Klinikinę mirtį patyręs kaunietis: viskas buvo kaip filme

Iki Algimanto Česonio mirties buvo likę keliolika sekundžių. Klinikinę mirtį jau patyrusį vyrą iš giltinės gniaužtų ištraukė laiku atskubėję medikai. Tą balandžio 23-iosios rytą sulaukto keturiasdešimtmečio jis nepaminėjo. Pasižadėjo po metų atšvęsti pirmąjį gimtadienį.

Giminės prakeiksmas?

"Viskas buvo kaip filme. Mažame mūsų kambarėlyje šalin skriejo lova, daiktai, o paskubomis ant grindų mane paguldę medikai, gelbėdami gyvybę, sukėlė elektrošoką", – Aleksoto gyventojas A.Česonis mostelėjo ranka į ankštą, apie 8 kv. m  kambarį, kuriame daugiau kaip prieš du mėnesius perbalusių ir šokiruotų vaikų bei žmonos akivaizdoje vyko drama.
Skausmus krūtinėje, rankų tirpimą, padidėjusį prakaitavimą, A.Česonis pradėjo jausti nuo 2012 m. liepos.

"Lankiausi Klinikų Kardiologijos skyriuje, gulėjau ligoninėje, – apie ligą, kai užsikemša ir spazmuoja kraujagyslės, pasakojo vyras. – Nereguliarūs, kartą per savaitę ar net kelis mėnesius užeidavę skausmai trukdavo pusvalandį, kartais kelias valandas. Lašino vaistus, išgerdavau tablečių, ir pagerėdavo."

Tiesa, būdamas vos 32 metų, nuo plyšusios aortos mirė A.Česonio pusbrolis. Aorta plyšo dėdei. Būdama 52 metų, plyšus aortai, mirė ir Algimanto močiutė.
"Visa giminė iš mano pusės kenčia nuo kraujagyslių ligų. Savotiškas prakeiksmas", – sako A.Česonis.

Jo 66 metų mama vaistus nuo kraujagyslių ligos geria jau 40 metų.

Drama mažame kambarėlyje

Balandžio 23-ąją, antradienį, savo 40-ojo gimtadienio dieną, statybininku dirbantis vyras atsikėlė kaip įprastai – 7 val.

"Išgėriau kavos, suvalgiau sriubos – nesu išrankus, pusryčiams valgau įvairų maistą", – šyptelėjo Algimantas.

Buvo beveik pusė aštuonių, kai pajuto stiprų skausmą krūtinėje ir pats, nesakęs namiškiams, išsikvietė medikus.

Greitosios pagalbos automobilis iš Aleksoto pastotės Europos prospekte atvyko labai greitai.

"Gulėjau ant lovos, kai medikai, norėdami užrašyti kardiogramą, paprašė šiek tiek arčiau pasislinkti. Ir tą pačią sekundę viskas akyse užtemo", – tiek prisimena Algimantas.

Tuo metu namie buvo ne tik A.Česonio žmona, bet ir 14 metų dukra Simona bei 12-os sūnus Rytis. Vėliau artimieji, medikai Algimantui pasakojo, kad trumpam jis buvo atgavęs sąmonę ir kartojo, kad jaučiasi gerai.

Pats Algimantas nepamena, tik iš aplinkinių pasakojimo žino, kad viskas vyko kaip dramatiškame filme, kai buvo gyvybiškai svarbi kiekvieną sekundė. Praradus sąmonę, greitosios pagalbos medikai  iškvietė reanimobilį. Antroji medikų brigada atvyko itin greitai, tačiau vyras jau buvo miręs.

"Susitraukė kojų pirštai, mėlynavau, apie tris minutes buvau  miręs. Mačiau, kaip skraidė lova, daiktai", – pasakoja Algimantas, kurį medikai, paguldę ant grindų, gaivino elektrošoku, ir jam atrodė, kad prasmegs skradžiai žemę su visomis grindimis. – Reanimobilis beveik nestabdė, buvo rytas, piko metas. Jei ne medikų operatyvumas, manęs jau nebūtų. Iki visiškos pražūties tebuvo likę keliolika sekundžių."

Save regėjo iš viršaus

"Vežkite mane į lavoninę", – A.Česonis pamena, kad grįžęs iš anapus pasaulio, atgavęs sąmonę dar reanimobilyje, prajuokino medikus.

Beje, jo gyvybę išgelbėjusių medikų, apsilankęs Kauno greitosios pagalbos stoties Aleksoto pastotėje, Algimantas nerado.

Paklaustas, ar klinikinės mirties metu regėjo kažką nenusakomo, A.Česonis nesidrovėjo – taip!

"Ne, tai nebuvo tunelis, nebuvo ir šviesos jo gale, kaip pasakoja ne vienas klinikinę mirtį patyręs žmogus, – prisipažino aukštesnėmis jėgomis, Dievu tikintis A.Česonis. – Neabejoju, kad kažkas egzistuoja mums sunkiai suvokiamo. O tą dieną, kai patyriau klinikinę mirtį, tarsi iš aukščiau, kybodamas mačiau juodus siluetus ir save patį, kai mane nešė iš namų."

Paminės pirmąjį gimtadienį

Per savaitę ligoninėje Algimanto sveikata pagerėjo, tačiau nuo to laiko jis vartoja penkių rūšių vaistus. Tai truks bent pusmetį, po to vaistų dozės mažės.
Dabar vyras negali sunkiai dirbti fiziškai, vartoti alkoholio ir rūkyti.

"Negerti alkoholio – jokia problema, o dėl rūkymo – sunkiau, nes, būdavo, per dieną surūkydavau ir du pakelius", – prisipažįsta Algimantas, dabar kasdien surūkantis apie pusę pakelio.
Ne, jo charakteris po širdies priepuolio ir patirtos klinikinės mirties nepasikeitė. Algimantas visada vertino ir brangino gyvenimą, niekada nekurdavo planų daugybei metų į priekį ir mokėjo pasidžiaugti mažais dalykais.

"Man užtenka to, ką turiu. Nepavydėjau ir nepavydžiu kitiems. Visi lekia, skuba ir nemoka pasidžiaugti, ką turi, kas yra čia pat, aplink, po kojomis. O juk niekas iš mūsų nežino, ar sulauks rytojaus. Palaidotas ne vienas buvęs mano bendraklasis, ir tai atstiko prieš 10, 14 metų. Kitas mirė, vos baigęs mokyklą", – liūdnai atsidūsta A.Česonis.

Greitosios pagalbos medikams dėkingas vyras tą lemtingą antradienį, balandžio 23-iąją, turėjo švęsti keturiasdešimtmečio jubiliejų. Kavinėje užsakytą pasisėdėjimą artimiausių žmonių rate žmona atšaukė, o vėliau gimtadienio vyras taip ir nepaminėjo.

"Kitais metais, balandžio 23-iąją, būtinai paminėsiu. Tačiau tai bus pirmasis mano gimtadienis, – sėdėdamas po medžiu šyptelėjo A.Česonis. – Žinoma, jei sulauksiu tos dienos, nes iki jos dar labai toli."

---------------------------------------------------------------------------------------------------

Leonas Valius, LSMU Šeimos medicinos klinikos vadovas

Rengiantis gyvenimo jubiliejui ir jį švenčiant organizmas patiria  stresą, ypač jei susirenka daug žmonių, sakomos kalbos, dalijamasi prisiminimais. Taip gali būti sulaukus ir 49-erių, ir 35 metų. Jei žmogus nešvenčia, eina į darbą, gauna gėlių puokštę – nepatiria streso.

Jaudulys yra ne tik nemalonus, bet ir malonus. Tuo metu pakyla kraujospūdis, padaugėja adrenalino, spazmuoja kraujagyslės, todėl susijaudinus galima patirti stresą. Tas pats, kaip ir šokti parašiutu, – tuo metu taip pat galima patirti stresą. Mano jubiliejuje dalyvavo du žmonės, tad problema – ne gimtadienis, sukaktis, bet aplinka.

Brangi kiekviena minutė

Operatyviai, neretai net ne mediko, o bet kokios profesijos šalia esančio žmogaus suteikta pirmoji pagalba yra neįkainojamos vertės, nes labai paprastu būdu galima išgelbėti gyvybę. Kiekviena prarasta minutė atgaivinti žmogų sumažina 10 proc.

Situacijoje, kai reikia suteikti pagalbą, galime atsidurti kiekvienas. Jos gali prireikti apalpusiam, skęstančiam, užspringusiam žmogui, galbūt net artimam, pažįstamam, todėl privalome mokėti ją suteikti.

Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtinti nauji suaugusiųjų, vaikų ir naujagimių gaivinimo standartai, nustatantys gaivinimo veiksmus sutrikus kraujotakai ir (ar) kvėpavimui. Šie standartai atitinka pasaulinius reikalavimus.

Nauji gaivinimo standartai pakeičia krūtinės ląstos paspaudimų ir dirbtinio kvėpavimo – įpūtimų santykį gaivinant. Dabar nustatyta, kad po 30 krūtinės ląstos paspaudimų daromi du įpūtimai.

Paspaudimų greitis – mažiausiai apie 100 kartų per minutę, bet ne daugiau kaip 120 kartų per minutę.

Paspaudimų gylis – ne mažiau kaip 5 cm, bet ne daugiau kaip 6 cm. Du įpūtimai neturėtų užtrukti ilgiau kaip 5 sek.

Vaikams ir naujagimiams svarbu gaivinimo pradžioje atlikti įpūtimus, nes jie dažniau miršta ne dėl širdies veiklos, o dėl kvėpavimo sutrikimo.

Gaivinimo standartuose numatyta rekomendacija viešosiose vietose naudoti automatinius defibriliatorius. Užsienio šalyse, siekiant vykdyti staigių mirčių prevenciją, jie yra išdėstyti viešosiose vietose: metro, gyvenamuosiuose rajonuose, darbo vietose, traukiniuose ir t.t. Europos Sąjunga nuo 2000 m. pradėjo diegti automatinių defibriliatorių naudojimą viešosiose vietose. Nuo šiol juos naudoti rekomenduojama ir Lietuvoje.