Kunigas G. Pūras: pasiruošimas šventėms – pats mieliausias

– Domeikava ilgą laiką garsėjo kaip buvusių tremtinių kraštas. Jaučiate, kad čia yra aktyvi tremtinių bendruomenė?

– Per šventes – taip. Čia bažnyčios apačioje turėjome tremtinių muziejuką, tačiau jis nebuvo gerai prižiūrėtas. Kai darėme remontą bažnyčios rūsyje, tą muziejuką iškėlėme. Naujojoje klebonijoje bus daug patalpų – tikiuosi, nedidelį muziejų ten įsirengsime. Nes buvo daug kryžių pristatyta, ir Černobylio aukoms, ir kitiems, bet tų žmonių, kurie buvo įsipareigoję tuos kryžius ir statulas prižiūrėti, jau nėra arba išbluko ta dvasia, noras prižiūrėti. Birželio mėnesį, minint masinio trėmimo dieną, aišku, renginius ruošiame: ir chorų festivalis vyksta, ir šv.Mišias ta intencija aukojame, bet norėtųsi, kad tremtiniai nuolatos aktyviau veiktų.

– Spalį Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčia gavo palaimintojo Teofiliaus Matulionio relikviją. Kodėl relikvija skirta būtent šiai bažnyčiai ir kokia tai relikvija?

– Su parapijos aktyvu pasitarėme ir nusprendėme, kad tokia relikvija mūsų bažnyčioje labai tiktų. Dar prieš paskelbiant T.Matulionį palaimintuoju, apie tai kalbėjau su Kaišiadorių vyskupu Jonu Ivanausku. Juk mūsų bažnyčia – vienintelė tokio pavadinimo (Lietuvos kankinių bažnyčia) Kauno arkivyskupijoje. Yra dar viena tokia bažnyčia Panevėžio rajone, kita – Toronte, Kanadoje. Taigi, tokio pavadinimo bažnyčių nėra daug. O T.Matulionis buvo kankinys.

Tai yra aukščiausio pirmojo laipsnio relikvija – kaulo gabaliukas. Jo karstas buvo atidarytas ir paimta kaulo dalis relikvijoms. Šią relikviją mes pastatėme viešam garbinimui bažnyčioje, o nuo Naujųjų metų pirmą mėnesio penktadienį darysime visą dieną Švenčiausiojo sakramento adoraciją, vakare ta intencija melsimės į palaimintąjį T.Matulionį.

– Kai kurie kunigai skundžiasi, kad padaugėjo kalėdinių arba velykinių katalikų, kurie į bažnyčią užsuka tik per Kalėdas ir Velykas.

– Yra ir pas mus tokių, mes juos vadiname metiniais katalikais, kurie ateina tik per metines šventes. Jie ateina į bažnyčią kalėdaičio, nes be jo neįsivaizduoja Kūčių stalo. Tačiau jei kalėdaitis bus laužomas be jokio vidinio nusiteikimo, be religingumo, Kūčių vakarienė liks paprasta vakariene.

– Prasidėjo adventas. Kartais suabejojama, ar pasninkas advento penktadieniais – vis dar privalomas?

– Visais penktadieniais pasninkas yra privalomas, ypač griežtai jo reikia laikytis per Pelenų dieną, Didįjį penktadienį, Kūčias. Sudėtingiausia turbūt tikrąja prasme pasninko laikytis per Kūčias: tų nemėsiškų patiekalų moterys tiek priruošia, kad paskui net išmesti nesuvalgytą maistą tenka. Jau geriau mažiau gaminti arba nuo šventės stalo likusiu maistu pasidalyti su stokojančiaisiais.

Šiais laikais net gydytojai sako, kad kartą per savaitę pasninko laikytis, mažiau valgyti yra sveika. Tai kodėl gi to nepadarius penktadienį, Kristaus kančios dieną? Sovietmečiu žuvies diena dirbtinai buvo perkelta į ketvirtadienį. Bet kam šiais laikais specialiai supriešinti tas dienas? Pasninko esmė nėra mėsos nevalgymas – esmė yra atsisakyti to, ką mėgsti, o sutaupytą kąsnį ar pinigą paaukoti vargšams. Mėgsti mėsą – nevalgai mėsos, saldainius – atsisakai saldainių, jeigu rūkai – tą dieną bandai nerūkyti. Jei atsisakęs mėsos prisišveisi lašišos, ungurių, tai taip pat joks pasninkas. Kaip minėjau, svarbu to kąsnio atsisakius sutaupytus pinigus paaukoti vargstantiesiems. Dabar populiaru aukoti skambinant per televiziją nurodomu telefonu. Aš tokioms akcijoms ganėtinai abejingas. Reikėtų pastebėti sunkiai besiverčiančiuosius ne tik per TV – ir šalia gyvenančius žmones.

Galima padėti ne tik pinigais, bet ir darbais – skurstančią močiutę ar senolį aprūpinti malkomis ar padėt susitvarkyti, nueiti nupirkti jam reikalingų produktų, vaistų. Reikėtų pirmiausia žiūrėti savo aplinkoje – savo kaime ar mikrorajone tikrai rasime, kam reikia padėti, ir net tik prieš Kalėdas. Tada ir kitoks bendravimas atsiras.

– Šiais laikais per nuolatinį šurmulį, blizgesį ir bandymus kurti ištisinę šventinę nuotaiką, prie ko labai prisideda prekybininkai, sunku pajusti ramią laukimo nuotaiką, kuri advento laiku lyg ir turėtų dominuoti.

– Reikėtų nepasiduoti tam šurmuliui, kuris šiais laikais prasideda jau po Vėlinių. Parduotuvėse pilna eglučių, žaisliukų, dovanėlių, skamba kalėdinė muzika. Per visą tą šventinę nuotaiką pamirštame, kad adventas – tai gimstančio Atpirkėjo laukimas. Dabar Kalėdų Senelis, dovanos, žaisliukai užgožia pačią Kalėdų esmę – Kristaus gimimą. Laukdami Viešpaties gimimo šventės, turime pasiruošti vidumi, susivokti, ko iš tiesų laukiame.

Reikėtų pastebėti sunkiai besiverčiančiuosius ne tik per TV – ir šalia gyvenančius žmones.

Atrodo, kad tos šventės – vien dovanos, vien kažkas materialaus. Tačiau prekybos centrai šventinę nuotaiką sukuria ne visiems – juk tiems, kuriems daugelis ten siūlomų dalykų yra per brangūs, visas ten kuriamas blizgesys sukelia liūdesį. Turėtume labiau atsigręžti į vargstantį žmogų. Juk ir Kristus gimė vargingame tvartelyje, nepritekliaus aplinkoje, ir pirmieji jo pasveikinti atėjo piemenys, o ne pasiturintys asmenys.

Laukiant švenčių, labai svarbus pasiruošimas. Juk šventės labai greit prabėga, o pasiruošimas joms trunka daug ilgiau, ir jis yra pats mieliausias. Juk ruošdamiesi šventėms žmonės tiek širdies, rūpesčio įdeda. Tvarkomi namai, viskas gražinama, puošiama. Tačiau ir vidumi žmogus turėtų truputį apsivalyti. Galvoti tik apie savo namus ir dovanas, ateiti Kalėdų naktį į šv. Mišias, pastovėti bažnyčios gale ir išeiti – to neužtenka. Turime pasiruošti ir vidumi, kad žinotume, ko laukiame, kam ruošiamės, ir matyti šalia esančius žmones.

Ir vaikus tėvai turėtų pratinti prie to, kad Kalėdos – tai ne tik dovanėlės. Kad tai – ir pasiruošimas, ir Kristaus gimimas, ir dovanos. Šiais laikais daug literatūros, vaikiškų knygučių, kurias galima kartu su vaikais paskaityti, prisiminti, aptarti Kristaus gimimo istoriją. Aišku, yra šeimų, kur vaikai, lankydami tikybos pamokas mokykloje, daugiau už tėvus žino ir patys gali jiems apie tai papasakoti. Kiekvienas turime eiti žingsnis po žingsnio link Kalėdų, patys save ruošdami ir padėdami kitiems. Nes jei nepasiruošime vidumi, eglutė ir dovanos tikro Kalėdų džiaugsmo nesuteiks.

– Kalėdų laikotarpiu tiek vaikai, tiek suaugę tikisi tam tikrų stebuklų. Ką stebuklu pavadintumėte jūs?

– Stebuklas yra vaiko gimimas – Dievo dovana per tėvus. Taigi, gyvybė yra didžiausias stebuklas. Juk, kai pagalvoji, kad tėvai, mama, galėjo manęs atsisakyti ir aš nebūčiau gimęs – manęs nebūtų, pasaulis man neegzistuotų. O jei gyveni – kiek daug tau yra dovanota! Kristaus gimimas yra stebuklinga šventė, atkreipianti dėmesį į šeimą, į tai, kad vaikelio atėjimui turi būti pasiruošta.

– Ar bažnyčioje per Kalėdas laukiate ir tų vadinamųjų metinių katalikų?

– Bažnyčioje laukiami visi, tikrai nerūšiuoju žmonių į tuos, kurie lanko bažnyčią kiekvieną sekmadienį ir užsuka tik retkarčiais. Žinoma, su tais, kurie užsuka kartą per metus, sunkiau užmegzti dialogą. Į žmogaus vidų neįlįsi: vienas gal tiki daugiau, kitas – mažiau. Vienas kitas gal ir visai netikintis į bažnyčią ateina. Nė vieno neišvarome. Tačiau bažnyčios nestatomos Kalėdoms ar Velykoms – jos statomos tam, kad žmonės ten lankytų nuolat.

Norisi, kad per Kalėdas kuo daugiau žmonių ateitų ir asmeniškai prisiliestų prie gimimo stebuklo. O jei žmogus tik ateis į bažnyčią ir išeis – naudos nedaug. Norisi, kad čia jie užčiuoptų kažką aukštesnio, prie to prisiliestų, vidumi surastų patys save, per Kristaus gimimą pamatytų kitą žmogų ir daugiau gėrio aplink, suvoktų, kad Kristus gyvas ne tik per Kalėdas, bet ir kiekvieną dieną.