Miesto šurmulį iškeitė į kaimo kasdienybę

Natūraliai ūkininkaujančios Irenos Samoškienės pieno produktai, ypač sūriai, visuomet išperkami mobiliajame ūkininkų turgelyje, nes kauniečiai, priešingai nei kaimo gyventojai, labai vertina sveiką maistą.

Atsikraustė pas mamą

Ūkininkės Irenos Samoškienės sodyba įsikūrusi Mauručių gyvenvietės nuošalėje – atvira visiems: nei tvorų, nei vartų. Žodžiu, svečiai čia visada laukiami, tik jų retai pasitaiko. Ir ne vien todėl, kad visa šeimyna darbuose ar moksluose paskendusi – tiesiog neturi laiko burnai aušinti. Vietos gyventojai, pardavę savo gyvulius, o kai kas – net ir naminius paukščius, pasijuto miestiečiais – tenkinasi prekybos centre nusipirktais mėsos ir pieno produktais, kiaušiniais, nesidomi Irenos ūkio natūraliais maisto produktais.

„Gyvenome anksčiau Kaune, bet, susirgus čia gyvenusiai mamai, dažnai reikėdavo ją pavaduoti – nudirbti ūkio darbus. Pagaliau atsikrausčiau su visa šeima, nes vienas iš sūnų buvo alergiškas kai kuriems mieste perkamiems maisto produktams. Išplėtėme mamos įkurtą ūkį – primelžtą pieną iš pradžių veždavau į pieninę, vėliau – į geležinkelio stoties turgų. Dabar, kai atsirado mobiliųjų ūkininkų turgelių, pienu ir jo produktais prekiauju penktadieniais Kaune, prie „Akropolio“, – pasakojo Irena, glostydama tvarte įspūdingo dydžio karvę Fėją.

Tvarte – tvarka

Šalia ne mažiau 700 kg sveriančios ir kasdien duodančią apie 37 l pieno Lietuvos juodmargių ir Holšteinų veislės mišrūnės Fėjos stovėjo Lietuvos juodmargės Šėta ir Šelma, Švedijos žalmargė Rubė ir pusės metų telyčaitė Šukė. Pastebėjusios tvarte nepažįstamų žmonių, jos išsigando – akimirksniu iškepė po „tortą“. Irena mikliai su šake juos pakėlė nuo tvarto grindinio ir švystelėjo į tam skirtą laikiną krūvą. „Kai tvarką palaikai visą dieną, vakare būna mažiau darbo“, – paaiškino šeimininkė.

Priešingoje tvarto pusėje, aptvare, kriuksėjo nenusakomo dydžio paršas. „Gyvena jis paskutines savaites – pjausime prieš Velykas. Gaspadorius puikiai atlieka šitą darbą, o aš labai laukiu tos dienos dėl jukos – vien pagalvojus apie tai, kad ją virsiu, seilės renkasi, o kur dar karka, virta su prieskoniais“, – atsiduso Irena.

Stebuklinga sūrinė

Ūkininkė pasakojo, kad jai sunkiausios savaitės dienos – trečiadienis ir ketvirtadienis, nes gamina sūrius parduoti.

„Visas žinias, kurias perėmiau iš mamos ir kolegės Vilytės, gyvenančios Kazlų Rūdoje, pritaikiau savo sūrinėje. Spaudžiu gal šešių rūšių sūrius: iš saldaus pieno varškės, iš saldaus ir rauginto pieno varškės. Kitus sūrius gaminu, pavyzdžiui, su įvairiomis žolelėmis. Beje, ir vadinamąjį indišką sūrį moku pagaminti. Juk tai paprasčiausias kaimo bobučių receptas, tik nežinau, kodėl toks sūris vadinasi indišku. Jokio stebuklo čia nėra – tereikia saldaus pieno ir raugintų išrūgų", – neslėpė recepto Irena.

Anot Irenos, iš varškės sūrio galima pagaminti įvairių patiekalų. Paprasčiausias būdas – supjaustyti gabaliukais ir, pamirkius juos blynų tešloje, apkepti. "Beje, kad ir kokių sūrių nuvežčiau į turgelį, visus išperka. Taigi – iš pieno ūkio pragyventi Lietuvoje galima“, – įsitikinusi Irena.

Salotos su sūriu

Irena savo natūraliame ūkyje užsiaugina ir grūdų, ir daržovių, o keturias karves melžia rankomis. Sūrius gamina be jokių sintetinių priedų sūrinėje, kurios krosnyje pleška tikros malkos. Suprantama, turi ūkininkė ir didelį šaldytuvą primelžtam pienui, ir šaldytuvus pagamintai produkcijai laikyti, nes jai, kaip ir stambiems ūkininkams, privalomi visi reikalavimai.

Beje, Irenos varškės sūrio su jos pačios užaugintais prieskoniais gabalėliai labai tiks ant šventinio Velykų stalo derinyje su suplėšytais žalių salotų lapeliais. Žinoma, tokias salotas reikia paskaninti kitais mėgstamais prieskoniais, pašlakstyti citrinų sultimis, alyvuogių aliejumi.

Skanus triušienos patiekalas

Kieme, už tvarto, vaikštinėjo aštuonios muskusinės antys, pulkelis vietinių veislių ir čekų juodųjų vištų, dedančių rudus kiaušinius. Irena Velykoms ruošė antienos. Šeimininkė iš anksto pašlakstė antieną citrinų sultimis, pabarstė smulkintais kvepiančiais pipirais, česnakais, kmynais, druska ir pamarinavo. Kitą dieną marinuotą antieną įkišo į kepimo rankovę ir – į orkaitę 2,5–3 valandoms. Anot Irenos, gaila pjauti antį – juk jos kiaušiniai maždaug pusantro karto didesni nei vištų, tačiau muskusinės antys yra mėsinės. Tad jų likimas nulemtas iš anksto.

Yra ūkyje ir daugybė įvairiausių spalvų, dydžių ir veislių triušių. Juos prižiūri ir parduoda sūnus Povilas. Irena Velykų stalui pateikia ir skanios triušienos. Ūkininkė pataria triušieną supjaustyti gabaliukais – porcijomis, sudėti į kepimo skardelę, aklinai užkloti plonai pjaustytomis obuoliu skiltelėmis, ant viršaus užpilti su prieskoniais apkeptų tarkuotų morkų ir saldžios grietinėlės mišiniu ir viską uždengti kepimo folija. Kepti apie dvi valandas.

Džiaugiasi vaikais

Anot Irenos, ji didžiuojasi savo šeima – vaikai darbštūs, netingi mokytis. „Štai  vyriausias sūnus Gintaras studijuoja Mastaičių kolegijos Kraštotvarkos fakultete. Už gerą mokymąsi gauna pažangumo stipendiją, o vasarą noriai talkina šeimininkui visuose ūkio darbuose. Be to, moka skaniai gaminti. Dukra Alma mokosi Veiveirių A.Kučingio meno mokyklos akordeono klasėje ir jau yra laimėjusi ne viename tarptautiniame akordeonistų konkurse. Su Alma dažysime margučius augalais, vašku, naudosime dekupažo techniką, kurios ji mane išmokė", – džiaugėsi Irena.

Pašnekovė tvirtino laukianti tikros pavasariškos šilumos, kai galės išeiti į savo daržą. Tiesa, daržoves jame prižiūri mama, bet visus daigelius užaugina Irena. Ūkininkė džiaugiasi savo mamos judrumu ir darbštumu. Dar neseniai ji pati vaismedžius genėdavo – niekam nepatikėdama šito darbo. Dabar jau perdavė šių darbų estafetę vyriausiam anūkui Gintarui.

Žuvingas tvenkinys

Čia pat, prie namo, – didžiulis, net šešių metrų gylio tvenkinys, kuriame gyvena eršketai, plačiakakčiai, lynai, ešeriai, karpiai, šamai. Anot Irenos sūnaus Povilo, šeima dar nevalgė savo žuvų – gaila gaudyti. „Tegul auga – dar suspėsime“, – vyriškai trumpai paaiškino Povilas.

Nepagailėjo Irena dar vieno savo recepto šventiniam stalui. „Aš mėgstu upėtakius. Nesuprantu, kodėl žmonės sako, kad tai sausa žuvis. Manau, kad tai priklauso nuo paruošimo būdo. Jei ruošite taip, kaip aš, garantuoju, kad upėtakiai bus sultingi, pikantiško skonio“, – tikino Irena.

Upėtakis pagal Ireną

Ūkininkė siūlo iš vakaro įtrinti išvalytą, bet su galva upėtakį žuvų prieskoniais, druska ir būtinai įpjauti žuvį iš abiejų pusių taip, tarsi ją iš anksto suskirstytume porcijomis. Kitą dieną apvirti ryžius, sumaišyti su apkeptais svogūnais ir tarkuotomis morkomis, maltais kvepiančiaisiais pipirais, druska ir tokiu mišiniu prikimšti upėtakį. Tuomet įvynioti jį į kepimo foliją ir, įdėjus į kepimo formą, kepti orkaitėje maždaug 40 minučių – geras skonis ir sultingumas garantuotas.

Anot Irenos, be šeimos paramos ir supratimo būtu sunku ūkininkauti. Irenos šeima dalijasi darbus ne tik prie puodų, ir ūkyje, bet ir Velykų vaišes ruoš visi drauge.