Kiekvieną ragina susimąstyti apie vaikų globą

Paramos šeimai centrui "Darnūs namai" vadovaujanti socialinė darbuotoja kartu su kolegomis apmoko būsimuosius įtėvius ir globėjus, konsultuoja su problemomis susiduriančias šeimas, kuriose jau gyvena įvaikintas ar globojamas vaikas. Į netrukus prasidėsiančius mokymus pagal vadinamąją GIMK (Globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo) programą moteris kviečia visas vaikus mylinčias šeimas – net tas, kurios abejoja, ar sugebėtų auginti vaiką, su kuriuo nesieja kraujo ryšiai. "Turėtume suvokti: nėra svetimų vaikų. Visi vaikai turi teisę į saugią, laimingą vaikystę", – D.Matulevičiūtė.

– Po keturmečio iš Kėdainių mirties daug kalbama apie tai, kad vaiko teisių apsaugos sistema Lietuvoje neveikia. Jūsų manymu, ar tokia sistema apskritai sukurta?

– Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija. Po jos ratifikavimo priimta nemažai teisės aktų, susijusių su vaiko teisių apsauga. Sistema sukurta, ji tobulinama, tačiau tam, kad tokie atvejai kaip Kėdainiuose nepasikartotų, stinga visuomenės neigiamo požiūrio į smurtą prieš vaikus, šio smurto netoleravimo. Jei žmonės liks abejingi, jokie teisės aktai nepadės. Turėtume suvokti: nėra svetimų vaikų. Visi vaikai turi teisę į saugią, laimingą vaikystę. Jei girdime ar matome, kad vaikas patiria smurtą, girdime, kad kaimynai rėkia ant vaiko, matome nuskriaustą vaiką darželyje ar mokykloje – negalime nekreipti į tai dėmesio. Neturime galvoti, kad tai, kaip auklėti vaikus, yra tik jų tėvų reikalas. Kiekvienas mūsų turėtume paklausti savęs, ar viską, ką galėjau, padariau, kai tai girdėjau ar mačiau.

– O kaip jūs siūlytumėte reaguoti? Iš karto skambinti pagalbos telefonu ar bandyti perkalbėti suaugusįjį?

– Siūlau reaguoti pagal situaciją, ne visada reikia pradėti nuo skambučio. Galima pakalbinti suaugusįjį, mamą ar tėtį, pasakyti: matau, kad jums sunku, jūs nesusitvarkote, jus vaiko elgesys erzina. Reikėtų pasiūlyti kreiptis pagalbos į psichologą. Svarbu nelikti abejingam, parodyti, kad jūs girdite ar matote netinkamą elgesį su vaiku. Jei tas žmogus į pastabas nereaguoja, jo elgesys nesikeičia, įvertinant situaciją reikėtų skambinti pagalbos telefonu arba Vaiko teisių apsaugos skyriui.

Deja, Lietuvoje į socialinės rizikos šeimų apskaitą šeimos dažniausiai įtraukiamos tada, kai jų problemos tampa labai didelės, kai jų nebeįmanoma paslėpti, kai labai smarkiai kenčia vaikai. Prieš pusmetį patvirtintame Bendro darbo su šeimomis tvarkos apraše, pagal kurį turėtų dirbti socialiniai darbuotojai, šeimos suskirstytos atsižvelgiant į rizikos lygį jose: aukštą, vidutinį ir žemą. Žemam rizikos lygiui priskiriamos krizę išgyvenančios šeimos. Tai gali būti šeimos, stovinčios ties skyrybų slenksčiu, arba šeimos, kuriose nemokama susitvarkyti su tam tikro amžiaus krizę išgyvenančiu vaiku. Jei tokioms šeimoms būtų suteikiama psichologo, socialinio darbuotojo, mediatoriaus pagalba, jei jos turėtų galimybę lankyti socialinių ar pozityvios tėvystės įgūdžių mokymus, būtų užkirstas kelias gilesnėms problemoms atsirasti.

– Vėl prabilta apie tai, kad vaikus iš socialinės rizikos šeimų reikėtų paimti greičiau. Ar pakaktų globėjų, pas kuriuos šie vaikai galėtų ilgesniam ar trumpesniam laikui prisiglausti?

– Šiuo metu globėjų nepakaktų. Žmonės nesiryžta globoti vaikų – globėjų trūksta. Valstybiniu lygiu kalbama apie socialinio globėjo teisinį statusą, apie tai, kad už šį darbą būtų mokama. Socialinis globėjas – tai fizinis asmuo, atitinkantis Civilinio kodekso globėjui keliamus reikalavimus, išklausęs globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo kursus, globojantis laikinai be tėvų globos likusius vaikus, su kuriais nėra susietas giminystės ryšiais ir kuriuos globoja ne ilgiau kaip 12 mėnesių. Kai tai bus įteisinta, galbūt atsiras daugiau globėjų.

– Kokie žmonės gali tapti globėjais ar įtėviais?

– Egzistuoja keletas žmonių tipų. Vieniems yra visiškai nepriimtina globoti svetimą vaiką (tokių žmonių yra ir tarp tų, kurie neturi savo biologinių vaikų). Net ir turėdami galimybių, jie to nesiimtų. Kiti svarsto, bet nesiryžta, abejoja, vadovaujasi visuomenėje sklandančiais mitais. Treti apsisprendžia ir ateina į globėjų kursus. Tam juos dažniausiai kažkas paskatina. Šiuo metu, po įvykių Kėdainiuose, juntame norinčiųjų tapti globėjais padaugėjimą. Mat dabar pradėta daugiau kalbėti apie socialinius ar budinčius globėjus, pradėta kalbėti apie tai, kad globėjų trūksta. Būtų idealu, jei globėjų daugėtų ne po panašių įvykių, o visuomenei tapus sąmoningesnei.

Globėjais gali tapti 21–65 metų asmenys. Artimieji giminaičiai (močiutės, seneliai, broliai, seserys) gali globoti nuo 18 metų ir vyresni nei 65 metų. Dažnai imamasi globoti jau pažįstamą vaiką, su kuriuo sieja tam tikri emociniai ryšiai.

Apribojimai įvaikinti griežtesni. Įstatymas numato, kad įvaikintojais gali tapti asmenys iki 50 metų. Išimtiniais atvejais teismas gali priimti teigiamą sprendimą ir dėl vyresnio žmogaus tinkamumo įsivaikinti. Dažniausiai tai yra atvejai, kai norimas įsivaikinti vaikas jau auga toje šeimoje – yra globojamas. Išimtys daromos ir tada, jei vienam iš sutuoktinių jau sukakę 50 metų, o kitam – ne. 50-mečiams mes jau nesiūlome įsivaikinti kūdikio: juk tokio amžiaus moterys paprastai negimdo.

Manau, griežtesnis amžiaus cenzas norintiesiems įsivaikinti yra teisingas. Juk įtėviai vaiką turėtų spėti užauginti. Įvaikintojai už įvaikintą vaiką prisiima atsakomybę visam gyvenimui. Toks vaikas yra prilyginamas jų biologiniam vaikui. Įsivaikina dažniausiai 35–45 metų sutuoktinių šeimos. Globoti ateina įvairaus amžiaus žmonės. Yra žmonių, kurie imasi globoti, kai jie dar kupini jėgų, energingi, o biologiniai vaikai jau užauginti. Pajutę tuščio šeimos lizdo sindromą, kai vaikai išsikrausto iš namų, norėdami padaryti gerą darbą jie imasi globoti vaikus.

Kita kategorija žmonių – tai šiek tiek jaunesni, 30–40 metų žmonės. Tai neabejingi, socialiai atsakingi žmonės. Jie turi savo vaikų, jų šeimos tvirtos, jie gyvena visavertį gyvenimą, tačiau nori prisidėti prie konkretaus vaiko gerovės jį globodami arba įvaikindami. Labai gerbiame ir vertiname šeimas, kurios ryžtasi globoti ar įsivaikinti. Šios šeimos – tai mūsų visuomenės elitas. Jos daro labai gerą darbą – pakeičia vaiko gyvenimą. Juk kartais užtenka vieno žmogaus, kad vaiko gyvenimas pasikeistų į gerąją pusę.

Norintieji tapti globėjais ar įtėviais turi ne tik pereiti tam tikrą atranką, bet ir dalyvauti 30 val. trukmės mokymuose.

– Kodėl reikalingi mokymai?

– Juose pasirengiama globėjo ar įtėvio vaidmeniui. Čia mokome, kaip užtikrinti stabilumą vaiko gyvenime, kaip atvirai kalbėti su vaiku apie jo biologinius tėvus, apie jo globą ar įvaikinimą, kaip užmegzti saugų prieraišumą su vaiku. Taip pat kalbame apie netektis, kurias tiems vaikams yra tekę išgyventi. Kiekvienas vaikas ateina su savo neigiama patirtimi – juk jie atskirti nuo savo biologinių tėvų. Kalbame apie savivertės kūrimą, šeimos ryšių stiprinimą, vaikų auklėjimą. Šeimos labai dažnai susiduria su auklėjimo problemomis. Kalbame apie pasiruošimą pokyčiams, nes vaiko atėjimas į šeimą atneša daug permainų, apie sąmoningą sprendimų parengimą. Per tą laiką, kol šeimos lanko kursus, jos ne tik įgyja žinių – ir laukia, pasiruošia vaiko atėjimui į šeimą. Nėščia moteris laukia vaiko devynis mėnesius, o globėjai ar įtėviai ruošiasi vaiko atėjimui šiek tiek trumpiau: nuo to laiko, kai jie pateikia dokumentus iki mokymų pabaigos praeina apie pusė metų. Per tą laiką šeima pasitikrina ir savo gebėjimus, ir motyvaciją. Po mokymų ir mūsų vizitų į namus gimsta išvada, kurioje įvertiname konkrečios šeimos gebėjimus tenkinti vaiko poreikius. Atsižvelgiama į šeimos norus dėl vaikų skaičiaus, amžiaus, lyties, sveikatos. Tačiau mes ne šeimai ieškome vaiko, bet vaikui šeimos. Vadinasi, ieškome ne bet kokios šeimos, o mylinčios, norinčios savo meile dalytis su vaiku.

– Kiek potencialių globėjų, įtėvių atkrenta?

– Nedaug, nes paprastai ateina sąmoningi, apsisprendę žmonės, ilgai galvoję apie globą ar įvaikinimą. Dažnai ateina tie, kurie turi įsivaikinusių ar globojančių giminių ar draugų. Pasitaiko ir tokių, kurie, palankę mokymus, supranta, kad globa ar įvaikinimas nėra tas pats, kas savo pagimdyto vaiko auginimas – tai sudėtingesnė užduotis. Juk įvaikinami ar patenkantys į globą vaikai jau būna atstumti, palikti anksčiau, dažnai patyrę įvairių rūšių smurtą. Ir juos auginti yra sudėtingiau nei savo vaiką. Galų gale yra vaiko biologiniai tėvai, su kuriais globėjai turi pareigą užtikrinti vaiko ryšius, jeigu tai nekenkia vaiko interesams. Pasitaiko, kad po mokymų žmonės pakeičia nuomonę ir apsisprendžia negloboti. Tačiau tokių atvejų nedaug.

– Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti tie, kurie nori globoti, įsivaikinti? Ar teisingas toks mąstymas: pagaminsiu didesnį kiekį maisto, nupirksiu daugiau drabužių, ir viskas bus gerai?

– To neužtenka. Vaiko fizinių poreikių tenkinimas – jo maitinimas, rengimas, prausimas – yra tik maža globos dalelė. Į vaiko globos sąvoką įeina daug ir sudėtingų dalykų, visų pirma – vaiko psichologinių poreikių tenkinimas. Išskirčiau dar vieną svarbią savybę, kurią turi ne visi žmonės. Tai gebėjimas mylėti svetimą vaiką. Tai gali ne visi. Labai svarbu, kad būsimieji įtėviai, globėjai suvoktų, kad vaiko elgesys gali būti ne toks, kokio jie tikisi. Psichologiškai traumuotas vaikas paprastai nepasitiki suaugusiais žmonėmis. Todėl vaikui adaptacijos naujoje šeimoje laikotarpis būna sudėtingas: jam reikia priprasti prie naujos aplinkos, o šeimai reikia priimti naują narį, prie jo priprasti. Jei šeimoje yra biologinių vaikų, keisis ir jų gyvenimas: reikės su naujuoju šeimos nariu daug kuo dalytis, net ir tėvų meile. Įvaikinimo ar globos klausimu reikia atsižvelgti ir į biologinių vaikų nuomonę.

– Didžiausios problemos, su kuriomis susiduria įsivaikinusios ar ėmusios globoti šeimos?

– Paprastai sunki būna globos pradžia, adaptacijos laikotarpis. Žmonės patiria daug sudėtingų emocijų, sako: aš ne to tikėjausi. Dažnai sunku dėl vaiko elgesio, nes šis nepasitiki suaugusiais žmonėmis ir dažnai elgiasi ne taip, kaip tikisi šeima: provokuojamai, būna ir pykčio, agresijos protrūkių. Tuomet šeima sutrinka.

Daugiausia problemų kyla dėl vaiko elgesio ir drausminimo. Juk vaikai, prieš patekdami į globą, paprastai gyvena kitoje aplinkoje. Tai gali būti vaikai, pakeitę kelias globos vietas, dėl patirtų psichologinių traumų turintys elgesio ir emocinių sutrikimų. Tokius vaikus drausminti kartais būna rimtas iššūkis. Jei vaikas patenka iš smurtaujančios šeimos, su juo susitarti gali būti sunku. Reikia kantrybės, įdėti daug pastangų, kad vaiko elgesys pasikeistų į gerąją pusę. Su šeimomis mes iš anksto daug kalbame apie jų asmenines savybes: ar jie kantrūs, ar geba išklausyti vaiką, suprasti jo elgesio priežastis, ar jie kūrybingi, žaismingi, ar vaikui bus gera gyventi jų šeimoje, ar jis jausis laimingas, suprastas.

Kyla problemų ir su biologiniais šeimos vaikais. Atsiranda pavydas, konkurencija. Biologiniams vaikams kartais atrodo, kad į šeimą atėjęs vaikas savinasi jų tėvus. Būna taip, kad globėjų biologiniai vaikai sako: viskas, aš to vaiko daugiau nebenoriu, atiduokime jį atgal. Šeima turi skirti pakankamai dėmesio ir savo biologiniams vaikams, kad jie nejaustų dėmesio stygiaus.

Kad būtų lengviau įveikti problemas, organizuojame globėjų ir įtėvių savitarpio pagalbos grupeles: kviečiame šeimas susitikti, bendrauti tarpusavyje, dalytis džiaugsmais ir problemomis. Ir šeimos noriai dalyvauja šioje veikloje: bendrauja, išklauso vieni kitus, supranta ir pataria. Nes tik žmogus, turintis tokią pačią patirtį, gali geriausiai suprasti.

– Psichologai mini skirtingus vaiko prieraišumo tipus ir skirtingą kelią į tokių vaikų širdis.

– Jei vaiko prieraišumas yra vengiančio tipo, tai, nors šeima nori mylėti vaiką, nori jį apkabinti, paglostyti – vaikas traukiasi, vengia. Jis išmoko taip gyventi, jo išlikimo strategija yra vengti emocinio kontakto su kitu žmogumi. Nes jis yra patyręs tai, kad, kartą prisirišęs, po kiek laiko turėjo atsiskirti – prarado. O tai labai skaudu. Kad išvengtų vidinio skausmo, vaikas stengiasi atsiriboti. Tokį vaiką reikia po truputį prisijaukinti, eiti prie jo labai atsargiai, įsigilinant į jo jausmus. Kitokio prieraišumo tipo vaikai kartais elgiasi provokuojamai, bando išsiaiškinti: ar tu mane tikrai mylėsi, jei aš padarysiu tai ar tai? Galima sakyti, jie elgiasi blogai, norėdami įsitikinti, ar jie tikrai svarbūs tai šeimai. Žmonėms, galvojantiems, kad pasiimdami vaiką į savo šeimą jam daro gerą darbą, yra labai sunku tai matyti. Šeima tikisi gauti mielą vaikutį, kuris turėtų jaustis jiems dėkingas. O gauna pasišiaušusį ežiuką, prie kurio reikia mokėti prieiti.

Pastebėjau, kad šeimos, kurios įveikia globos ar įvaikinimo sunkumus, tobulėja, tie žmonės paauga kaip asmenybės. Juk vaikas ne tik atima – jis ir labai daug duoda. Ir jei šeima teisingai elgiasi, palaiko ryšį su socialiniais darbuotojais, psichologais, kitais specialistais, stengiasi suprasti vaiko elgesį ir jam padėti, sukuriamas labai geras ryšys tarp vaiko ir globėjų ar įtėvių. Tada šeima jaučiasi labai laiminga. Žinau daugybę laimingų šeimų, auginančių įvaikintą arba globojamą vaiką. Tos šeimos gauna emocinį atsaką iš vaiko. Jos įdeda daug pastangų kurdamos emocinį ryšį su vaiku, ir ateina laikas, kai vaikas atiduoda gautą meilę. Tačiau tam reikia, kad suaugusieji mokėtų dalytis savo meile, šiluma, priimtų vaiką. Jokiu būdu negalima vaikui sakyti: jei dar kartą taip padarysi, aš tave atiduosiu į vaikų namus. Tai ypač vaiką traumuojantis pasakymas. Mes mokome globėjus sakyti: aš tave labai myliu, aš tavęs niekada niekam neatiduosiu. Kad ir ką padarytum, tu vis tiek esi mūsų.

– Vis dėlto turbūt pasitaiko šeimų, kurios, ėmusios globoti vaiką, vėliau jo atsisako?

– Tokių šeimų mažėja. Tam turi įtakos ir mokymai būsimiesiems globėjams, per kuriuos mes nuolat akcentuojame: gerai pagalvokit, ar esate pasirengę, ar pajėgsite globoti. Pabrėžiame, kad tai yra didžiulė atsakomybė prieš vaiką. Negalima galvoti: ai, pabandysiu, paglobosiu, jei nepavyks – atiduosiu. Šeimoms, susiduriančioms su problemomis, mes stengiamės padėti. Kiekviena šeima patiria krizių, globėjų ar įtėvių šeimos – ne išimtis. Svarbu, kad tokiu atveju šeima neužsidarytų, negalvotų, kad viską įveiks viena, – reikia dalytis savo problemomis. Tokiu atveju mes ar kitos globėjų šeimos savitarpio pagalbos grupėje galėsime jiems padėti.