Mokytojai iš užsienio pasitelkia ir ženklų kalbą

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Noras pažinti pasaulį, pasirinkti saugesnę ar tiesiog antrosios pusės šalį. Šios priežastys į Kauną atvedė mokyklose dirbančius užsieniečius iš įvairių pasaulio šalių.

Nemini E.Piaf ir Zaz

"Bonjour", – su klase pasisveikina prancūzas Benjaminas Speelmanas, savo gimtosios kalbos antrus metus mokantis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijoje. Pradėjęs dirbti su penktokais, pamokose jis kalbėdavo ne tik prancūziškai: tekdavo pasitelkti ir anglų, ir ženklų kalbą, ir piešinius. Moksleivės po pamokos mielai pamokydavo mokytoją lietuviškų žodžių. Iš šių pamokėlių jis kartais išeidavo susiėmęs už galvos. "Sudėtinga", – prisipažindavo. Tą patį žodį, ruošdami namų darbus, kartodavo ir kai kurie penktokai. Kaip ir klausimą: kam man ta prancūzų kalba?

"Lietuvių moksleivius galiu palyginti su Prancūzijos. Jie nelabai nori mokytis anglų kalbos mokykloje, bet vėliau, būdami 21–22 metų, staiga supranta: reikia mokėti angliškai tam, kad patektum į norimą projektą ar atliktum praktiką norimoje kompanijoje. Tikiuosi, lietuvių moksleiviams mes padėsime gerai įvaldyti prancūzų kalbą ir, kai jie bus 21–22-ejų, jiems atsivers puikios galimybės dėl to, kad jie kalba prancūziškai", – sakė B.Speelman.

Jam pritaria šiemet į tą pačią gimnaziją atvykę dirbti tėvynainiai – Mathilde Gaudin ir Kevinas Francoise Bernardinas. "Kad taptum Europos piliečiu, reikia mokėti antrą užsienio kalbą šalia anglų kalbos. Tai gali būti bet kokia europinė kalba, nebūtinai prancūzų. O jei pasirinksi prancūzų, keliaudamas po didžiąją Europos dalį jausiesi patogiai, iš arčiau pažinsi kitas kultūras", – įsitikinęs K.F.Bernardinas.

Ragindamas moksleivius mokytis B.Speelmanas prisipažįsta niekada nenaudojantis tam tikrų su jo gimtąja šalimi siejamų stereotipų. "Man nepatinka prancūziškos klišės, aš nekenčiu Edith Piaf ir Zaz (prancūzų dainininkė, išgarsėjusi hitu "Je veux" – red. past.) – niekada neminiu jų vardų, siekdamas motyvuoti moksleivius. Kai dirbau Kroatijoje, mes studentų klausėme, kodėl jie mokosi prancūzų kalbos. Jie atsakė: o, tai meilės kalba, ji graži. Kai paklausėme besimokančiųjų vokiškai, jie atsakė: tikiuosi, ši kalba padės man susirasti darbą. Tai motyvuoja daug labiau. Jei nori išmokti prancūzų kalbą dėl E.Piaf dainų – gerai, bet tai ilgai nesitęs. Turime parodyti mokiniams, studentams, kad prancūzų kalba taip pat suteikia galimybių. Tai motyvuoja juos daug labiau", – įsitikinęs mokytojas.

Norą mokytis prancūzai žadina ir pasitelkdami naujus metodus. "Stengiuosi įtraukti moksleivius į tokias veiklas, kuriose jie galėtų mokytis kalbos žaisdami. Per pamokas mes ir muzikos klausomės, ir žaidžiame. Taip jie žingsnis po žingsnio išmoksta naujų dalykų, – aiškindamas pamokos medžiagą penktokams K.F.Bernardinas sako neišsiverčiantis be anglų ir lietuvių kalbų. – Tačiau prancūzų kalbą stengiamės vartoti kuo daugiau – vaikai turi ją girdėti, juk mūsų kalboje yra garsų, kurių nėra nei lietuvių, nei anglų kalbose."

Paaugliai visur panašūs

Vis dėlto prancūzai pastebi: daugelis jų pasirinktos gimnazijos moksleivių – motyvuoti. "Pasirinkau šią gimnaziją, nes žinojau, kad moksleiviai čia nori mokytis prancūzų kalbos. Be to, žinojau, kad čia turėsiu kolegų iš Prancūzijos. Mūsų darbas – ne tik mokyti, bet ir pristatyti Prancūzijos kultūrą, ją skleisti", – M.Gaudin ruošiasi prisidėti prie prancūziškų renginių organizavimo kalėdiniu laikotarpiu, kovą vyksiančio tarptautinio mokinių frankofoniškojo teatro festivalio.

Paklausti, ką Kaune veikia laisvalaikiu, mokytojai vienbalsiai tikina jo turintys nedaug – didelis darbo krūvis gimnazijoje. B.Speelmaną galima išvysti krepšinio rungtynėse, kai "Žalgiris" su varžovais susitinka Kaune. "Man patinka krepšinis, bet aš nesu "Žalgirio" sirgalius – nesu vienas iš žaliųjų vyrukų", – sirgaliaus etiketės kratosi Benjaminas, tačiau prisipažįsta turįs žalios ir baltos spalvų "Žalgirio" šaliką. "Bet aš per rungtynes buvau jį užsidėjęs tik vieną kartą. "Žalgiris" pralaimėjo, ir nuo tada jo nesidedu", – tikino prancūzas, Kaune pasigedęs renginių anglų ar prancūzų kalbomis.

Prieš metus į Kauną jis atvyko iš Kroatijos, Zagrebo. B.Speelmanas džiaugėsi, kad kauniečiai yra mandagesni nei Kroatijos sostinės gyventojai: "Zagrebe aš kartais norėdavau viską mesti ir išvažiuoti dėl to, kad vietos žmonės tokie nemandagūs. O čia tokios situacijos niekada nebuvo."

Jo kolegė M.Gaudin į Kauną atvyko iš Maroko. Religija, lytiškumas, seksualumas – ten draudžiamas temas prisiminė jauna mokytoja. "Po Maroko Kaune man atrodė labai tylu. Kaunas – ramus, mielas miestas. O paaugliai čia ir ten beveik tokie patys. Kultūros skiriasi, tačiau paaugliai visame pasaulyje panašūs. Turi rasti būdų juos sudominti", – apibendrino pašnekovė. Ji ir du jos kolegos įsitikinę, kad jų įgyta specializacija – mokyti prancūzų kalbos užsieniečius yra palanki: suteikia galimybę keliauti, pažinti pasaulį, įvairias kultūras.

Prancūzų kalbos moko kamerūnietis

Septintus metus Kaune su šeima gyvenantis kamerūnietis Wilfredas Tchasse prie lentos Jėzuitų gimnazijoje stojo šiemet – ėmė mokyti savo gimtosios prancūzų kalbos. Trejus metus prieš tai jis su sutuoktine lietuve Diana dirbo Dramblio Kaulo Krante. "2011 m. šioje šalyje prasidėjo politinė krizė. Nusprendėme kraustytis į saugesnę šalį – Lietuvą. Jei ne ta krizė, mes greičiausiai ir dabar būtume Dramblio Kaulo Krante. Atvažiavau į Lietuvą rugpjūtį. Pirmasis įspūdis – čia labai šalta. Mano gimtojoje šalyje metinė vidutinė temperatūra – 28–30 laipsnių. Viskas čia labai skyrėsi nuo to, ką matydavau Kamerūne ir Dramblio Kaulo Krante: žmonės, gamta, pastatai. Buvau išstumtas iš savo komforto zonos", – pirmuosius įspūdžius prisiminė W.Tchasse.

Kauno kolegijoje pradėjęs dirbti dėstytoju, jis pastebėjo, kad mokiniai, studentai jo šalyje ir Lietuvoje labai skiriasi. Pasak kamerūniečio, galbūt taip yra dėl to, kad daugelyje Afrikos šalių aukštasis išsilavinimas nėra pasiekiamas visiems: "Tu turi kovoti už teisę į išsilavinimą. Ir jei tokią teisę gauni, tai priimi rimtai, tampi atsakingas, įsipareigojęs, norintis studijuoti."

Mokytojas prisipažino, kad didžiausias iššūkis tiek dirbant klasėje, tiek su studentais jam buvo išlaikyti auditorijos dėmesį. "Neseniai vedžiau kursus Estijoje, Suomijoje – ir ten sunku prikaustyti studentų dėmesį ilgam laikui. Jei kalbėsi 10–15 min., jiems nusibos. Turi nuolatos dėti pastangas, kad juos įtrauktum, duoti interaktyvias užduotis", – sakė pašnekovas.

Nesupranta galimų įžeidimų

Manau, kad pasilikdamas čia aš darau įtaką, šiek tiek keičiu šią visuomenę. Juk kai kurie čia su manimi bendraujantys asmenys kitokios odos spalvos žmogų sutinka pirmą kartą gyvenime.

Ar šiek tiek tamsesnės nei daugelio Lietuvos gyventojų odos spalvos kamerūnietis mūsų šalyje susidūrė su neigiamomis nuostatomis jo atžvilgiu, stereotipais? "Meluočiau, jei sakyčiau, kad to visiškai nepatyriau. Niekada nebuvau užpultas ir niekada negirdėjau viešo įžeidimo. Mano lietuvių kalba nėra puiki – gal komentarų gatvėje būna visokių, bet aš nesuprantu, – šyptelėjo W.Tchasse ir užsiminė, kad tai yra geroji šio reikalo pusė. – Sprendžiant iš reakcijų gatvėje, kartais jaučiu tam tikrą neigiamą nuostatą žmonių, atstovaujančių juodajai rasei, atžvilgiu. Žinoma, jei baltasis žmogus patektų į Kamerūno kaimą, reakcijos būtų panašios, kaip čia į mus. Lietuva ganėtinai trumpą laikotarpį yra nepriklausoma šalis, todėl kultūrinė įvairovė čia labai nedidelė. Dėl to nemažai žmonių iš juodaodžių bendruomenės keletą metų pagyvena čia ir išvažiuoja kitur. Išvažiuoti lengva, bet aš nemanau, kad tai yra sprendimas. Manau, kad pasilikdamas čia aš darau įtaką, šiek tiek keičiu šią visuomenę. Juk kai kurie čia su manimi bendraujantys asmenys kitokios odos spalvos žmogų sutinka pirmą kartą gyvenime."

Mokytojas džiaugėsi, kad moksleiviai neturi išankstinių nuostatų, yra atviri, lengvai priima užsieniečius. Šalia darbo Kauno jėzuitų gimnazijoje, jis dėsto tarpkultūrinę komunikaciją Kauno kolegijoje, kur šiemet buvo išrinktas Metų dėstytoju. "Ši disciplina moko, kaip gyventi su kultūriniais skirtumais, kaip juos peržengti", – paaiškino kamerūnietis. Jis tikino, niekada nesigailėjęs sprendimo apsigyventi Lietuvoje. "Aš nesigailiu, tačiau kai kurių dalykų pasiilgstu. Ypač savo artimųjų, tradicijų, kultūros ir tipiško kamerūnietiško maisto, kuriam gaminti reikiamų ingredientų Lietuvoje nerandu", – apgailestavo W.Tchasse.

Lietuviams jis palinkėjo gyventi taikoje. "Gyvename pasaulyje, kuriame valstybių sienos kiekvieną dieną vis labiau nyksta. Ir nepriklausomai nuo to, ką mes galvojame, darome, – ateityje reikės vis dažniau bendrauti su žmonėmis iš skirtingos kultūrinės aplinkos. Būkime atviri", – ragino pašnekovas.

Planus aptaria šeimoje

"Man patinka Kaunas, visa mano šeima čia jaučiasi patogiai", – sakė vokietis Thomas Lewandowski. Kai prieš metus jis gavo pasiūlymą vokiečių kalbos mokyti Kauno jėzuitų, o vėliau – ir S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijoje, jo šeima neprieštaravo. "Mano žmona daug dirba iš namų, sūnūs lanko A.Puškino gimnaziją – mokosi lietuviškai. Į Kauną persikraustėme iš Rygos, kur vaikai buvo išmokę latviškai. Dabar išmoko ir lietuviškai – šios kalbos juk panašios", – pabrėžė pašnekovas. Ir palygino Lietuvą su Latvija: "Šios šalys tiek nesiskiria tarpusavyje, kiek skiriasi jų didieji miestai ir provincija. Tai galioja ir kalbant apie mokyklas: kaimo mokyklos negali pasirinkti mokinių ir mokytojų, o miesto – gali."

Pasak T.Lewandowski, Lietuva su Vokietija turi daug kontaktų, ir tai suteikia mokiniams motyvaciją mokytis: "Beveik visi mano moksleiviai yra lankęsi Vokietijoje, kai kurių tėvai ten dirba. Vaikai supranta: anglų kalba – privaloma užsienio kalba, tačiau jei tu kalbi ir vokiškai, tai atidaro daug durų."

Pamokose jis sakosi dažniausiai išsiverčiantis su vokiečių kalba. "Pirmas dvi savaites vaikai patiria šoką, girdėdami per pamoką vien tik jiems naują, iki tol labai mažai girdėtą kalbą. Jiems kyla daug klausimų, jie truputį baiminasi klausti, tačiau po kelių savaičių šis pozityvus šokas praeina, ir viskas stoja į savo vėžes", – pastebėjo mokytojas.

Darbą Kaune jis susirado pagal Vokietijos programą, skirtą mokantiesiems jų valstybinės kalbos užsienio šalyse. Pagal šią programą mokytojai gauna ir finansinę paramą iš Vokietijos. "Toje pačioje šalyje aš galiu dirbti šešerius metus. Kiekvienais metais pasirašau naują kontraktą, ir kiekvienais metais su šeima aptariu, ar mes pasiliekame čia, ar važiuojame kažkur kitur", – mokytojas užsiminė, kad dabar jo vyresnysis sūnus norėtų grįžti gyventi į Vokietiją, o jaunesnysis – į Latviją, kur liko nemažai draugų. "Kurį variantą mes pasirinksime? Trečią – mes pasiliekame Kaune", – šyptelėjo T.Lewandowski.

Pamokoje kalbų nepainioja

Trejus metus Kaune gyvenantis meksikietis Jesus Manuelis Barraganas-Ferreris, iki šiol dirbęs Kauno technologijos universitete ir Kauno kolegijoje, savo žiniomis šiemet pradėjo dalytis ir trijose gimnazijose. Maironio universitetinės ir "Aušros" gimnazijų gimnazistus jis moko prancūzų kalbos, "Saulės" gimnazijoje – gimtosios ispanų kalbos. Vis dėlto mokytojas, atėjęs į pamoką, tikina niekada nesupainiojantis, kuria kalba kreiptis į mokinius. "Turiu daug patirties kalbant trimis skirtingomis kalbomis vienu metu (ispanų, prancūzų ir anglų), ši patirtis leidžia kalbų nepainioti tarpusavyje", – tikino pašnekovas, kasdien vartojantis ir lietuvių kalbą. Šia kalba jis kasdien apsikeičia bent keliais žodžiais su žmona lietuve – chemijos mokytoja Diana ir darželinuke dukra.

Jei moksleiviai jo nesupranta mokomąja kalba, J.M.Barraganas-Ferreris kreipiasi į juos angliškai. "Aiškindamas mokomąją medžiagą skirtingomis kalbomis pastebiu, kad mokiniai pradeda geriau mąstyti ir išmoksta vienu metu vartoti dvi kalbas", – to naudą pabrėžė mokytojas, gyręs lietuvių moksleivių anglų kalbos žinias. Jei klasėje vis dėlto atsiranda vienas ar keli mokiniai, kuriems sunku suprasti angliškai, mokytojas pasitelkia ir lietuviškus žodžius.

Meksikietis pastebėjo, kad Kauno moksleiviai noriau mokosi prancūzų nei ispanų kalbos. "Šiuo metu prancūzų kalba tampa vis populiaresnė dėl galimybės ją panaudoti darbo rinkoje", – įsitikinęs J.M.Barraganas-Ferreris. Be to, pasak pašnekovo, kai kurie moksleiviai ją renkasi dėl gražaus skambesio.

Pranašumai ir trūkumai

"Jei moksleivių tėvai nemokėtų už mokslą, užsieniečių mokytojų samdyti negalėtume", – įsitikinęs LSMU gimnazijos direktorius Arūnas Bučnys, neatskleidęs šiems mokytojams mokamo atlyginimo. Pašnekovas pabrėžė, kad girdėti prancūzų kalbą, kuri nėra plačiai naudojama Lietuvoje, iš prancūzakalbių mokytojų moksleiviams yra didžiulis pranašumas. "Be to, vaikai šiuos mokytojus mėgsta: jie atvažiavę iš kitur, kitaip moko, pristato ir savo kultūrą. Kitas dalykas, apskritai Lietuvoje sunku surasti prancūzų kalbos mokytoją: nemažai mokytojų yra vyresnio amžiaus, ir juos pakeisti nėra kuo. O užsieniečių mokytojų trūkumas yra tai, kad jie savo gyvenimą labai mažai sieja su Lietuva: metai, antri – jie išvyksta ir atvažiuoja kiti", – pridūrė A.Bučnys.

Gerų prancūzų kalbos mokytojų gimnazija ieško ir dėl užsibrėžto tikslo – tapti frankofoniškų mokyklų tinklo "LabelFrancEducation" nariais. Viena pagrindinių sąlygų – mokytojai iš Prancūzijos turi mokyti ne tik prancūzų kalbos, bet ir kitų mokomųjų dalykų prancūzų kalba. Pašnekovo žodžiais, kalbant apie Lietuvoje gyvenančius prancūzus – tokių, kurie galėtų mokyti ne tik gimtosios kalbos, bet ir kitų mokomųjų dalykų, praktiškai nėra.

Neskaičiuojant savanorių, Kauno bendrojo ugdymo mokyklose dirba trylika mokytojų užsieniečių, gilinančių moksleivių užsienio kalbų žinias. Pasak Kauno miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojos Onos Visockienės, mažai užsieniečių miesto mokyklose dirba ne dėl mažų atlyginimų. "Daugiausia mokytojai atvyksta pagal projektinę veiklą, o ne dėl atlyginimo. Vienas pranašumų yra tai, kad dažniausiai mokytojai užsieniečiai yra įdomūs pedagoginės praktikos ir kultūrinių skirtumų prasme. Kitas pranašumas, kad jie visada kalba užsienio kalba ir mokiniai lengviau išmoksta komunikuoti ta kalba. Pagrindinis trūkumas – nekalba lietuviškai, todėl esant tam tikroms situacijoms reikia vertėjo", – sakė O.Visockienė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

tadas

tadas portretas
mazyte nykstanti tauta spaudos deka pratinama prie multikulturizmo.

Jonas

Jonas portretas
Nu jau kas per savivaldybės atstovėlės nuomonė - nekalba lietuviškai, todėl reikia vertėjo. Nueitim į pamoką, sužinotum, kad vertėjo nereikia, puikiai susikalba.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių