Meilę sau atstojo rūpinimasis lietuvybe

Pokalbiuose su kauniete Birute Fedaravičiene, neseniai įžengusia į antrąjį gyvenimo šimtmetį, negali nestebinti vienam žmogui, o ir visai lietuvių tautai, tekusia išbandymų našta. Šiandien – paskutinė šimtametės kaunietės liudijimo dalis.

Pokalbiuose su kauniete Birute Fedaravičiene, neseniai įžengusia į antrąjį gyvenimo šimtmetį, negali nestebinti vienam žmogui, o ir visai lietuvių tautai, tekusia išbandymų našta. Šiandien – paskutinė šimtametės kaunietės liudijimo dalis.

Padėjo našlėms ir našlaičiams

Po karo Kaune buvo apstu našlaičių, kurių vieni turėjo tik mamas, o kiti – nei tėvo, nei mamos. "Be žinomo anuomet Kaune medicinos instituto Akių ligų katedros vedėjo doc. Juozo Nemeikšos pagalbos nebūtume išsprendę našlaičių problemos", – tvirtino B.Fedaravičienė.

Jos žodžiais, Kaune veikė Raudonojo Kryžiaus draugijos, kuriai vadovavo būtnt J.Nemeikša, skyrius, įsikūręs raudonų plytų name, Kęstučio g., prie įvažos į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Čia jis pasiūlė įkurti Globos komisiją, kurios pirmininke tapo docento sesuo Marija – pirmųjų vaikų darželių tarpukario Lietuvoje įkūrėja.

"Toje komisijoje dirbau drauge su prof. Prano Mažylio žmona Antanina, Sauliaus Sondeckio (žinomo Lietuvos dirigento – aut. past.) žmonos motina, dirbusia vykdomajame komitete, kitomis garsiomis moterimis. Pirmininkauti pasikvietėme VDU prorektoriaus doc. Stasio Vabalevičiaus žmoną, buvusią vaikų namų auklėtinę – šia ir kitomis pavardėmis mums pavyko užmaskuoti tikrąjį mūsų darbų tikslą", – prisiminė pašnekovė.

J.Nemeikša buvo žinomas teatro mylėtojas, priėmęs į savo namus gyventi garsiąją solistę Beatričę Grincevičiūtę. Tačiau ne tik jis mylėjo kūrėjus, bet ir jie atsakė tuo pačiu. Tad dramos, operos ir baleto artistai sutikdavo, J.Nemeikšos paprašyti, surengti pirmadieniais, kai teatre būdavo laisvadienis, koncertą miesto visuomenei.

K.Baršausko indėlis

"Bilietus į tokius koncertus su Raudonojo Kryžiaus iškaba dažniausiai platindavau aš, nes buvau jauniausia iš globos komisijos, tad tekdavo bėgioti po įvairias įstaigas. Būdamas Kauno valstybinio universiteto Elektrotechnikos fakulteto dekanas, vėliau – Politechnikos instituto rektorius, prof. Kazimieras Baršauskas visuomet paimdavo daugiausia bilietų ir sumokėdavo iškart už visus, o paskui jau skirstydavo po katedras ir fakultetus", – prisiminė B.Fedaravičienė.

Teatro salė pirmadieniais būdavo sausakimša, nes dainuodavo dar nesuimtas Antanas Kučingis ir jau grįžęs iš tremties Juozas Indra, B.Grincevičiūtė kiti žinomi dainininkai, šokdavo baleto žinovų "ballerina assoluta" vadinama Genovaitė Sabaliauskaitė ir kitos ano meto teatro žvaigždės.

"Už parduotus bilietus pirkdavome našlaičiams vaikams kelialapius į pionierių stovyklas, kur jie galėjo sočiai pavalgyti. Be to, aprengdavome juos nuo galvos iki kojų. Niekada neužmiršiu dailininkės Domicelės Tarabildienės, nuoširdžiai talkinusiai mums šioje veikloje, nors ji pati augino krūvą vaikų", – pasakojo B.Fedaravičienė, šį darbą dirbusi apie septynerius metus po karo – kol Raudonojo Kryžiaus organizacijai ėmėsi vadovauti Justo Paleckio žmona Genovaitė.

Marodierių žygiai

Pasak pašnekovės, po karo buvo ir kuriozinių atvejų, susijusių su Globos komisijos veikla. Mat rusės, atvažiuodavusios į Kauną iš Kaliningrado, kur, tiesiai šviesiai kalbant, prisigrobdavo vokiečių karininkų paliktuose namuose vertingų daiktų. Kaune jos susirasdavo Globos komisiją ir reikalaudavo pinigų kelionei į savo namus.

"Pasisavintus daiktus jos supakuodavo ir palikdavo autobusų stotyje, o ateidavo prašyti pinigų pas mus tuščiomis rankomis. Tačiau mes žinojome apie jų "žygius", todėl joms patardavau parduoti dalį savo turto čia pat veikiančiame turguje ir už gautus pinigus nusipirkti bilietus. Sakydavau, kad tikrai neduosiu našlaičiams skirtų pinigų. Kartą jos įpykusios apskundė mane saugumiečiams. Šie atėję darė kratą, tikrino dokumentus, tačiau nerado prie ko prikibti – visa buhalterija buvo tvarkinga", – pasakojo B.Fedaravičienė.

Globos komisija savo veiklos pusiaukelėje vietoj Vabalevičienės pirmininke išrinko Lietuvos komunistų partijos Kauno srities komiteto 1-ojo sekretoriaus Eduardo Ozarskio žmoną, kuri buvo iš Leningrado kilusi inteligentė. Ją apstulbino vieno paramos prašymo patikrinimo metu aptikta ne tik ypatinga švara našlės namelyje, bet ir akivaizdus skurdas – moteris skalbė kieme vaikiškus drabužėlius, o vaikai tuo metu nuogi gulėjo lovoje, nes nebuvo kuo juos perrengti. "Su Ozarskiene dirbti buvo lengva, nes ji buvo jautri ir teisinga. Be to, ji buvo geras užnugaris mūsų komisijos darbui", – po daugelio dešimtmečių konstatavo B.Fedaravičienė.

Įdarbino J.Kupčinskas

B.Fedaravičienė 1946 m. pavasario potvynio metu plaukiojo amfibija po apsemtą Senamiestį drauge su anuomečiu Kauno Lenino rajono sveikatos skyriaus vedėju Lifšinu, paimdami iš namų sunkiai susirgusiuosius, reikalingus skubios pagalbos žmones, surinkdami reikiamų produktų sąrašus ir pagal juos atplukdydami maistą užsakovams.

"Tuo metu buvau bedarbė, nes niekas nerizikavo priimti į darbą "banditų šeimos" narės. Tik Juozas Kupčinskas, paskutinis pokariu veikusio Kauno valstybinio universiteto rektorius, nepabūgo priimti manęs į darbą. Buvau įdarbinta universiteto bibliotekoje, kad mažiau kam krisčiau į akis", – prisiminė moteris.

Ji tuoj pat įsitraukė į darbą su vaikais anuomečiame šios aukštosios mokyklos profsąjungos komitete. "Turėdama pažinčių, radau žmonių, kurie sutiko vadovauti būreliams, skirtiems darbuotojų vaikams visapusiškai lavinti. Vyko net ir papildomos pamokos tiems vaikams, kuriems sunkiai sekėsi mokslai. Atsimenu, kai rektoriumi tapo prof. K.Baršauskas, atsidėkodamas už darbą su darbuotojų vaikais, pasamdė žiemą roges su arkliu. Prie rogių buvo pririšta daug rogučių – būrelių vaikai tokiu karavanu buvo pavėžinti iki Pažaislio ir atgal", – pasakojo B.Fedaravičienė.

Pokario knygnešystė

Savo patirtį, kaip galima dirbti lenkų okupuotame Vilniuje ir jo krašte, B.Fedaravičienė pritaikė sovietmečiu. Ji su bendraminčiais rinko Lietuvoje lietuviškas knygas ir vežė lietuviams į Baltarusiją, kur tautiečiai atsidūrė po Vilniaus ir jo krašto grąžinimo Lietuvai sutarties pasirašymo.

"Mano pažįstama nuo Vilniaus periodo rašytoja Aldona Liobytė nuo 1949 m. vadovavo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijai. Ji man skundėsi, kad prof. Tadui Ivanauskui, kilusiam iš dabar Baltarusijai priklausančių lietuviškų žemių, skauda širdį dėl ten gyvenančių tautiečių. Tada A.Liobytė patarė jam kreiptis pagalbos į mane. Taip prasidėjo mano bendradarbiavimas su šiuo dosnios širdies žmogumi", – prisiminė B.Fedaravičienė.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių