Metų dėstytoju tituluotas kaunietis: įminta mįslė, kaip bendrauti su studentais

Svarbiausia – žmogus. Tai – viena svarbiausių sėkmingai dirbančio pedagogo taisyklių, sako kaunietis Juozas Valčiukas.

Svarbiausia – žmogus. Tai – viena svarbiausių sėkmingai dirbančio pedagogo taisyklių, sako kaunietis Juozas Valčiukas. Mykolo Romerio universiteto akademinės bendruomenės surengtuose metų dėstytojo rinkimuose šis 28-erių metų lyginamosios teisės doktorantas pelnė metų dėstytojo titulą.

– Ar nustebote sužinojęs, kad šiandien kolegos jus pasveikins tapus metų dėstytoju?

– Dėstau dar tik treji metai. Viena vertus, nustebau dėl tokio įvertinimo, kita vertus, tai didelė paskata tobulėti. Manau, man tai bus šuolis į didesnius tolius. Man dėstymo procesas labai patinka, galiu pajusti studentus, per metus pabendrauju su 200 pirmakursių.

– Kaip manote, kas lėmė, kad tokio įvertinimo sulaukėte jūs?

– Daug bendrauju su studentais ne tik auditorijose, bet ir neformalioje aplinkoje. Vadovauju savanorių klubui. Važinėjame po kalėjimus, socializacijos centrus. Esu įkūręs klubą "Kultūringa teisė". Jis vienija 150 narių. Jo tikslas ugdyti ne teisininką amatininką, o teisininką asmenybę. Augantis teisininkas turi pažinti daugiau erdvių, pasaulio. Dėl to su studentais lankome teatrus, koncertus, rengiame labdaringas akcijas, bendraujame su įvairių sluoksnių žmonėmis. Vaikščiojome su klouno nosimis pas vėžiu sergančius vaikus.

Filosofas Algis Mickūnas yra pasakęs mintį, kuri apibūdina pedagogikos esmę: iškelti žmogų. Išgirdęs tą frazę aš kaip vaikas lėkiau per universitetą ir šaukiau: mįslė įminta, štai, koks turi būti dėstytojas! Laikausi nuostatos, kad dėstytojo ir studento santykiai neturi būti hierarchiniai. Dažnai su studentais bendraujame ir po paskaitų.

– Minėjote savanorystės svarbą. Kokia jos veikla paliko didžiausią įspūdį?

– Man didelį įspūdį paliko dalyvavimas misijoje "Sibiras 2011" Tomsko srityje. Ten labai subrendau, kai naktimis kaldavome kryžius, pėsčiomis keliaudavome daug kilometrų. Nei šeimoje, nei tarp artimų giminių neturiu tremtinių. Tai buvo mano patriotiškumo ir pilietiškumo išraiška, noras pažinti istoriją. Tai – mano identiteto dalis. Norėjau pažinti save ir savo šalies istoriją. Be to, jaučiau, kad ši misija bus gera patirtis dėstytojaujant.

Pirmiausia, ką darau per pirmuosius seminarus mokslo metų pradžioje, – studentams parodau dokumentinį filmą "Sibiras 2011". Jame jaunuoliai pamato mane, dėstytoją, su jaunais žmonėmis nešantį kryžių, susipažįsta su misijos tikslais, po to visi vakare, pavyzdžiui, susitinkame pažaisti boulingo. Tokioje aplinkoje studentai daug geriau perima ir teisines žinias, ugdo save ne kaip amatininkus, o asmenybes. Tai, kaip minėjau, ir yra pagrindinis pedagogo tikslas.

Kiekvienas misijos "Sibiras 2011" dalyvis įsipareigoja surengti bent 10 filmo apie tremtinių kapų tvarkymą pristatymų Lietuvoje. Aš tokių peržiūrų surengiau gal 100 įvairių šalies vietų, taip pat ir kalėjimuose. Paskui nusprendžiau, kad filmą turi pamatyti ir užsieniečiai bei ir svetur gyvenantys tautiečiai. Parašiau gal tris dešimtis laiškų į Lietuvos ambasadas, iš šešių jų gavau atsakymus, kad esu laukiamas. Airijoje filmą pristačau trijose bažnyčiose, kur susirinko didžiuliai būriai mūsų tautiečių.

– Ar pats nesate pagalvojęs apie emigraciją?

– Studijuodamas teisės bakalaurą metams buvau pasiėmęs akademinių atostogų ir išvykęs į Airiją, Dubliną. Tada svarsčiau galimybę likti ten ilgam ir mesti studijas. Dirbau statybose, įvairius juodus darbus. Paskui nusiėmiau šalmą ir pasakiau sau: tai – ne mano dalia, reikia grįžti ir tęsti studijas.

Prieš išvykdamas maniau, kad teisė galbūt ne man, iš tikrųjų svajojau apie aktorystę, bet ten įstoti nepavyko. Dabar dėl to tik džiaugiuosi. Politika, diplomatija man yra tikrasis teatras. Šiuo metu rašau disertaciją apie arabų teisę, mokausi arabų kalbos. Manau, ateityje Vakarams reikės vis daugiau bendrauti su Rytais. Tai galės daryti ne tik didžiosios šalys, bet ir mes kaip ES nariai.

– Esate gabus kalboms?

– Gerai moku anglų, rusų kalbas. Beje, išvykęs į Airiją pamėgau rusų poetus Aleksandrą Puškiną, Sergejų Jeseniną. Skaičiau jų eiles bendradarbiams ukrainiečiams, rusams. Mano auklėtoja buvo rusų kalbos mokytoja. Šią kalbą moku gerai ir ją pamilau. Kalbu ir prancūziškai.

– Buvote pavyzdingas moksleivis?

– Sakyčiau, daugiau stiprus vidutiniokas, užaugau Aukštuosiuose Šančiuose. Buvau tas, kurį mylėjo mokytojai ir kai ko nepastebėdavo. Mėgau pokštauti, sėdėjau galutiniame suole. Buvo ir tingėjimo, labiau domino sportas – nuo 13 iki 18 metų lankiau bokso treniruotes. Vis dėlto buvau užsispyręs ir gerai išlaikiau valstybinius egzaminus. Dabar domiuosi diplomatija, daug bendrauju su Vygaudu Ušacku (vienas garsiausių pastarojo meto lietuvių diplomatų, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, šiuo metu – ES atstovybės Rusijoje vadovas – red. past.), gali būti, kad ateitį susiesiu su diplomatine tarnyba.

– Esate pats jaunas, dirbate su jaunimu. Kaip jį vertintumėte?

– Matau labai daug energingų ir nusiteikusių geriems darbams žmonių. Tikrai turime didelį potencialą. Matydamas, kokie studentai išeina baigę universitetą, esu nusiteikęs optimistiškai. Jiems patariu įsiminti vieną šūkį, kuris turi lydėti juos visuose gyvenimo etapuose, nesvarbu, kad ir kokios būtų aplinkybės, kokie sunkumai užkluptų. O jis labai paprastas: mes ateiname!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Rytis

Rytis portretas
Nuostabu. kaip gerai, kad yra tokių žmonių.

lalala

lalala portretas
labai - pats įdomu ar ne piemuo kai nemoki parašyti net universiteto pavadinimo :) ROMERIS - ateičiai :)

to labai

to labai  portretas
KO gero pats nieko nepasiekes busi, todel cia reiski nepasitenkinima, beje, nuopelanai ne visada nuo amziaus priklauso, tai kad atsipalaiduok ir nepavydek
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių