Kauniečių mintys apie išmaldą (apklausa gatvėje)

Jurgita Kiguolienė, vaikų darželio auklėtoja Norvegijos Stavangerio mieste (37 metų)

Į prašančiuosius išmaldos žvelgiu labai skeptiškai. Dažniausiai tai būna girtuokliai. Tad kam duoti? Kad pragertų? Norvegijoje taip pat neduodu. Pastaruoju metu ten daug prašančių išmaldos vadinamųjų čigonų – rumunų ir kitų tamsaus gymio emigrantų. Net nustebau – jų daug, vos ne ant kiekvieno kampo. Prie kiekvieno prekybos centro įėjimo stovi su kortele: "Noriu dirbti, bet nerandu darbo." Aš pinigų neduodu, nes galima kažką dirbti. Pagaliau šok, dainuok. Geriau pinigų duosiu daugiavaikėms šeimoms, vaikams. Tiems, kurie groja, šoka, ką nors daro, bet ne įkyriai prašo ištiesę ranką. Nors tai – ne išmalda, o paaukojimas. Bet tik ne girtuokliams ar narkomanams.

Domas Rutkauskas (19 metų)

Tai priklauso nuo žmogaus. Neretai iš veido matyti, kad žmogus pinigus išleis cigaretėms ar alkoholiui. Jei maistui – duodu. Nesu abejingas, man nenusispjauti, kai žmonės prašo išmaldos. Neretai duodu 50 centų, eurą. Čia, prie Laisvės alėjos, dažnai būna vienas benamis. Retkarčiais išgeria, tačiau dažnai pakalbame, nuoširdus, atviras, dažniausiai perka maisto, neturi kur gyventi – apsistoja pas kitus žmones. Jam duodu ir porą eurų.

Danutė Skudžinskaitė, televizijos laidų prodiuserė (37 metų)

Duodu tuomet, kai noriu duoti. Bet ne tuomet, kai prašo. Turiu nuojautą, matau žmogaus veidą, akis. Neduodu etatiniams Laisvės alėjos prašytojams, kuriuos matau po kelis kartus per savaitę – net galvą nusuku ir praeinu pro juos. Nes jiems tai verslas, o ne nuoširdus prašymas. Bet yra žmonių, pro kuriuos negaliu praeiti, visą laiką duodu vaikams. Nors tai ne išmalda, o mokestis už gerą emociją. Dažnai matau seneliuką, kuriam nuperku maisto, dažniausiai tokiems žmonėms stengiuosi duoti ne pinigų, o nupirkti pavalgyti.

Giedrius, išmaldos prašytojas (50 metų)

Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, jėgų keisti tai, ką galiu pakeisti ir išminties tą skirtumą suprasti. Dieve, maldauju Tavęs, padėk man suprasti, kada galiu gerti, kada galiu negerti. Esu alkoholikas Giedrius, priklausomas nuo alkoholio. Šiandien ieškau maisto ir einu pas žmones, prašydamas išmaldos. Vieni pasiunčia mane... – rusiškas keiksmažodis, – o kiti duoda. Sako, eik dirbti, bet kur eisiu, kad vakar tik iš ligoninės išleistas. Taip, darbo Lietuvoje yra, galima užsidirbti savo rankomis ir kojomis, aš savęs neteisinu. Jei koja būtų sveika, eičiau dirbti. Vakar važiavau su savo drauge, sužadėtine, būsima žmona dėl darbo. Važiuosiu dirbti. Ar alkoholikas gali dirbti? Yra du žodžiai – alkoholikas ir darboholikas – kokį pasirinksi, priklauso tik nuo tavęs.

Ona Bykovienė, buvusi audėja (73 metų)

Neduodu. Nebent grojantiems vaikams. Kodėl neduodu suaugusiesiems? Jie perka alkoholį, matyti iš veidų. Todėl mano reakcija į prašančiuosius išmaldos – neigiama. Močiutės? Pensijas gauna visi, anksčiau buvo galima dirbti ir užsidirbti. Neretai prašantieji apsimetinėja arba kažkam padeda, arba vaikai klystkeliais nuėję. Aš visada geriau duosiu ir paskatinsiu jaunus, norinčiuosius dirbti ir ką nors darančiuosius.