Laikrodžiams mušant dvyliktą kauniečiai mėgausis ir varpų muzika

Kad ir kaip būtume nutolę nuo mitologinės Naujųjų metų prasmės, tačiau tas vienintelis metų vidurnaktis būna kitoks. Kad ir kur būtume tą akimirką, apima neįprastas širdies virpulys ir akys nukrypsta į dangų. Arčiau žvaigždžių, šventinių fejerverkų ar savotiško stabtelėjimo.

Garbių kauniečių įprotis

Vaikystės prisiminimų paveikslas: Karo muziejaus sodelyje šurmuliuoja minia. Vieni – rimti, žvilgsnius nudelbę į praėjimo taką nuo V.Putvinskio gatvės. Kiti – triukšmingi, bet atsinešto šampano neskuba atidaryti. Tačiau visus vienija tas pats laukimo jausmas. Ir rimtieji, ir linksmuoliai vis žvilgčioja į tą pačią pusę.

Laikrodžio rodyklė artėja prie 12-os, tačiau laiko dar yra. Iš už Vytauto Didžiojo karo muziejaus pastato, tarsi pasakoje, išnyra žmogysta. Šurmuliuojanti minia nuščiūva. Blankioje šviesoje matosi ant vyro juodo palto besileidžiančios snaigės.

Minia prasiskiria. Šiek tiek susimetęs į kuprelę vyras pėdina. Ilgesingame paveiksle tarsi girdisi po jo kojomis girgždantis sniegas. Vyras prieina prie aukšto kariliono bokšto. Spynoje spragtelėja raktas. Sunkios durys užsiveria paskui ką tik įžengusį vyrą. Laukimas pasiekia kulminaciją, kurią nutraukia varpų muzikos garsai.

Kitoks koncertas

Ši vaikystės pasaka gyva ir šiandien. Kiekvienais metais būtent tokią metų virsmo akimirką įsivaizduojantys kauniečiai renkasi Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Šįkart koncerto pradžia – likus pusvalandžiui iki vidurnakčio.

„Jau net neprisimenu, kiek metų Naujųjų vidurnaktį skambinu varpais“, – kukliai šyptelėja karilionininkas Julius Vilnonis. „Tai visiškai kitoks koncertas“, – žvilgsniu glostydamas aukštą varpinės bokštą Karo muziejaus sodelyje tęsia kompozitorius ir atlikėjas.

Jau net nerašyta taisykle tapo, kad Naujametę naktį varpais skambina dviese – J.Vilnonis ir šių koncertų pradininkas Giedrius Kuprevičius. „Jau vien tuo, kad mes grojame dviese, koncertas yra kitoks. Mes grojame skirtingai, o bendraudami muzikos garsais dar ir pašposijame“, – pačiam maloniais pojūčiais dalijasi J.Vilnonis.

Karilionininkas nužvelgė aplinkinius centro gyvenamuosius namus, tarsi, žinodamas, kad būtent juose gyvena į Karo muziejaus sodelį ateinanti Naujametė publika. „Koncertuoti Naujametę naktį tapo tarsi prievolė, tačiau labai maloni ir nekeisčiau jos“, – šyptelėja kompozitorius ir atskleidžia, kad su šeima net neplanuoja jokių kelionių ar išvykų per Naujuosius.

Sutiktuvių vietos

Visiškai kitokia nuotaika dominuoja Rotušės aikštėje. Senamiesčio aplinka, baltąja miesto gulbė vadinami santuokų rūmai, tarsi taip pat diktuotų didingą ir nostalgišką Naujųjų metų sutikimą. Vis dėlto miesto rūpesčiu rengiamas lengvesnės muzikos koncertas čia privilioja kitokią publiką nei į Karo muziejaus sodelį.

Visgi drąsiai galima sakyti, kad kauniečiai mielai palieka vaišėmis nuklotą stalą dėl tos vidurnakčio akimirkos, kai dangų nušviečiančia įvairiaspalviai fejerverkai. Nuo seno žinomas kauniečių pamėgtas vietas – apžvalgos aikšteles prie Aleksoto funikulieriaus, Milikonių kalno apžvalgos aikštelę papildo naujos ir pelnytai giriamos vietos.

Vis daugiau kauniečių atranda Europos prospekto įkalnę. Iš čia atsiveria vaizdas į nušviestą Karaliaus Mindaugo prospektą, Senamiesčio pastatų ir bažnyčių bokštus, Nemuno salą. Beje, ši vieta dėl „Žalgirio“ arenos taip pat tampa išskirtinė sutikti Naujuosius metus. Vandens į nebūtį nešami praėję metai ir čia pat upių tėvu Nemunu atplaukiantis atsinaujinimo virsmas.