A. Kupčinskas apie karišką išbandymą: buvo adrenalino

Kauno mero Andriaus Kupčinsko, "Žalgirio" direktoriaus Pauliaus Motiejūno ir jų bendraminčių tris savaites trukusį bazinį kario savanorio įgūdžių kursą penktadienį vainikavo priesaika.

Laiškų nerašė

Prieš kelias dienas jiems dar teko patirti adrenalino, įveikiant pelkėtą, klampų ir nelengvą "Pulko šlovės taką", o penktadienį jie jau davė priesaiką.

Anksčiau kariuomenėje netarnavę, A.Kupčinskas, P.Motiejūnas, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Remigijus Skilandis, Kultūros ir turizmo plėtros skyriaus vyr. specialistas Gediminas Banaitis, tarybos narys Marijus Panceris vakar pasakojo, kad gyvenimas Rukloje pakeitė kai kuriuos jų įpročius, tačiau jie nebuvo atkirsti nuo civilizacijos.
"Vakare galėdavome trumpai prisėsti prie interneto", – sakė G.Banaitis.

"Palįsdavau po antklode, kad niekas nematytų ir paaukodamas miegą šiek tiek panaršydavau internete, peržiūrėdavau laiškus", – prisipažino P.Motiejūnas. Jis kartu su kitais savanoriais keldavosi 5.45 val., eidavo miegoti 22 val.

"Romantikos nebuvo, laiškų Andrius man nerašė, – juokėsi penktadienį į Ruklą atvykusi Kauno mero žmona Jurgita Kupčinskienė. – Po dviejų dienų Andrius prisipažino, kad jiems vis dėlto po 30–40, o kitiems savanoriams – po 19–23 metus. Buvo ir nuobaudų už paliktą ginklą, kai iki jo privalai nušliaužti."

Įsiminė pelkės

Nuobaudų gavo visi. Dažniausiai už trumpam paliktą ginklą, atsisėdimą ant žemės atsikvėpti minutėlę. "Dariau 30 atsispaudimų – tai mažiausia bauda", – juokėsi P.Motiejūnas.

"Adrenalino buvo prieš pora dienų, kai vyko mokymai pelkėse, miškuose, laukuose. Be to, praleidęs čia tris savaites, supranti posakio "vienas lauke ne karys" svarbą. Svarbu – komanda, draugai. Jei vienas ką nors blogai padarys, nukentės visi", – sakė A.Kupčinskas.

Dviejų kilometrų bėgimas su maždaug 10 kg manta, "sužeistojo" kario nešimas ir jo kuprinės tempimas dar apie 30 km: fiziškai tai buvo sunkiausios akimirkos M.Panceriui, kuris taip pat gavo pora nuobaudų už į sieną atremtą ir kelioms sekundėms be priežiūros paliktą ginklą.

"Tačiau viskas buvo puiku. Be kompiuterio, kavos, alkoholio. Maitino puikiai. Ir net deserto būdavo", – kareivišką virtuvę gyrė miesto tarybos narys M.Panceris.

Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui R.Skilandžiui taip pat patiko maistas: "Iš pradžių net buvo šokas, kad tiek daug maitina. Maniau, kad nieko nesuvalgysiu."
Vis dėlto po didelių krūvių, nuolatinio veiksmo, pratybų gamtoje jis su kitais savanoriais sušveisdavo viską, ką duodavo.

"O skaniausia, kai išalkęs dar gaudavau batono. Jei dar su sviestu ir sūriu – desertas", – juokėsi P.Motiejūnas.

Vyriausiam iš šešių 41 metų R.Skilandžiui fizinės pratybos nebuvo sunkios, net iš pradžių šiek tiek gąsdinęs "Pulko šlovės takas".

"Sunkiausia, kai reikėjo ryte per 10 min. atlikti visus higienos reikalus, nusiprausti (praustuvai tik šeši – žmonių 80), pasikloti lovą, nusivalyti batus ir pasirengti paskaitai", – prisiminė R.Skilandis.

Jaunimo neskriaudė

Konfliktai? Didelių nebuvo. Tiesa, "seniai" prisipažino, kad kelis jaunuolius reikėjo pamokyti. Beje, keliolika jaunuolių, neišlaikę fiziškai bei psichologiškai, šių kursų nebaigė.
"Mes jų neskriaudėme", – šyptelėjo R.Skilandis.

"Buvo riksmų, nes kai kurie atėjo tik šiaip sau praleisti laiką. O čia ypač svarbu vieninga komanda", – pastebėjo 33 metų P.Motiejūnas. Jam fiziškai sunkesni buvo 15 km naktiniai žygiai, kai miegui skirdavo ir tik po pora valandų.

"Buvo ir labai motyvuotų jaunuolių, galvojančių apie karo akademiją, policiją. Mums tai buvo iššūkis, bet priesaiką davėme visam gyvenimui, – teigė A.Kupčinskas, gyręs ir pratybas, ir maistą. – Gal tik kareivinės galėtų būti modernesnės. Kariuomenei reikėtų skirti didesnį finansavimą. Matėme kitoje kuopoje amerikiečių ginkluotę, ekipiruotę – skirtumas juntamas."
Ko jie pasiilgo? Žinoma, artimųjų.

"Ir laisvės. Daryti tai, ką nori. Čia reikia daryti tai, ką reikia ir kai reikia, – sakė P.Motiejūnas. – Galbūt dabar daugiau muštro bus ir "Žalgiryje". Pasimokėme iš vadų. Juk komanda turi vieną tikslą, o vieninga komanda – labai svarbu."

"Iš žemiškų dalykų labiausiai pasiilgau picos", – juokėsi M.Panceris.