Mirties kaimynystė ne baugina, bet ramina

„Čia – mano tėviškė“, – sakė už kelių metrų nuo Petrašiūnų kapinių tvoros gyvenantis Petras Snapkauskas. Šalia amžinojo poilsio vietų įsikūrę kauniečiai teigia, kad gyvieji pavojingesni už mirusiuosius.

Nuolatinis gedulas

Kai artimiausių kaimynų kvartalas – marmurinių antkapių teritorija su gedulingais užrašais, pašaliečiams kyla natūralus klausimas: kaip žmonės pakelia gyvenimą nuolatinio gedulo apsuptyje. Ar tokia situacija netampa slegiančiu akmeniu?

„Negalime triukšmingai linksmintis, garsiai pasileisti muzikos. Beveik kasdien po keletą kartų tenka klausytis gedulingų raudų ir stebėti, kaip pro langus slenka liūdnos laidotuvių eitynės. Ta specifinė atmosfera gana stipriai jaučiama“, –  pasakojo šalia įėjimo tako į Panemunės kapines gyvenanti Ingrida Aniūkštienė. Vis dėlto dailiame ir tvarkingame name gyvenantys Aniūkščiai neketina pasiduoti gedulo atakoms. Atvirkščiai: darbšti šeima stengiasi išnaudoti situaciją sau palankia linkme.

Mirusieji nenuskriaus

„Čia atsikraustėme palyginti neseniai, kai mirė mano vyro mama. Šalia savo namo, kuris stovi prie pagrindinio įėjimo tako į kapines, pardavinėjame žvakes, gėles ir kitas prekes, kurių prireikia kapines lankantiems žmonėms. Jei tuo neužsiimtume, gali būti, kad gedulinga kaimynystė ilgainiui imtų erzinti“, – svarstė I.Aniūkštienė.

Jai pritarė ir prie kapinių užaugęs, tačiau linksmu būdu pasižymintis jos vyras Alfonsas.
„Įeiname į namą, uždarome duris ir viskas palieka už durų. Mirusieji nenuskriaus. Tik gyvieji gali nuskriausti“, – sakė A. Aniūkštis.

Tikrina šulinio vandenį

Panašiai kalbėjo ir šalia Petrašiūnų kapinių gimusi ir iki šiol čia gyvenanti Janina Staniulienė. „Prie kapinių gyventi ramu. Žmonės ir dabar šalia kapinių mielai statosi namus. Kurį laiką iš čia buvau išsikrausčiusi į daugiabutį, bet man ten nepatiko. Grįžau prie kapinių ir nesigailiu“, – sakė J. Staniulienė.

Greta kapinių įsikūrę žmonės savo žemės sklypeliuose ne tik augina vaisius, daržoves, bet ir naudoja šulinių vandenį. Prie Petrašiūnų kapinių tvoros prisišliejusioje teritorijoje gyvenančio 81 metų P.Snapkausko geriamojo vandens šulinys visai negąsdina.
„Mažų vaikų dabar čia nėra, todėl, manau, nėra jokio pavojaus. Specialistai to šulinio vandenį kasmet patikrina. Jie man yra sakę: jei nustatysime normas viršijančią taršą, šulinį užkalsime. Kaip matote, šulinys neužkaltas“, – sakė P.Snapkauskas.

Vadina tėviške

Petrašiūnų kapinių kaimynystėje gimęs ir užaugęs P.Snapkauskas šią vietą vadina savo tėviške. Šalia medinio namuko esančiame žemės sklype – tvarkingos lysvės, vienas kitas vaismedis.

„Šį namelį A.Smetonos laikais pastatė mano tėvukas. Jis dirbo gamykloje „Metalas“ pameistriu, užaugino penkis vaikus. Iki Žemųjų Šančių į darbą eidavo pėsčias. Mūsų šeima čia įsikūrė metais anksčiau nei Petrašiūnų kapinės. Beje, anksčiau ši vieta vadinosi Žemaisiais Amaliais“, – sakė P.Snapkauskas. Svetingai žurnalistus pasitikęs vyras parodė dar tarpukariu darytas nuotraukas, kuriose jis įsiamžinęs su jaunystės bičiuliais.

„Visi jie jau mirę, tik aš vienas likęs, – atsiduso P.Snapkauskas ir pažvelgė į Petrašiūnų kapinėse dunksančius kryžius. – Čia būsiu palaidotas ir aš. Seniesiems petrašiūniškiams yra pažadėta, kad šiose kapinėse jiems bus palikta vietos“, – sakė P.Snapkauskas. Jo teigimu, prieš Vėlines kapines užplūstantis lankytojų srautas ypatingų nepatogumų nesukelia – greta amžinojo poilsio vietos gyvenantiems žmonėms toks sujudimas visiškai įprastas.

Su kapinėmis tenka kovoti

Apie visiškai kitokią patirtį papasakojo netoli Karmėlavos kapinių 15 metų gyvenantis Romualdas. Šis Pelainių kaimo bendruomenės narys su aplinkiniuose kvartaluose įsikūrusiais kaimynais bandė sustabdyti kapinių plėtrą ir tai iš dalies pavyko.
„Piketavome, teisėmės su valdžios institucijomis, kad Karmėlavos kapinių plėtra būtų sustabdyta. Apgynėme savo interesus, bet ateitis dar lieka miglota“, – nuogąstavo Romualdas.

Šalia besiplečiančių Karmėlavos kapinių atsidūrusio Pelainių kaimo gyventojams neramių minčių kelia tai, kad anksčiau įsigytuose sklypuose yra draudžiamos statybos. Svarstoma, kad šie draudimai susiję su galbūt tebeplanuojama Karmėlavos kapinių plėtra.

„Anksčiau buvo žadėta, kad kapinės plėsis iki kalno. Bet netrukus jos tą kalną perlipo ir nusileido į apačią ties Pelainių kaimu. Pro kapines teka Zversos upelis, kuris įsilieja į Nerį, o visai netoliese juk yra Romainių vandenvietė“, – apie galimas Karmėlavos kapinių plėtros grėsmes kalbėjo Romualdas.

Gyveno ir seneliai

Šalia Romainių kapinių gyvenantį ir čia gimusį Gediminą Žemaitį galima pavadinti jaunosios kartos atstovu. 25-erių vyrui gyvenimas šalia kapinių nesuteikia jokių nepatogumų. Kapinių kaimynystė jam įprasta, nes čia gyveno seneliai ir tebegyvena tėvai, Romainių kapinėse palaidotas ne vienas artimasis.

„Vandenį naudojame iš kieme esančio savo gręžinio, kuris padarytas pagal sanitarinių normų reikalavimus. Šalia esantys kapai visiškai netrukdo, nes, kaip sakoma, reikia bijoti gyvųjų, o mirusieji nieko bloga nepadarys“, – savo požiūrį dėstė G.Žemaitis.
Kapinių artuma akivaizdžiau pajuntama tik Visų šventųjų dienomis, kai aplinkui atsiranda žvakių liepsnelių jūra.

„Pažįstami, bendradarbiai dažnai klausia, ar čia nesivaidena. Atsakau, kad nė karto nesu pastebėjęs kokių nors antgamtinių reiškinių. Čia labai rami vieta. Nuo vaikystės esu prie jos įpratęs. Nenorėčiau iš čia kraustytis", – tvirtino šalia kapinių gimęs ir užaugęs kaunietis.