Kauno vyriausiu architektu tituluojamas N. Valatkevičius: dabar pastatuose mažai meno

Neneškite dovanų, geriau prisidėkite prie laikinosios sostinės architektūros išaukštinimo. Su tokia nuostata savo 50-ąjį gimtadienį pasitiko Nerijus Valatkevičius, dažnai pavadinamas Kauno vyriausiuoju architektu.

Gimė panašiu metu

Per Žolinę gimtadienį švenčiantis Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas N.Valatkevičius savo jubiliejų nusprendė paminėti kiek vėliau, per Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos posėdį, kuris šaukiamas rugpjūčio pabaigoje.

Iki tol laiko jubiliatas neturi laiko net atostogauti, nes paniro į visuomeninę veiklą. N.Valatkevičius su grupele kitų bendraminčių nusprendė įkurti organizaciją, kuri rūpintųsi Kauno laikinosios sostinės laikotarpiu statytų vertingų pastatų išaukštinimu. Jų įsitikinimu, šiems objektams būtina suteikti ypatingą statusą, rodyti išskirtinį dėmesį, nepamirštant finansinės šio dėmesio išraiškos.
Ar tik ne apvalus skaičius 50 pažadino žinomą kaunietį daryti daugiau, nei diktuoja tiesioginės pareigos?

"Tai sutapimas", – tvirtino N.Valatkevičius. Vis dėlto architekto gimimo diena ir naujos organizacijos gimimo laikas vis tik šiek tiek susiję. Kviesdamas į savo gimtadienio šventę, N.Valatkevičius subtiliai užsimena, kad žmonės neneštų gėlių, dovanų, o jei nori ir gali, prisidėtų prie naujosios asociacijos besikuriančio iždo.

Kad nebūtų apkaltinti kokiais nors finansiniais interesais, smetoninės architektūros entuziastai pasirinko asociacijos statusą, dirbantieji jos nariai negaus materialaus atlygio. Asociacija pakrikštyta "Tai laikinoji sostinė". Papildomo žodelio "Tai"priekyje prireikė todėl, kad žodžių junginys "Laikinoji sostinė" jau yra naudojamas kaip pavadinimas.

N.Valatkevičiaus teigimu, asociacijos "Tai laikinoji sostinė" tikslas – tęsti tarpukario architektūros tradicijas, skatinti šiandieninius Kauno architektūros kūrėjus lygiuotis į to laiko geriausius meistrus. Tikimasi sukurti sistemą, skatinančią verslą investuoti į laikinosios sostinės laikotarpio architektūrą. Taip pat norima paraginti architektus pritaikyti ir puoselėti Kauno tarpukario laikotarpio pastatus, o geriausiems studentų darbams šia tema numatoma skirti stipendijas.

Primena Kauno galybę

Naujoji organizacija žada patraukliomis priemonėmis Lietuvos visuomenei ir užsienio svečiams pristatyti XX a. 4-ajame dešimtmetyje sukurtos moderniosios architektūros objektus kaip neabejotiną to meto kultūros ir meno pasiekimą, ketinama reitinguoti šio laikotarpio pastatus. Manoma, kad asociacija galėtų pritraukti ES lėšų įvairiems projektams įgyvendinti.

"Visi Kauno istoriniai laikotarpiai mums svarbūs, įdomūs ir labai brangūs, tačiau neleistinai užmirštas yra laikinosios sostinės, dar vadinamas tarpukario, laikotarpis. Tai laisvos Lietuvos aukso amžius, kada sparčiai kilo ekonomika, o tai lėmė aukšto lygio architektūros poreikį ir plėtrą. Mūsų tėvai, seneliai su nostalgija ir pasididžiavimu sakydavo "smetoniniai pastatai". Ir dabar mums, architektams, tai pavyzdys solidžios, tikslios, kokybiškos architektūros pavyzdžiai", – deklaruoja asociacijos steigėjai.

Jų įsitikinimu, laikinoji sostinė – tai istorinė realybė, primenanti, kas buvo kitas laikotarpis, kad Kaunas kažkada buvo svarbiausias Lietuvos miestas tiek politine, tiek valstybine, tiek ekonomine prasme.

Architektūrinis palikimas sudaro labai didelę bet kurios šalies kultūros dalį. Bandymas eksponuoti geriausius jos pavydžius, supažindinti su ja kuo platesnį žmonių ratą, skatinti giliau išanalizuoti šio fenomeno vertybes, stengtis pritaikyti naujam naudojimui – tai būdas parodyti Lietuvos kultūrą Europos kontekste. Asociacijos steigėjai neabejoja, kad per architektūrinį palikimą galima sudominti užsienio žiūrovą mūsų valstybe.

Sostinė junta konkurenciją

"Dabar šių, geriausių Kauno namų, praeidami dažnai nė nepastebime, o jų statusas turėtų būti ypatingas, jie turėtų atkreipti į save dėmesį", – nedvejoja vienas iš naujos organizacijos įkūrėjų N.Valatkevičius. Jo nuomone, šiai architektūrai dėmesio visada stigo ir iš nuolatinės sostinės, tai yra valstybės, atstovų. Jis spėja, kad taip yra todėl, kad juntama konkurencija su laikinąja sostine.

Pasak N.Valatkevičiaus, Kaunui pasisekė, kad buvęs kultūros ministras ir dabartinis Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas yra buvęs kaunietis. Neseniai jis iškėlė mintį, kad Kauno tarpukario architektūrą reikėtų paskelbti UNESCO saugomu objektu. N.Valatkevičius pritaria, kad reikėtų inicijuoti įtraukimą į šį pasaulinio lygio vertybių sąrašą.

"Architektai vis kalba, su kokiu entuziazmu ir užsidegimu tarpukariu buvo projektuojama ir statoma. Lietuvio nenoras būti mužiku privertė pastatyti daug gerų, gražių pastatų. Tų metų architektų darbas turėtų būti sektinas pavyzdys šiandienos kūrėjams", – pakartojo N.Valatkevičius.

Asociacijos "Tai laikinoji sostinė" įkūrėjais tapo nedidelė grupelė žmonių, susijusių su architektūra ir paveldu. Taip pat ir kiti norintieji gali idėjomis ir darbais prisidėti prie bendrų siekių. Organizacijai vadovaus architektas Rytis Petras Strimaitis, kuris anksčiau dirbo miesto savivaldybėje N.Valatkevičiaus vadovaujamame skyriuje, o dabar jis pensininkas.

Taisytų anuometes klaidas

Naujoji organizacija kaip juridinis asmuo, o ne atskirais architektų balsais, ieškos bendrų išeičių sprendžiant paveldo vertybių išsaugojimo klausimus. N.Valatkevičius atkreipė dėmesį, kad daliai vertingų tarpukario pastatų yra būtini tam tikri perdarymai, patobulinimai, pakeitimai, antraip jie sunyks. Mat kai kurie namai buvo projektuoti vadovaujantis šiltųjų kraštų projektavimo principais, kurie netinka Lietuvos klimatui. Dėl to kai kur kiūra stogai, pelija pamatai.

Greta tarpukario perliukų statant naujus namus, pabrėžė N.Valatkevičius, jokiu būdu negalima kopijuoti tarpukariui būdingos architektūros stilistikos.

Dirbdamas savivaldybėje ir vertindamas atneštus kolegų darbus, N.Valatkevičius pastebi, kad kai kurie architektai "išduoda savo profesiją, pataikaudami užsakovui gamina architektūriškai, urbanistiškai netikusius projektus. Pastatai pasidarė vartotojiški – meno juose mažai arba visai nėra".

Prieš kelis dešimtmečius ir pats N.Valatkevičius projektavo, tiesa, daugiausia tai buvo urbanistiniai darbai. Kadaise dirbdamas "Miestprojekte", jis su kolegomis rengė Kauno miesto bendrąjį planą. Vėliau pradėjęs dirbti savivaldybėje ir dirbantis čia iki šiol, jis džiaugiasi, kad tam tikrus Bendrojo plano sprendinius įgyvendina arba turi galimybių ankstesnius sprendinius pataisyti.

Vyriausiuoju architektu neretai vyresnių kolegų pavadinamas N.Valatkevičius yra suprojektavęs ir pastatų, tačiau dabar to daryti Kaune negalėtų, nes pažeistų viešuosius ir privačius interesus. Antra vertus, jis neslepia, kad jo žmona yra architektė, tad jis turi galimybę pareikšti savo nuomonę ar nupiešti savo siūlomą eskizą,  taigi nesijaučia netekęs kūrybinės saviraiškos.
"Galiu vieną dieną susikrauti daiktus ir išeiti iš darbo savivaldybėje, bet neliksiu vargšas be veiklos. Architekto specialybė – tai amatas, jį gali pritaikyti įvairiose srityse", – įsitikinęs N.Valatkevičius.

Dvi dešimtys metų – stebuklams

1920 m. spalio 9 d. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, laikinąja Lietuvos sostine tapo Kaunas. Tuo metu Kaune stigo patalpų, statybinių medžiagų pramonė buvo atsilikusi. Ilgainiui statybos įsibėgėjo, 1930–1930 m. Kauno architektūros pasiekimai buvo sykiu ir Lietuvos pasiekimai. Įvairias Rusijos ir Europos miestų mokyklas baigę architektai ir inžinieriai formavo tarpukario Lietuvos architektūrą.

Lietuvoje jų laukė aiškus socialinis užsakymas – kurti savitą lietuvišką architektūrą. Iš pradžių dominavo eklektika ir istorizmas, o vėliau atsirado troškimas įteisinti Lietuvą Europoje jai priimtinomis meninėmis priemonėmis. Taigi tautinio moderno stilistika buvo įjungta į Lietuvos architektūros tradicijas, susiformavo savita ir originali architektūra.

Kauno tarpukario architektūra – fenomenas, neturintis analogų Europoje. Per laikinosios sostinės 20-metį Kaunas išaugo į modernų europietišką miestą.

Šaltinis: asociacija "Tai laikinoji sostinė".