Kauno filharmonijos direktoriaus numylėtinis

Mišrūnas šuo, likęs be pirmojo savo šeimininko Varėnos rajone, tapo Kauno valstybinės filharmonijos direktoriaus Justino Krėpštos šeimos numylėtiniu. Keturkojis augintinis, kaip ir įprasta tokiais atvejais, neliko skolingas – visokiais būdais ir progomis parodo dėkingumą savo gelbėtojams.

Pakeitė vardą

Buvo ankstokas rytas. Prie namo durų palikti aplipę šlapiais spygliais ir miško paklotės likučiais sportbačiai bylojo, kad jų šeimininkas jau grįžęs. Tai patvirtino ir pro praviras namo duris sklidęs rytinės kavos kvapas.

"O kur šuo?" – paklausėme namo šeimininko – Kauno filharmonijos direktoriaus J.Krėpštos. "Jau savo vietoje – voljere, – paaiškino plačiai nusišypsojęs J.Krėpšta. – Mūsiškis Loris – ne sofos šuniukas. Tai rimtas didelis šuo, gyvenantis lauko voljere, už namo, pamiškėje. Jis tikras gamtos vaikas. Mat jo vaikystė prabėgo kaime, Varėnos rajone, kur mūsų šeima turi sodybą. Prieš kelerius metus mūsų sodybos kaimynas nutarė išvažiuoti dirbti į užsienį, tačiau septynių mėnesių mišrūno šuniuko, vardu Lordas, jis negalėjo pasiimti su savimi. Nereikėjo šuns ir kaimynams. Mums pagailo to keturkojo paauglio – priglaudėme. Dabar džiaugiamės tai padarę", – teigė pašnekovas pakeliui į voljerą.

Žmonos indėlis

Rakindamas voljero, už kurio sienų džiūgavo prieš kelerius metus priglaustas panašus į vokiečių aviganį šuo, J.Krėpšta paaiškino, kad mes prie namo durų matėme ne jo, o žmonos Rasos sportinį apavą. Mat ji kiekvieną rytą bėgioja pušyne su Loriu.

"Pakeitėme jo ankstesnį labai paplitusį vardą Lordas į Lorį. Su juo pasivaikščioti ar pabėgioti miške aš traukiu vakarais, kai grįžtu po visų koncertų filharmonijoje ar kitose vietose. Šuo puikiai jaučiasi ne tik pušyne, bėgiodamas su mumis, sodyboje, bet ir savo nuolatiniame erdviame voljere, prigludusiame prie miško. Juk jam čia tikras rojus – medžiai šlama, paukščiai čiulba", – aiškino J.Krėpšta, ranka mostelėjęs į ramybe alsuojančią Aukštųjų Kaniūkų žaliąją skraistę.

Supratingas šuo

Loris labai džiaugsmingai sutiko voljerą atrakinusį šeimininką – draugiškai su juo apsikabino, parodė palankumo ženklą ir svečiams – lyžtelėjo jų atkištas rankas. Šuo čia pat pademonstravo paklusnumo šeimininkui įrodymus: jo paprašytas gulėsi, kėlėsi, tupėjo, sveikinosi, tiesdamas leteną. Pasirodo, jokių specialių dresuočių jam nereikėjo – šeimininkas pats viso to jį išmokė.

Šuo, pasiglėbesčiavęs su šeimininku, aplėkęs teritoriją, užbėgo namo laiptais ir kyštelėjo galvą pro praviras duris į vidų, tačiau vidun nėjo – taip jau išmokytas. Pasižymi Loris ir kitomis geromis savybėmis, kurios ypač atsiskleidžia jo vaikystės kaime, sodyboje.

Myli vaikus

"Mums su žmona buvo labai neramu, kaip Loris elgsis su mūsų mažamečiais anūkais, tačiau šuo pranoko visus mūsų lūkesčius savo lipšnumu, kantrybe. Loris nepyko, kai vos pradėjęs vaikščioti Džiugas graibė jį už galvos, nasrų, o penkiametė Viltė tampė už uodegos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

a

a portretas
pamenu jo bokseri , ilgai isgyveno, grazuolis buvo, laimingas ir mylimas Bilas. Ir Loriui pasiseke..., tik sekme ir geris telydi p. J.Krepstos seimyna!!!

megstu

megstu portretas
tokius gerus straipsnius,sekmes geriems zmonems ir Loriui

kaunietė

kaunietė portretas
kai atsiduri reikiamu laiku reikiamoj vietoj kaip Loris - visada pasiseka !
VISI KOMENTARAI 6

Galerijos

Daugiau straipsnių