių, gyvenančių Lietuvoje, skaičiaus. Didžiausią ES valstybių narių piliečių grupę sudarė Latvijos, Vokietijos ir Lenkijos piliečiai.

Iš viso Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius per metus išaugo 17,5 proc. Šalyje gyvenantys užsieniečiai sudarė kiek daugiau nei 2 proc. visų Lietuvos gyventojų.

Šaltinis: BNS