Musulmone tapusi kaunietė: tai ne iš meilės vyrui

Agresijos nesulaukė

"Ne, hidžabas netrukdo, jaučiuosi puikiai", – iš už debesų išlindus saulei ir įkaitus orui, užsiminus apie jos apdarą – ilgą suknelę, skarą, šyptelėjo VDU tarptautinę politiką ir vystymąsi studijuojanti Benita.

Prie kadaise neįprastos aprangos, nuolat viešumoje ryšimos skaros, kūno formas slepiančių drabužių ji jau įprato.

Dabar B.Sutkevičiūtės kolekcijoje jau ne viena didelė ryškiaspalvė, balta, žalsva, pilkšva, geltona ar vaivorykštės spalvų skara, pirkta musulmonams skirtoje parduotuvėje.

Taip, pirmą kartą išėjus pasivaikščioti į miestą, Laisvės alėją, Benitai reikėjo drąsos.

"O, siaube! Galvojau, kad mane užkabins, apstumdys, elgsis agresyviai, – prisiminė pirmąsias akimirkas, kai tik po pusmečio, jau pripažinusi islamą, vilkėdama hidžabu įkaitusiais skruostais išdrįso išeiti į viešumą. – Tačiau tai buvo mano stereotipas. Lietuviai – draugiški, bet uždari, į žmogaus privatumą nesiskverbiantys žmonės. Per visą laiką nesulaukiau nei užgauliojimų, nei agresijos."

Į jos pasirinkimą tolerantiškai ir drąsinančiai reagavo draugės, nesmerkdami ir net susidomėję žvelgė studijų draugai.

Tiesa, kai kurie žmonės galbūt ir apkalbinėja už nugaros, o kai kurie mano, kad Benita – vienuolė.

Kodėl ji nevilki juodos spalvos hidžabu? "Patinka spalvingesni, šviesūs drabužiai. Juoda spalva neimponuoja, tos spalvos nenorėjo ir mama. Be to, drabužio spalva dar priklauso nuo tradicijų", – aiškino Benita.

Nukonkuravo kitas religijas

Kodėl ji priėmė islamą ir tapo musulmone sunite – ortodoksinės islamo religinės krypties pasekėja?

Tai buvo ilgas kelias, prasidėjęs turbūt dar mokykloje.

"Buvau atstumta, nes buvau moksliukė, geruolė, sirgau depresija, po to išvykau dirbti į Angliją, – atviravo Benita. – Turbūt kiekvienam žmogui išgyvenimai duoda kažkokią pamoką. Esu smalsi, pradėjau domėtis gilesniais dalykais, psichologija, dvasingumu, tapau atviresnė, lengviau pradėjau bendrauti su žmonėmis."

Ateiste anksčiau save laikiusi B.Sutkevičiūtė domėjosi ir krikščionybe, budizmu, induizmu. Tačiau be jokios konkurencijos kitas tradicines religijas pranoko islamas.

"Jis palietė mano širdį, jis artimas mano sielai, – prisipažino Benita, nekreipusi dėmesio, kad Europoje ir Lietuvoje pastaruoju metu vyrauja antiislamiškos nuotaikos. – Priešingai, nei skelbia stereotipai, islamą išpažinau ne dėl vyro musulmono. Nesu ištekėjusi, neturiu mylimojo. Tai buvo mano širdies ir proto pasirinkimas."

Visi lygūs, o koranas nekeistas

Kuo islamas jai pranoko krikščionybę ar kitas religijas?

Benita nevertina tik vienos žiniasklaidos ar interneto portalo pateikiamos informacijos, propagandos ar paviršutiniškos nuomonės.

"Ne visi žmonės mąsto ar nori mąstyti giliau. Kodėl neskelbiama, kad nuo teroristų daugiausia žūsta musulmonų? Pakistane, Afganistane ir daugelyje kitų šalių žūsta tūkstančiai musulmonų, tačiau masinės informacijos priemonės apie tai nutyli arba rašo minimaliai, bet  plačiai informuoja apie tragiškus įvykius tik Europoje, – metė akmenį subjektyvumui Benita. – Užsienyje gyvenantys musulmonai po kiekvieno teroristinio akto jaučia kaltę ir didelę pareigą atsiprašyti. Ar dėl to reikia kaltinti musulmonus, religiją? Militaristiniu džihadu tiki tik itin maža dalelė musulmonų, kuri nesudaro net vieno procento. Ar dėl kruvinų kryžiaus žygių mes turime kaltinti visus krikščionis? Negalima teisti žmonių, religijos dėl tokių dalykų."

Bet kodėl – būtent islamas? Pakartojus klausimą, Benita šyptelėjo.

"Mane sužavėjo ir širdį pasiekė islamo filosofija. Patiko, kad islame visi žmonės yra lygūs. Tuo tiki sunitai. Taip, yra imamatas – dvasinė valdžia, dvylika imamų – tuo tiki šiitai. Tačiau sunitams Dievas yra vienas, atskiras, o dvasinės valdžios nėra. Kai kurie žmonės labiau gerbiami už  išsimokslinimą, tačiau jie nėra pasaulietinė valdžia. Islame teigiama, kad visi mes lygūs, pabrėžiama rasinė lygybė, arabas ar juodaodis nėra aukščiau už kitus", – teigė B.Sutkevičiūtė.