M. K. Čiurlionio dailės muziejus jubiliejų pasitinka pagražėjęs

Nors prieš kelias dienas pakampiuose dar zujo darbininkai ir moterys su šepečiais, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus skelbia žinią apie besibaigiančius darbus, o savo 95-erių metų jubiliejų mini pravertomis durimis.

18 dienų autentikos

Pakeistos susidėvėjusios inžinerinės komunikacijos, atnaujinti langai ir durys, įrengtos erdvesnės eksponatų saugyklos, restauruotos ekspozicijų salės, vertingiausi interjero elementai, pastato fasadai su šviesiai pilko granitinio tinko apdaila – tai tik dalis penkerius metus trukusių muziejaus restauravimo darbų.  Ir nors įgyvendinti projektui tebetrūksta lėšų, vienas gražiausių tikrojo modernizmo statinių Kaune nuo šiandien lankytojams ir vėl atviras – iki sausio 8 d. vyks akcija "18 dienų autentikos".

"Ekskursiją ir pasakojimą pradėsiu nuo Vladimiro Dubeneckio, Karolio Reisono ir Kazio Kriščiukaičio kurto modernistinės architektūros šedevro, kuriam kadaise keltas tikslas būti gražiausiu visos Lietuvos monumentu, istorijos ", – į šalį pastūmęs tuščią kavos puodelį, knygų krūvoje paskendo muziejaus šeimininkas Osvaldas Daugelis.

Paėmęs svarbiausiąją ir atsargiai versdamas jos lapus, dailės istorikas stabtelėjo ties 1934-aisiais. Kaune apsilankęs Stokholmo muziejaus direktorius tąkart esą negailėjo komplimentų statiniui, kurį drąsiai vadino didžiausiu ir moderniausiu objektu to meto Baltijoje.

"Europiška retenybė", – daugiau nei prieš septynias dešimtis metų ištartus svečio žodžius pakartojo O.Daugelis ir čia pat pridūrė dar vieną svarbų faktą. – Pastatui šie metai taip pat jubiliejiniai – 80-ieji."

Paslaptis po užraktu

Ilgai nelaukę pasileidome pagrindinio tarpukario Lietuvos muziejaus koridoriais, kuriuos direktorius juokais tapatino su Kauno klinikų labirintais.

Peržengę darbininkų užgultą aikštelę, kurioje jau netrukus stovės vitrininės lentynos su suvenyrais, laiptais nusileidome žemyn į vieną iš eksponatų saugyklų. Pakeliui suskaičiavę bent kelias dešimtis kalvių kryžių ir saulučių ant sienų, netrukus aiktelėjome nuo kito vaizdo – pagal vokiškus ir švediškus pavyzdžius kurtose, restauruotose prieškarinėse spintose, vienas kitą ramstė įvairių dydžių ir skirtingų laikotarpių medinukai – dievai ir dievukai. Erdvės, kuriose saugomi turtingiausi Lietuvos liaudies meno skulptūrų rinkiniai, pasak muziejaus vadovo, iki tol lankytojams buvo neprieinamos.

"Eime toliau", – rankomis perbraukęs chromuotus laiptų turėklus, pirštu bakstelėjęs po užraktu saugomą žalvarinę gaisrininkų žarną, O.Daugelis atsidūrė antrajame aukšte.

Ne vienus metus trukę remonto darbai, senosios dvasios iš muziejaus neišvarė. Tai, kas buvo autentiška, išsaugota, visa kita atkurta ir tik įgudusi akis pasakys, kad metalinė durų rankena – ne Antano Smetonos laikų meistrų darbas, o šių laikų auksarankių tobula kopija. Tiesa, kelios autentiškos durų rankenos išliko. Kaip ir rankenėlės restauruotuose mediniuose languose.

Šviežiai laku padengtas parketas atspindėjo ryškią lempų šviesą, o neseniai išvalyti langai leido dirstelėti ne tik į vidinį muziejaus kiemelį. Bent keliuose jų puikavosi dailininko Tado Daugirdo projektuoti vitražai. Viename pavaizduotas Kauno simbolis – tauras, kitame – žemaičių meška.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių