Konkurencijos tarp Vilniaus ir Kauno ištakos

Konkurencija tarp Vilniaus ir Kauno yra tapusi kasdienybe. Dauguma lengvai įvardytų konkurencijos sritis ir būdus, kurie atskleistų ne tik šviesiausias, bet ir tamsiausias mūsų kultūros puses.

Konkurencija tarp sostinės ir laikinosios sostinės yra tik nuoroda į tuos pokyčius, kurie palaipsniui pakeitė mūsų savivoką. Retai susimąstome, kokiomis aplinkybėmis Rusijos imperijos provincijos miestas-tvirtovė virto laikinąja sostine, kuo svarbu Vilniaus kaip Lietuvos valstybės simbolio vaizdinys. Tenka prisiminti skaudžias šių miestų tarpukario transformacijas.

Vilnius, buvusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sostinė, Lenkijos okupacijos metais virto vaivadijos centru, eiliniu provincijos miestu, o Kaunas tapo laikinąja sostine su visomis valstybinės valdžios institucijomis.

Vaikščiodamas Kauno gatvėmis supranti, kokiu energiniu užtaisu spinduliavo tarpukario architektūros paveldas sovietmečiu. O Vilniaus barokinis paveldas byloja apie kitus mastus ir kitokią patirtį. Dėl to natūraliai kyla klausimas, kodėl kalbame apie konkurenciją tarp visiškai skirtingų miestų? Dalis atsakymo slypi žodyje "sostinė".

Tarptautiniai pokyčiai Antrojo pasaulinio karo metais, kad ir kokie jie buvo nepalankūs mūsų valstybei, sostinę Vilnių sugrąžino Lietuvai, o laikinoji sostinė Kaunas tapo eiliniu miestu. Dėl to kiekvienas gali pasirinkti, kokia dalis atsakymo slypi nenorėjime susitaikyti su provincijos miesto statusu, o kokia dalis tenka tarpukariu sukurtiems vaizdiniams. Minėtos konkurencijos ištakų verta paieškoti tarpukaryje ir atkreipti į knygoje "Sostinė kaip tapatumo simbolis. Vilnius ir Kaunas tarpukario kultūroje" išsakytas mintis.

Vaizdinių galia

LR Konstitucijos 17 str. skelbiama: "Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė". Sunku patikėti, kad šis konstitucijos straipsnis tam tikrais Lietuvos istorijos laikotarpiais nebuvo savaime suprantamas ir prireikė nemažai pastangų tam, kad tai būtų išsaugota visuomenės atmintyje.

Abiejų Tautų Respublikos (ATR) žlugimas ir Vilniaus krašto praradimas buvo rimti smūgiai įsitikinimams, kad Vilnius yra ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė. Verta paminėti XIX a. lietuvių tautinio atgimimo veikėjų ir tarpukario Lietuvos šviesuomenės pastangas. Kita vertus, pagalvokime, kokiomis aplinkybėmis nuvertiname šias pastangas. Įvertinkime, kiek yra gajūs įsitikinimai apie Vilniaus lenkiškumą ir rusiškumą bei Kauno lietuviškumą, apie sulenkėjusią ar surusėjusią Rytų Lietuvą ir tautiniu požiūriu gryną Vakarų Lietuvą.

Spekuliacijas Vilniaus priklausomybės tema laikome Lietuvos valstybingumo priešų sąmokslais, tačiau nesusimąstome, kad anksčiau aptarti įsitikinimai jiems akivaizdžiai neprieštarauja. Tiesiog reikia suvokti, kokių tikslų siekiama tokiomis spekuliacijomis.

Prisiminkime ATR žlugimą ir Rusijos imperijos represijas likviduojant XIX a. vykusių sukilimų padarinius, kuriais bandė panaikinti Vilniaus kaip LDK sostinės žavesį ir leido kalbėti apie Rusų-Lietuvių valstybės ryšius su Šiaurės Vakarų kraštu. Vilnius ir Kaunas virto Rusijos imperijos gubernijos centrais.

Miestų lietuviškumas

Vilniaus krašto praradimas tarpukariu ir dabartinės regiono politinės realijos tarsi pagrindžia įsitikinimus apie nutautėjusį Vilnių ir leidžia visiems mylintiems Kauną užtraukti populiarią Ovidijaus Vyšniausko dainą "Žemyn upe". Vilniečiams belieka guostis, kad Kaunas yra Lietuvos širdis, o Vilnius – Lietuvos smegenys.

Įdomūs yra priedainio žodžiai: "Šitiek amžių nutekėjo / Išmirė jau tiek tautų / Plukdo valtis vis lietuviai / Upių tėvu Nemunu." Trumpai apie išmirusias tautas. Klausimas, kur dingo 30 proc. Vilniaus ir Kauno gyventojų Antrojo pasaulinio karo metais, sukels nervinį tiką. Juk kalbame apie žydus. Visiems besididžiuojantiems Lietuvos miestų lietuviškumu verta prisiminti šį faktą ir kainą, kurią sumokėjome.

Tenka apgailestauti, kad knygos "Sostinė kaip tapatumo simbolis. Vilnius ir Kaunas tarpukario kultūroje" sudarytojai nerado autorių, kurie būtų pasidomėję Kauno gyventojų sudėtimi tarpukariu ir lituanizacijos politika. Juk ne veltui ilgą laiką Kaune kabėjo trikalbės lentelės – lietuvių, lenkų ir jidiš kalbomis.

Apie žydų persekiojimus tarpukariu kalbama tik Vilniaus kontekste, o į padėtį Kaune žvelgiama per jidiš literatūros prizmę. Šiandien Lietuvos miestų raidą galima suvokti tik per daugiakultūriškumo prizmę, o vadovavimasis primityviomis schemomis tik atveria kelią politinėms manipuliacijoms.

Įsiklausykime į Amerikos lietuvės Viktorijos Vencienės, apsilankiusios 1922 m. Kaune, žodžius: "...kiekvienoje krautuvėje, kur tik užėjome, į mus kalbėjo rusiškai, ne lietuviškai. Mes atsisakėme kalbėti rusiškai". Pagalvokime, kokiomis aplinkybėmis esame (ne)ištikimi lietuvių kalbai šiomis dienomis.

Miestietiška tapatybė

Didžioji dalis "Žalgirio" ir "Lietuvos ryto" sirgalių nesusimąsto apie tai, kad net menkiausios jų giminystės šaknys siektų tolimiausius Lietuvos kaimus ir ten juos vienytų (ar skirtų) tikrai ne krepšinis.

Jei pakalbintume vyresnės kartos žmones, suprastume, kad Vilnius ir Kaunas jų jaunystės laikais buvo vienodai tolimi. Dėl to diskutuoti apie tai, kuri karta nuo žagrės – pirmoji ar antroji – gali laikyti save visateisiais miestiečiais, būtų itin sunku, nes reikėtų nagrinėti, kaip buvę ūkininkai ir jų vaikai sunkiai atsisako daržų ir šiltnamių, kaip nuoširdžiai kalba apie savo užaugintų daržovių ir vaisių ekologinę vertę.

Televizijos laidų "Duokim garo" ar "Sveikinimų koncertas" populiarumas liudija glaudų ryšį su kaimo kultūra. Tai, kad šiuolaikiniai atlikėjai perdainuoja kai kurias populiarias tarpukario dainas, byloja ne tik apie Lietuvos visuomenės demografinę krizę, bet ir vertybinį bei kokybinį to meto dainų lygį. Atskirai galima būtų nagrinėti dainas, kuriose kalbama apie kaimą ir jo ilgesį. Dėl to Vilnius ir Kaunas nėra vienas nuo kito nutolę.

Tą patį galima pasakyti ir apie miestietišką gyvenimo būdą tiek dabar, tiek tarpukariu. Miestas – tai vartotojų visuomenė, kurios gyvenimo varikliu tampo reklama. Tai, koks turėjo būti Vilniaus ir Kauno gyventojas tarpukariu. Tai žmogus, besirūpinantis savo išvaizda, besidomintis mada, technikos naujovėmis ir populiariąja kultūra: lankantis kino teatrus, laisvalaikį leidžiantis kavinėse, važiuojantis atostogauti.

Konkurenciją tarp Vilniaus ir Kauno įsivaizduoju tik galimybių srityje. Galimybių, kurios padeda realizuoti savo sumanymus ir už tai gauti deramą atlygį, kuris leistų naudotis visais įmanomais miestietiško gyvenimo privalumais.

Knyga "Sostinė kaip tapatumo simbolis. Vilnius ir Kaunas tarpukario kultūroje" sudaro galimybes suprasti pagrindines Vilniaus ir Kauno raidos kryptis, nors ir palieka daug neatsakytų klausimų.

Šiandien sunkiai įsivaizduojame Lietuvos dramą, kurią teko išgyventi tarpukariu. Ar sostinės praradimas tarpukariu nesukūrė svetimo miesto vaizdinio, kurio egzistavimo nepripažįstame? O gal įsivaizduojama konkurencija yra tik skraistė, slepianti nesugebėjimą ieškoti geriausių sprendimų geopolitinių iššūkių akivaizdoje?