Namai ir sodyba kaime – šeimos pomėgių erdvė

Grįžta į gamtos užantį

Vaikystėje vasarodama pas močiutę, kaime, Giedrė Mazienė pamilo Aukštaitijos gamtą, jos gėlėtas pievas, saulėtekių rasas, naminius gyvuliukus, paprastą natūralų maistą, neskubrią gyvenimo gamtos užantyje tėkmę. Ir kurdama su vyru bendrą gyvenimą mieste, visada ilgėjosi kaimo. Tam nebuvo abejingas ir Vidmantas. Tai lėmė, kad ši kauniečių pora ir trys jos atžalos nuo pavasario iki gilaus rudens daug laiko praleidžia kaimo sodyboje su dideliu žemės plotu prie ežero.

Į sodybą važiuojama ne vien šašlykų kepti. Visi Mazių šeimos nariai kaime randa savo mėgstamą užsiėmimą, o kai kuriems tie užsiėmimai tapo naujo verslo užuomazgomis.

Kadangi šeimoje idėjų generatoriumi vadinama Giedrė, būtent ją ir kalbinome apie tą nesenkantį jos kūrybiškumą.

Ir gyvendama mieste siekiu kuo didesnio natūralumo, neprarasti ryšio su gamta.

Vištelė žiemos sode

Su Giedre kalbėjomės šeimos name Žaliakalnyje, kur viskas byloja apie šeimininkų polinkį į natūralumą, ryšį su gamta. Mums kalbantis į svetainę iš įspūdingo žiemos sodo sruvo augalų žaluma, šviesa. Reto grožio vištytė, įsmukusi į namus iš kiemo pro paliktas praviras duris, tiesiu taikymu nuskuodė į vasariškai žaliuojančią namo oazę.

Šio paukštelio plunksnos atrodė tarsi nėriniuotos, o pačios vištelės elgesys bylojo, kad ši aplinka jai patinka ir stebėtojai tik trikdo jos rytinį pasivaikščiojimą po sodą.

Vištelės šeimininkė paaiškino, kad mieste, kiemo ūkiniame pastate ji laiko tik kelių dekoratyvinių veislių višteles, o štai sodyboje jų yra devynios galybės. Ir turi net vienintelės išlikusios lietuviškų žąsų veislės – vištinių žąsų pulkelį. Mat naminiai paukščiai – senas Giedrės hobis.

Priemonė jaukumui kurti

"Ir gyvendama mieste siekiu kuo didesnio natūralumo, neprarasti ryšio su gamta, – kalbėjo Giedrė, paėmusi į rankas patiklią gražuolę vištelę ir patupdžiusi ją ant nedidelio neįprastos spalvos senovinio staliuko. – Ji įpratusi pozuoti fotografams – pažiūrėkite, kaip ramiai žvelgia į objektyvą. Šiai vištelei dažnai tenka parodose pozuoti fotografams. Ji nesibodi prieš foto objektyvą patūpėti ir ant spintelės. Beje, jie nudažyti natūraliais kreidiniais dažais, kuriuos atradau važinėdama po svečias šalis. Dabar jie labai populiarūs pasaulyje."

Pasirodo, ji savo rankomis neįprastu būdu kuria jaukumą namuose – perdažydama norima spalva senus baldus, suteikdama jiems specialiomis priemonėmis vienokį ar kitokį papuliarų stilių.

Suvienijo požiūris į senienas

"Visada siekiau natūralesnio, sveikesnio, paprasto gyvenimo būdo. Matyt, tai ir lėmė mano pomėgius, kuriems pritaria ir Vidmantas. Juk abu esame klasikos gerbėjai, tai jis ne tik neprieštarauja mano naujam hobiui – suteikti seniems baldams, įvairiems ūkio rakandams naują gyvenimą, juos perdažant. Ir pats dalyvauja šiame procese", – teigė pašnekovė.

Giedrei patinka su vyru vaikštinėti Aleksoto turgavietėje dairantis senienų, o staliuką, ant kurio pozavo vištelė, pora įsigijo pamačiusi jo nuotrauką internete. Stalelis kainavo nedaug, nes buvo dėmėtas, prastos išvazdos. "Aš jį perdažiau kreidinių dažų atspalviu, kuris, kaip matote, patiko ir mažajai barneveldo veislės vištelei", – pajuokavo Giedrė, nukėlusi vištytę nuo švytinčio naujumu naktinio staliuko. Ši vėl nupėdino į žiemos sodą, net nedirstelėjusi į čia pat stovėjusias skardines dėžutes su dažais ir teptukus. "Nejaugi šie dažai nepavojingi tokiam mažam padarėliui?" – pagalvojau.

Sugalvojo atnaujinti baldus

Pašnekovė, tarsi perskaičiusi mano mintis, paaiškino, kad šie kreidiniai 150 atspalvių dažai neturi jokio kvapo – jais galima dažyti net kūdikių loveles. Todėl Giedrė visiškai rami ir dėl žiemos sodo augalų, ir dėl tarp jų šmirinėjančios vištelės, ir dėl šeimos narių sveikatos.

"Būtent natūralumo paieškos mane atvedė ir prie dabartinio užsiėmimo – baldų restauravimo natūraliais kreidiniais dažais. Juk pasaulyje plinta natūralumo idėjos, ekologiškas gyvenimo būdas. Tai prasidėjo, kai sumaniau atnaujinti penkiolika metų tarnavusius ir todėl nusibodusius medinius buko spalvos virtuvės baldus. Ieškodama būdų, kaip tai padaryti, aptikau internete natūralius kreidinius dažus "Autentico", tačiau Lietuvoje jų nebuvo. Tad užsienyje įsigijau porą tų dažų skardinių ir jais atnaujinau virtuvės baldus", – pasakojo Giedrė.

Dažai – tai pasaulėžiūra

Smalsiai moteriai labai patiko neįprasti dažai, kuriais buvo galima dažyti patalpoje su uždarais langais. Šie dažai ne tik bekvapiai, bet ir tinkami dažyti kartono, medžio, gumos, audinio, stiklo, laminuotą, lakuotą, dažytą paviršius, jų prieš tai net nešveičiant.

"Aš tuos dažus tiesiog įsimylėjau ir pagalvojau, kad Kaune yra daugiau tokių moterų, kurios norėtų daug ką pačios pakeisti savo namuose, be didelių išlaidų atskleisti savo stilių, kūrybiškumą, galų gale – ir pasaulėžiūrą. Juk tokiu būdu atnaujinti daiktai prikeliami naujam gyvenimui, o tai skatina nepirkti naujų, vadinasi, mažina vartojimą", – užsidegusi kalbėjo Giedrė.

Visada siekiau natūralesnio, sveikesnio, paprasto gyvenimo būdo. Matyt, tai ir lėmė mano pomėgius.

Neįtikimos dažymo galimybės

Anot pašnekovės, jai ir Vidmantui malonu, kad sūnūs sodyboje perdažo, pavyzdžiui, senus lauko baldus ir po to džiaugiasi matydami gan greitą savo darbo rezultatą. Tiesa, sūnūs kartais paburba dėl kaupiamų garaže ir sodyboje senienų, tačiau ir patys, pastebėję turgavietėje kokį seną gražų baldelį, šaukia: "Va, mama, tau patiks."

"Vyras mielai aptraukia parinktu gobelenu mano perdažytų, pavyzdžiui, kėdžių minkštąsias dalis. Žodžiu, beveik visi šeimos nariai yra įsitraukę į šį kūrybiškumą ugdantį užsiėmimą", – teigė Giedrė, kurios hobis gan greit virto verslu – ji pradėjo prekiauti šiais populiariais pasaulyje kreidiniais dažais, kviesti moteris į baldų dažymo, dekoravimo technikų, stilizavimo pamokėles "Kreidos namuose".

Įgytos žinios praverčia

G. Mazienei, kuri mokėsi privačiai interjero dizaino kursuose, praverčia žinios, įgytos ir pas latvių interjero dizaino profesorių Rainį Zirbulį. Moteris žino, kad, dažant kreidiniais dažais, derinant tai su įvairių atspalvių vaško galimybėmis, galima išryškinantį medžio rieves, raižytas senovinių baldų detales, juos pasendinti, stilizuoti.

"Žinoma, jei senas baldas geros būklės, tai gal ir nereikia jo dažyti, bet jei jis dėmėtas, išblukęs, apšepęs, tuomet geriau perdažyti, nes restauravimas brangiai kainuotų", – įsitikinusi Giedrė, kuri net ir kelionėse po užsienio šalis dairosi senienų. Štai neseniai ji su vyru iš Indonezijos parsivežė senovinių raižyto medžio detalių, naudotų varinių antspaudų, kurie skirti vašku marginti audinius batikos stiliumi.

Bitininkauja Vidmantas

Manote, kad Giedrė, susidomėjusi kreidiniais dažais, neturi dar bent vieno hobio? Pasirodo, sodybos platybėse ji su šeima augina daržoves, būrį Vokietijos juodgalvių avių, įvairių veislių gražių vištų, ančių, žąsų, prižiūri devynias bičių šeimas. Tiesa, bitininkavimas – V. Mazio stichija.

"Prisukame nemažai savo pievų medaus, kuris, kaip teigia draugai, yra ypatingo vaistažolių skonio. Vyras, bičiuliaudamasis su bitėmis, pailsi nuo įtempto darbo mieste, – įsitikinusi Giedrė. – Bitės jį veikia raminamai, teikia puikius produktus, todėl jis jas myli. O kai myli, tai ir nebijo įgėlimų. Na, o jei taip ir atsitinka, tai, anot vyro, tik į sveikatą. Vidmantas įsitikinęs – jei esi sveikas, neužteršęs savo organizmo, bitės įgėlimas nesukelia jokių blogų padarinių, skausmo. Tik kartą jo ranka sutino įgėlus bitei, bet tąsyk Vidmanto organizmas buvo išsekęs po antibiotikų vartojimo."

Džiaugiasi šeimos požiūriu

Pašnekovei jau labai knieti kuo greičiau važiuoti į sodybą. Juk ten laukia daugybė pamėgtų užsiėmimų: keli gėlynai, kuriuose dera lauko ir sukultūrintos gėlės, retesnių augalų parkas – jame  kolekcionuojamos šermukšnių, putinų, hortenzijų, rododendrų, magnolijų veislės.

"Na, o savo dideliame darže ir sode išaugintą derlių ne tik patys valgome, bet ir tiekiame į savo kavinę Kaune, kur galima paskanauti mūsų ekologiškos moliūgienės, obuolių pyrago, trintų braškių ir kitų produktų iš kaimo. Beje, mūsų sūnūs kartais spyriojasi kviečiami į sodybą, bet atvažiavę visada lieka patenkinti savo atliktais darbais ir plačiomis laisvalaikio galimybėmis žiemą ir vasarą. Mums su vyru ypač malonu, kad atvažiavusiems į sodybą draugams sūnūs būtinai parodo savo pačių rankomis pasodintą kaštoną ar iš gilės išaugusį ąžuoliuką – akivaizdžius mūsų skiepyto požiūrio į gyvenimą daigus", – džiaugėsi šeima Giedrė.