Kodėl neatstatomas „Juodasis obeliskas"?

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje iki šiol nesugrąžinamas vienas ten tarpukariu stovėjęs paminklas – obeliskas, pastatytas Suvalkų sutarties sulaužymui atminti. Kodėl? Pateikti vienareikšmių atsakymų nesiryžta niekas.

Juodasis paminklas

1920 m. spalio 7 d. Lietuva su Lenkija pasirašė taikos sutartį, tačiau praėjus kelioms dienoms Vilnius ir jo kraštas buvo atskirtas nuo Lietuvos. Šią datą, 1920 m. spalio 9 d., Lietuvoje imta minėti kaip Gedulo dieną: Kaune skambėdavo Laisvės varpas, visuomenė rinkdavosi prie Karo muziejaus į renginį, lankydavosi pačiame muziejuje.

Minint Vilniaus praradimo 10-ąsias metines, 1930 m. spalio 9 d. Kauno karo muziejaus sodelyje buvo atidengtas paminklas, įamžinantis Suvalkų sutarties sulaužymo faktą. Tos dienos vidurdienį visoje Lietuvoje kaukė fabrikų sirenos, skambėjo bažnyčių varpai, o gatvėse sustoję žmonės nusiėmė kepures.

Juodo akmens paminklas iškart buvo pramintas „Juoduoju“. Jį atidengiant Karo muziejaus sodelyje, muziejaus įkūrėjas generolas Vladas Nagevičius pasakė, kad po šiuo paminklu palaidojami santykiai su smurtautojais ir pagrobėjais.

Anot V.Nagevičiaus, jei Krėvos (1385 m.), Horodlės (1413 m.) ir Liublino (1569 m.) sutartys neišmokė lietuvių nepasitikėti lenkais, tai Suvalkų sutartis, be abejonės, turėjo išmokyti. Apie tai bylojo ir ant 3 m aukščio šlifuoto granito obelisko iškaltas atitinkamas tekstas bei du įžymiojo Petro Rimšos bronziniai medaliai.

Viename iš jų (nė vienas neišliko iki šių dienų) buvo iškaltas anuometis lenkų šūkis santykiuose su lietuviais: „Wolny z wolnymi, rowny z rownymi“ (Laisvas su laisvais, lygus su lygiais – liet. k.). Kitoje paminklo pusėje P.Rimša antrajame medalyje pavaizdavo Lietuvos Vyčio kovą su Lenkijos ereliu.

Sprendžia savivaldybė?

Šis obeliskas nuo 1938 m., kai Lietuva buvo ultimatumu priversta užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija, dulksta Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvuose. Kodėl tas obeliskas neiškeliamas į viešumą, jei iš tiesų branginame savo istorinę atmintį?

Juk negriauname Lietuvoje net Armijos Krajovos pastatytų paminklų, tai kodėl jie, lenkai, turėtų pykti už kitą jų istorinį veiksmą fiksuojantį paminklą? Ar nepaliksime spragų savo istorinėje atmintyje, atstatydami buvusius paminklus vien „iš klausos“, t.y. tik atsižvelgdami į politinę situaciją?

Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius plk. Kęstutis Kuršelis prisipažino negalįs atsakyti, ar bus atstatytas šis paminklas, nes tai, kas turėtų stovėti sodelyje, kurio teritorija priklauso miesto savivaldybei, ji pati ir sprendžia.

„Sodelyje paminklai atstatomi pagal 2006 m. architektų Liucijaus Dringelio, Evaldo Ramanausko ir Remigijaus Pilkausko parengtą minėtos teritorijos sutvarkymo planą. Jame nėra jokio “Juodojo„ paminklo, nors jis iš tiesų iki šiol saugomas muziejuje“, – sakė K.Kuršelis.

Pradėjus domėtis, pastarieji architektai tikino projektavę visai kitą muziejaus teritoriją.

Siūloma vieta – ekspozicijoje

Visos teritorijos prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorinius tyrimus 1992 m. atlikęs istorikas Eugenijus Rūkas yra išsaugojęs tų tyrimų medžiagą.

„Devynioliktame puslapyje juodu ant balto parašyta apie sodelyje stovėjusį obeliską su P.Rimšos medaliais. Maža to, istoriniuose tyrimuose aš pateikiau visą surinktą informaciją apie tą paminklą. Manau, kad jis nebuvo įtrauktas į sodelio atkūrimą šiam darbui vadovavusio “Lietuvos kultūros fondo„ Kauno skyriaus iniciatyva“, – sakė E.Rūkas.

Anot sodelio atstatymo laikotarpiu Lietuvos kultūros fondo Kauno skyriui vadovavusio Stepono Gečo, anuomet net nebuvo svarstoma galimybė atstatyti minėtą paminklą. „Tada reikėjo įvertinti tai, kad vykdant atstatymo darbus sodelyje Lietuva dar tik rengėsi pasirašyti bendradarbiavimo sutartį su Lenkija“, – paaiškino S.Gečas.

VDU istoriko dr. Jono Vaičenonio nuomone, čia minimo obelisko atstatymą taip pat reikėtų vertinti iš šių dienų pozicijos. „Todėl manau, kad jį galima būtų rodyti viešai kaip Nepriklausomybės kovų iliustraciją tam skirtoje muziejaus ekspozicijoje, o ne Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje“, – sakė J.Vaičenonis.


Reikėtų grąžinti į sodelį

Prof. Alvydo Butkaus nuomone, šį paminklą būtina atstatyti jau vien dėl to, kad jis ten stovėjo tarpukariu.

„Dabartiniai santykiai su Lenkija – geri jie ar blogi – šiuo atveju neturi jokios reikšmės. Juk Lenkijos santykiai su Vokietija netrukdo jai įamžinti ir minėti 1939 m. Vokietijos agresijos prieš ją. Rusijos santykiai su Helmuto Kohlio, Gerhardo Schroderio ar Angelos Merkel Vokietija nė trupučio nemažino 1941 m. birželio 22 d. Vokietijos pradėto karo su ja atminimo, – lygino pašnekovas. – Čekai juk irgi nenutyli nei Lenkijos 1938 m. įvykdytos Tešino aneksijos, nei Vokietijos atplėštų Sudetų istorijos.“

„Antra vertus, ar dabartinė Vokietija tapatinasi su tarpukario Vokietija ir pateisina anuometes aneksijas bei reiškia nepasitenkinimą dėl tas aneksijas primenančių paminklų? O juk Vokietijos aneksijos irgi buvo patvirtintos tuometės Europos diplomatų“, – samprotavo A.Butkus.

Pasak pašnekovo, 1919–1920 m. Lietuva grūmėsi dėl savo nepriklausomybės su keliais priešais iš karto. Tai buvo sunkus ir pagarbos vertas gynybinis karas. Atstatytame Nežinomo kareivio kape ilsisi lietuvio palaikai, atgabenti iš Giedraičių karių kapų. Tie kariai krito kovoje su lenkų agresoriais.

Diplomatiška pozicija

Lietuvoje dirbančio lenko Krzysztofo Kolanowskio nuomone, atstatyti paminklą ar ne, taip pat  kur, turėtų spręsti patys Lietuvos piliečiai, o ypač – kauniečiai.
„Įprastai, kai atstatomi paminklai, pateikiama tam tikra, dažnai subjektyvi, istorinių įvykių interpretacija, su kuria gali nesutikti kitų tautų atstovai. Kaip Lenkijos pilietis, nesijaučiu turįs teisę prieštarauti tokiai iniciatyvai. Maža to, aš puikiai suprantu tarpukario lietuvių nuoskaudą netekus savo sostinės – šią netektį įkūnija minėtas paminklas, todėl ir suprantu siekį jį atstatyti. Nemanau, kad toks paminklas galėtų ką nors įžeisti, išskyrus paminklo tekste iškaltą kontroversišką ir apibendrinantį epitetą “klastingas lenkas", – mano pašnekovas.

Kita vertus, atsižvelgiant į dabartinės įtampos tarp Lietuvos ir Lenkijos kontekstą, toks žingsnis esą galėtų būti neteisingai suprastas.

"Juk atsimename, kokias emocijas sukėlė Lenkijos užsienio reikalų ministerijos išleista brošiūra apie Panerius arba Lietuvos ambasadorės Lenkijoje teiginys apie Lietuvos lenkų tariamą nelojalumą savo valstybei. Sunku tikėtis, kad paminklo atstatymas dabar nesukeltų tokių emocijų.

Todėl labai svarbu, kad abi pusės su dar didesniu ryžtu pabandytų nutraukti tą aštrėjančio tono dialogo spiralę ir kad mes visi išmoktume nebepainioti tarpukario istorijos – juk galime ją skirtingai vertinti žodžiais ir paminklais – su dabartimi", – išreiškė nuomonę K.Kolanowskis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

nu

nu portretas
Nežinojau, kad toks yra. Jo nepastatyti, reiškia spjauti seneliams į veida.

pastebėjimas

pastebėjimas portretas
straipsnio autoriau Suvalkuose buvo pasirašyta ne taikos sutartis, o tik ketinimų protokolas. taigi net sutartimi tai vadinti negalima.

reikia

reikia portretas
atstatyti,tai istorijos dalis ir to ignoravimas rodo tik musu tautos silpnuma ir baime.
VISI KOMENTARAI 18
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių