Kaunietis nugalėjo vėžį ir atgavo kalbėjimo dovaną

Po paskutinės, ketvirtosios, vėžio operacijos praėjo trylika metų. Po metų tylos, kai visi laikė kurčnebyliu, gali pasakoti ilgiausias istorijas. Laimingas žmogus? Pats laimingiausias, nes žino, kas yra daugiau nei vėžys.

Po trylikos metų

„Jums skambina Alfredas Jankūnas, tas pats, kuriam dėl vėžio buvo išoperuotos gerklos", – pribloškia aiškus balsas telefone.

Sunku patikėti, kad tai tas pats žmogus, kurio nebuvo įmanoma suprasti, netgi kalbantis gyvai, stebint lūpas, nes jos leido tik kimius švokščiančius garsus.

Gerklos neatauga ir neimplantuojamos. Ar iš tiesų skambina ir aiškiai žodžius taria tas pats žmogus, kurio gyvenimo dienos buvo suskaičiuotos dar prieš septyniolika metų, kai jam buvo diagnozuotas vėžys?

Energingas žingsnis, tiesi laikysena, šypsena veide – taip šiandien atrodo 72-ejų kaunietis A.Jankūnas. Gerklų vėžiu jis susirgo būdamas 55-erių. Kalbėjimo dovaną buvo praradęs prieš 13 metų, kai po ilgų bandymų ją išsaugoti buvo pašalintos gerklos su visomis balso stygomis.

Šiandien viso to lyg nebuvę. Ligos – taip pat, nors vyras jos neslepia ir mielai dalijasi susigrąžintos sveikatos receptais.

„Norint būti sveikam, privalomi trys dalykai: mankštintis, nepersivalgyti ir degtinės per daug negerti. Taurelę – privaloma, – nustebina buvęs sunkus ligonis A.Jankūnas. – Kai buvo labai blogai ir mane gydė chemoterapija, kasdien išgerdavau po 20 gramų brendžio. Ir medicinos sesuo tada sakė: išgerk, kitaip apetitą prarasi. Gydytojai tokių patarimų teikti negali, nes, sakoma, ligoniai prasigers, tai – alkoholizmo skatinimas!"

Sugrįžo iš kito pasaulio

Buvęs statybų inžinierius A.Jankūnas dabar jau septinti metai yra namo, kuriame gyvena, bendrijos pirmininkas.

„Gražiai susitvarkėme aplinką, ją apsitvėrėme, žalumynų prisodinome. Gera, gražu mūsų kieme, šilta name ir už šildymą nedaug mokame", – gyvenimu daugiabutyje patenkintas dviejų dukterų ir sūnaus tėvas, trijų anūkų senelis A.Jankūnas.

Dar labiau jis džiaugiasi tuo, kad apie viską gali papasakoti, ir žmonės jį supranta. O buvo taip, kad kalbėdami su juo šaukdavo visu balsu, nes laikė kurčnebyliu.

Buvo sunku?

„Įsivaizduokite, kaip jaustumėtės patekę į kitą pasaulį. Gyvenimas gerokai pasišaipė ir manęs: buvau muzikalus, dainavau Panevėžio statybos tresto kvartete, ir staiga netekau galimybės ne tik dainuoti, bet ir kalbėti", – išgyventą šoką prisimena A.Jankūnas.

Jis niekada nepamirš, kaip operacijos išvakarėse, jau būdamas ligoninėje, paskambino namo ir pasakė: rytoj turbūt nebekalbėsiu. Taip ir buvo. Nutilo ilgam ir tuo periodu apgailestavo, kad gyvena ne Antarktidoje ar džiunglėse.

„Išeini į gatvę, parduotuvę – visur nešiesi lapelį ir rašiklį. Negana to, ir laiko reikėjo tokiu būdu mintims išreikšti. Buvo tokių žmonių, kurie į mane žiūrėjo kaip ožys į naujus vartus. Tada apimdavo pyktis, pradėdavau galvoti, ką padaryti, kad išeičiau iš tos aklavietės", – tai pasakodamas A.Jankūnas nori padrąsinti likimo brolius, kurie tokių išgyvenimų patiria šiandien.

Jis neneigia, kad tai ištverti labai sunku, nes būdavo akimirkų, kai labai norėjosi išsišnekėti, pasakyti, kas ant širdies guli. Artimiesiems irgi buvo nelengva: negalėdami susišnekėti telefonu, buvo sutarę bendrauti ženklais – stuktelėjimais į ragelį.

Sugraužė balso stygas

Kodėl reikėjo šalinti gerklas? Kaip pasireiškia gerklės vėžys: nusilpsta balsas, kankina skausmas? Į šiuos klausimus A.Jankūnas atsako lyg tikras medikas.

„Balso stygos – dvi plonos plokštelės. Jos nuo oro iš plaučių vibruoja ir taip atsiranda garsas. Kai man išsivystė vėžys, balso stygos sustorėjo ir normaliai nebeveikė", – balso dingimo priežastis žino buvęs bebalsis ligonis.

O kodėl dabartinis sveikuolis susirgo? Vėžį paveldėjo genetiškai?

„Ne, ne. Tai – nuo rūkymo", – net rankomis sumojuoja A.Jankūnas.

Jis rūkė 30 metų. Pradėjo būdamas 24-erių, po tarnybos sovietų armijoje. Kai grįžo iš jos, tėvas buvo miręs, mama likusi su trimis vaikais.

„Sunku buvo, – atsidūsta A.Jankūnas. – O ir vėliau, kai vedžiau, susilaukiau vaikų, daug dirbau – važinėdavau į komandiruotes ir vairuodamas rūkydavau, kad prie vairo neužmigčiau, nuvykęs dirbdavau po 18 valandų per parą. Kai įtampa didelė, surūkai ne vieną dvi cigaretes. Sveikata sureagavo."

A.Jankūnas rūkyti metė tik po operacijos, kai nebeturėjo jėgų traukti cigaretę. Kai nustatė diagnozę – susinervino ir dar rūkė.

Šiandien ilgametis rūkalius tvirtai sako: reikia mesti rūkyti, tai – pagrindinė taisyklė, norint išvengti vėžio.

Kalbėk, šauk, rėk

Dėl gerklės vėžio A.Jankūnas patyrė keturias operacijas. Paskutinioji atlikta 1999 m. Iki tol bandyta išsaugoti balso stygas, ant kurių vešėjo navikas.

„Dėl jo gydytojai svarstė: pjauti gerklę ar visą galvą. Su pastarąja – problema, tai nusprendė išpjauti gerklę", – juokus laido vyras.

Vis dėlto tuomet jis nutilo. Kauno onkologijos ligoninės logopedė bandė mokyti ligonį kalbėti, bet veltui.

„Ji buvo pradedanti specialistė ir tegalėjo tiek pamokyti, kiek aš pats mokėjau", – apmaudžiai sako A.Jankūnas.

Tada jis grįžo pas paskutinę operaciją jam atlikusį Vilniaus universiteto Onkologijos instituto gydytoją Vytautą Čepulį.

„Jis pasakė: darom biznį. Paguldė mane ant operacinio stalo, išpjovė angą stemplėje. Kai užgijo, įstatė vožtuvėlį, – vaizdžiai pasakoja A.Jankūnas ir konstatuoja: – Nėra tos kalbos, nors tu pasiusk. Tada pasirodė tuomet institute dirbusi logopedė Janina Kiušaitė. Ji užspaudė skylę nykščiu ir sako: kalbėk, rėk. Išėjo garsas. Ilgainiui pradėjau kalbėti idealiai. Per metus."

Laimingas, nes gyvena

A.Jankūnas – pirmas ligonis Lietuvoje, pradėjęs kalbėti, implantavus vožtuvėlį. Vyras aiškina, kad tas vožtuvėlis – tai maždaug senovinės medinės siūlų ritės formos, tik dydis daug mažesnis. Į skylę stemplėje vožtuvėlis įdedamas pincetu. Pats ligonis to negali, tai padaro gydytojas.

„Stemplė elastinga, todėl vožtuvėlis tvirtai laikosi. Oras įeina pro tą ritės skylutę ir išeina pro burną. Gomurys, liežuvis, dantys sukuria balsą, ir kalbi", – žino A.Jankūnas.

Vožtuvėlį reikia keisti kartą per metus. A.Jankūnas naudojasi jau 12-u vožtuvėliu. Prieš kalbėdamas įkvėpęs oro jis turi vožtuvėlio angą uždengti pirštu. To nepadarius balso nebus – tik švokštimas. A.Jankūnas nesidrovi tai pademonstruoti.

Jam teko mokytis naudotis vožtuvėliu – laiku uždengti, laiku atidengti. Ir pūsti orą, judinti liežuvį. Už šias pamokas A.Jankūnas dėkingas mokslų daktarei J.Kiušaitei, dabar dirbančiai Vilniaus universitete. Be jos, anot A.Jankūno, geriausia logopedė Lietuvoje yra Virginija Zaveckienė. Tai vyras sako ne ją proteguodamas, o norėdamas padėti kitiems. Juk jis – Lietuvos laringektomuotų asmenų draugijos „Naujas balsas" vadovas, praėjęs, kaip sakoma, ugnį ir pragarą.

„Jei 5–7 metus po vėžio operacijos išgyveni, liga neatsinaujina, tai paskui jau ilgai ir laimingai lemta gyventi kaip pasakoj", – sako ir nusikvatoja A.Jankūnas.
Atrodo, kad jis tikrai laimingas.


Šiame straipsnyje: vėžysonkologinės ligos

NAUJAUSI KOMENTARAI

Skaitytoja

Skaitytoja portretas
Labai šviesus straipsnis apie stiprų žmogų.

Giedrius

Giedrius portretas
Fantastika. Saunuolis seniokas.

skaitytoja

skaitytoja portretas
Džiaugiuosi už Jus. Sėkmės ir visa ko geriausia :-) Daugiau tokių optimistinių straipsnių.
VISI KOMENTARAI 12
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių