Keturkojų senelių namai: akli, šlubi, pražilę, bet labai mylimi

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Jei norite patirti, kas iš tiesų yra gerumas, užuojauta, užsukite į "Lesės" gyvūnų prieglaudą ir jos filialą "Laukinė Lesė" – čia tyvuliuoja meilės jūra.

Keturkojų senelių prieglauda

Didžiausią Kauno "Lesės" kontingento dalį (apie pusšimtį) sudaro pražilę, akli abiem ar viena akimi, šlubi, turintys kitų negalių seni ir visai jauni šuneliai, drauge gyvenantys vadinamuosiuose keturkojų senelių namuose.

Jie visi tiesiog įsimylėję kauniškės "Lesės" įkūrėją Eglę Baležentienę. Nuo jos akių nenuleidžia nevaldžiusios užpakalinių kojų, o dabar su pritaikytais vietoje galūnių ratukais galinčios judėti kalytės Leticija ir Rizika. Jos, matyt, supranta, kiek atkaklumo ir vargo turėjo jų globėja, vežiodama jas į "Kaivaną", kur veterinarijos gydytojas Karolis Vainalavičius konstravo joms specialią įrangą, pritaikydamas ją, kad kalytės galėtų judėti be užpakalinių kojų.

Gal tapsite Tinos šeimininku?

"Abi kalytės pas mus gyvena visavertį gyvenimą. Kiekvieną dieną joms sudaromos sąlygos vaikščioti patalpoje, o vakarais ratukai nuimami – kalytės laisvai miega savo guoliuose. Ir taip kasdien. Jų buvę šeimininkai nenorėjo tokio rūpesčio, todėl kalytės pateko pas mus.

Mes, žmonės, ne dievai, kad nuspręstume, kuriems iš negalią turinčių gyvūnų gyventi, o kuriems – ne. Pas mus visi nelaimėliai vienodai mylimi, visiems stengiamės padėti", – kalbėjo Eglė, priglaudusi prie savęs jauną miniatiūrinę kalytę Tiną, kuri čia pateko dėl šiek tiek neišsivysčiusios priekinės letenėlės.

Rytinis pasisveikinimo ritualas

Jau ketverius metus "Lesės" Kauno skyriuje veikiantis filialas "Laukinė Lesė" – vienintelė Lietuvoje laukinių gyvūnų prieglauda, išsilaikanti vien iš gyventojų aukų.

Meilės gyvūnams čia tikrai netrūksta – reikia tik pamatyti, kaip jie rytais pasitinka savo gelbėtoją Lolitą Grėblikienę ir jos talkininkus: vieni išgelbėtieji pradeda čiauškėti, kiti – plasnoti sparnais (jei juos turi), treti, kaip likęs čia gyventi invalidas voveriukas, prisiploja prie stiklinės voljero vitrinos, kad būtų arčiau savo gelbėtojos. Savo dėkingumą jie išreiškia ir kitais neįprastais ženklais, bet niekada jų neparodo, jei patalpoje pastebi nepažįstamą žmogų.

Lapės Kanapės istorija

Visai kitaip elgiasi, pamačiusi svetimus žmones, čia nuo mažens – trejus metus gyvenanti lapė Kanapė. "Mes negalime jos išleisti į savarankišką gyvenimą – laukinėje gamtoje ji pražūtų, nes, kol pas mus gijo, teko ją maitinti, imti ant rankų. Kanapė tapo labai patikli, prisirišusi prie žmogaus – gamtoje ji pati ateitų medžiotojui į rankas", – liūdnai šyptelėjo "Laukinės Lesės" įkūrėja ir vadovė Lolita Grėblikienė.

Pasak L.Grėblikienės, laputė tikrąja žodžio prasme buvo išplėšta iš mirties glėbio, nes vienoje garsioje laukinių gyvūnų globėjų prieglaudoje buvo pasmerkta myriop. "Laputę ant kojų pastatė žinomas veterinarijos gydytojas Vidmantas Kairevičius, niekada neimantis iš mūsų atlygio už savo paslaugas", – džiaugėsi Lolita, rengdama savo globotiniams vakarienes. Kai kurie po vakarienės gaus savo porcijas vaistų arba bus perrišti – juk sveikų čia niekas neatveža.


Istorija dar neilga

* Prieš dešimt metų Vesta Auškalnienė įkūrė "Lesę", kuri dabar yra viena didžiausių gyvūnų globos organizacijų Lietuvoje, turinti gyvūnų prieglaudas Vilniuje ir Kaune.

* 2009 m. įsteigtame Kauno skyriuje 2011 m. buvo atidaryta Eglės Baležentienės vadovaujama prieglauda.

* 2014 m. Kauno skyriuje pradėjo veikti filialas "Laukinė Lesė" – vienintelė Lietuvoje laukinių gyvūnų prieglauda.

* Per metus "Laukinėje Lesėje" išgydoma ir paleidžiama į laisvę maždaug šimtas laukinių gyvūnų, o egzotiniams – surandami šeimininkai.

* Vieni "Lesėje" globojami naminiai gyvūnai laukia naujų šeimininkų, o kiti – seni ir luoši, nebereikalingi buvusiems šeimininkams, čia sutinka savo gyvenimo saulėlydį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

jhr

jhr portretas
Debiliškas straipsnio pavadinimas - kas jie tokie? ropojantys seneliai? gyvūnėliai?

Nuomonei

Nuomonei portretas
pritariu ir nepritariu. 100 proc. - TAIP dėl rūpinimosi žmonėmis. bet jei žmogus dar gali kažkiek savimi pasirūpinti, nors tai darosi vis sudėtingiau, tai gyvūnas to negali. Jis yra visiškai priklausomas nuo žmogaus geranoriškumo ir yra toks pats Dievo kūrinys. Kitas reikalas - o jis jau yra valstybės, nes kartais ir pavieniai žmonės ne viską pajėgūs padaryti - tinkamai reikia rūpintis ir vienais ir kitais. Sakoma apie valstybės civilizuotumą sprendžiama iš to, kaip ji elgiasi su gyvūnais. Tada ir atitinkamos išvados apie elgesį su žmonėmis. Kol kas ir vieni ir kiti - apgailėtinoje padėtyje. Tačiau, tikėkimės...

nuomone.

nuomone. portretas
Kad sitaip rupintusi ir zmonemis.Kad is skausmo nereiketu zmogui pakelti ranka pries save .O taip nutinka daznai.Medikus reikia ismokinti atsakomybes ,atjautos.Myleti ne tik save bet ir.........
VISI KOMENTARAI 31
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių