Kauniečiai dvyniai pasirinko būti šauliais: čia išmokome bendrauti ir spręsti bėdas

Ypatingas ryšys

Kaip ir dauguma dvynių, Rokas ir Ignas Juknevičiai – neišskiriami. Gimę ir augę Kaune, drauge lankė "Saulės" gimnaziją, baigė Kauno technologijos universitetą (KTU), o galiausiai ir magistro studijas Danijoje.

Po dienos darbų jie grįžta į tuos pačius namus, o susikaupusią energiją taško toje pačioje sporto salėje. Be žodžių jaučia, ką galvoja vienas ir kas slegia kito širdį.

"Toks tas dvynių ryšys. Vargu, ar kiti mus supras", – sutartinai susižvalgė broliai.

Jei iš pradžių dar dvejojau, kuris yra kuris, įpusėjus pokalbiui galėjau nesunkiai pasakyti, kad išvaizdus jaunuolis su trijų dienų barzdele ir mąsliu žvilgsniu – Rokas. O jo kairėje besišypsantis simpatiškas mėlynakis – Ignas. Broliai buvo nuoširdžiai atviri – pastaba apie jų skirtumus skamba tarsi komplimentas.

Turbūt taip jau yra – kas nori matyti skirtumus, juos matys, tiems, kurie įžvelgia panašumų, visada būsime lyg du vandens lašai.

"Net ir tie, kurie mus pažįsta ne vienus metus, labai dažnai painioja. Turbūt taip jau yra – kas nori matyti skirtumus, juos matys, tiems, kurie įžvelgia panašumų, visada būsime lyg du vandens lašai", – R.Juknevičius tikino, kad tokia aplinkinių reakcija nei jo, nei brolio jau senai nebestebina.

Tiesa, "Kauno dienos" redakcijoje su dvyniais susitikome kalbėti ne apie kurioziškas situacijas, su kuriomis jie veikiausiai ne kartą susidūrė, o apie dar vieną juos vienijančią veiklą – Šaulių sąjungą.

Susibūrė bendraminčiai

Vaikystėje po kiemą lakstė su plastikiniais šautuvėliais, grindimis stumdė delno dydžio žaislinius tankus, tačiau apie kareivišką košę nei Rokas, nei Ignas niekada negalvojo. Kaip ir apie kerzinius batus. Juos po vidurinės kauniečiai išmainė į studijas.

Vis dėlto būdami trečiame kurse broliai susidomėjo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Kariūnų tarybos organizuojamu projektu "Tėvynės Gynėjas". Pastarasis juos ir dar kelias dešimtis studentų iš šalies aukštųjų mokyklų savaitei perkėlė į Pabradės centrinį poligoną. Jame per trumpą laiką Rokas ir Ignas iš arčiau pažino karišką gyvenimą – išbandė nebylų judėjimą miške, budrumą pasaloje, ištvermę žygyje, nakvynę po atviru dangumi.

"Laikas buvo įdomus ir kupinas naujų patirčių, vis dėlto prioritetai tuo metu buvo kiti nei profesionali karyba", – atviravo R.Juknevičius.

Po savaitės poligone broliai grįžo į akademinį gyvenimą ir tęsė studijas. Tiesa, ne Kaune, o pagal "Erasmus" programą Čekijoje. Grįžę atgal į Lietuvą jie apsigynė bakalauro laipsnį, o magistro siekė Danijoje.

Gavę diplomus broliai su savo alma mater neatsisveikino – liko KTU Alumni, o netrukus įsitraukė ir į Šaulių sąjungos veiklą – bendraminčius krūvon subūrė aktyvistas Martynas Ubartas. Broliai prasitarė ilgai negalvoję – prisiminę projektą "Tėvynės Gynėjas" ir laiką, praleistą jame, stojo į pirmąsias savanorių eiles ir besibaigiant rugsėjui davė iškilmingą priesaiką Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.

"Vėliavos nebučiavome – tai už mus padarė būrio vadas Martynas. Tačiau paskutiniuosius priesaikos žodžius puikiai pamename – "Tėvynės labui", – ranką prie krūtinės kaip tąkart dėjo R.Juknevičius.

Dalyvauja renginiuose

Broliai įsitikinę, kad Šaulių sąjunga, kurioje jiedu skaičiuoja pirmus metus, – nepamainomas dalykas mokyklą ką tik baigusiems jaunuoliams, kurių dar nepančioja jokie įsipareigojimai. Žinoma, tik su viena sąlyga.

Žmogus turi norėti. Priešingu atveju Šaulių sąjungoje ar bet kokioje kitoje organizacijoje jis išbus savaitę, dvi, daugiausia – mėnesį.

"Žmogus turi norėti. Priešingu atveju Šaulių sąjungoje ar bet kokioje kitoje organizacijoje jis išbus savaitę, dvi, daugiausia – mėnesį", – I.Juknevičius pabrėžė esminį skirtumą tarp šaulių ir tų, kuriems karyba – duona kasdieninė.

Pastariesiems esą būtinas fizinis pasirengimas, nepriekaištinga sveikata, o šauliams – vidinis užsidegimas. Laikas? Priklausomai nuo galimybių. Broliai žavėjosi bendraminčiais, kurie aukoja savo savaitgalius skriausdami šeimą, ir skaičiavo savąjį indėlį į Šaulių organizaciją.

"Maždaug kelios dienos per mėnesį", – pirštus lenkė vienas iš dvynių.

Pusę jų esą užima teoriniai užsiėmimai būstinėje, Laisvės alėjoje, likusios dienos išdalijamos pratyboms, mokymams ir šaudymams.

"Išklausėme pirmosios medicininės pagalbos kursą. Nuoširdžiai tikiu, kad kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo darbo pozicijos, yra labai svarbu mokėti suteikti pirmąją pagalbą. Niekada nežinai, kam ir kada jos gali prireikti. Džiaugiamės, kad tokia galimybė mums buvo suteikta", – narystės Šaulių sąjungoje pranašumus vardijo I.Juknevičius.

Pirmosios medicininės pagalbos kursas ypač įsiminė Rokui. Veikiausiai dėl to, kad sužinojo, kaip teisingai daryti išorinį širdies masažą.

"Mūsų instruktorius sakė, kad geriausia delnais krūtinę spausti dainos "Ant kalno mūrai" ritmu", – R.Juknevičius sveikino instruktoriaus išradingumą ir pasidžiaugė, kad kol kas įgytų žinių gaivinant žmogų jam dar neteko panaudoti.

Tvarkinga uniforma

Šaulių gyvenimas – ne tik teorija ir pastarosios panaudojimas praktikoje.

Šaulių veikla apima kur kas daugiau. Veikiausiai ne kartą miesto renginiuose esate pastebėję uniformuotus, žaliomis beretėmis pasipuošusius piliečius. Taip, anot brolių, jie ir likę Šaulių organizacijos nariai prisideda prie visuomenės gerovės. Roką ir Igną buvo galima sutikti Vasario 16-osios eitynėse, Vyčio paminklo atidengimo ceremonijoje, garbės sargyboje ar Laisvės pikniko metu palaikant viešąją tvarką. Dabar dvyniai ruošiasi dar vienam ypatingam įvykiui – popiežiaus Pranciškaus sutikimui Kaune.

"Dar tiksliai nežinome, kur stovėsime ir ką darysime, tačiau aišku, kad ten tikrai būsime", – nekantrumu degė R.Juknevičius.

Tokios pat emocijos, kaip kad belaukiant Šventojo Tėvo, juos esą užplūsta kaskart užsivilkus maskuojamųjų spalvų uniformą. Ji įpareigoja ir verčia pasitempti.

"Uniforma patogi, praktiška. Nėra nė vienos nereikalingos kišenės", – perbraukęs rankovę su ženkleliu, žyminčiu Vytauto Didžiojo 2-ąją šaulių rinktinę, I.Juknevičius dirstelėjo į kerzinius batus. Šie, anot Igno, visuomet turi būti švarūs ir blizgėti.

Nesvajoja apie laipsnius

Šaulių sąjungoje apie užimamas pareigas kalba gilės ant uniformos,  tačiau apie ąžuolo vaisius nei Rokas, nei Ignas negalvoja. Svarbiausia jiems – žinios, kurias į save jie siurbia kaip vandenį ištroškusi žemė.

"Norint gauti laipsnį, reikia užsitarnauti pagarbą, vadovauti būriui. Visa tai nėra mūsų siekiamybė. Šaulių sąjungoje esame dėl žinių ir jų panaudojimo praktikoje", – R.Juknevičius neabejojo, kad ateis diena, kai sukaupta patirtimi jiedu su broliu galės dalytis ir be gilių ant pečių. Taip, kaip tai daro kiti vyresnio amžiaus šauliai entuziastai.

"Ar laikas, praleistas Šaulių sąjungoje, pasiteisino? Tikrai taip, – galvą linktelėjo "Gintarinės vaistinės" rinkodaros skyriaus specialistas R.Juknevičius. Jam antrino ir Kauno laisvosios ekonominės zonos rinkodaros skyriaus specialistas Ignas. Reagavimas pratybų metu išmokė taip pat greitai spręsti iškilusias problemas darbe, bendravimas ženklų kalba – tikslaus ir aiškaus bendravimo su bendradarbiais, o tykojimas pasaloje – kantrybės.

"Baigiant pasakysiu taip, kad Šaulių sąjunga – puiki organizacija, teikianti galimybę tobulėti, todėl visus, kuriems kirba mintis įsilieti į mūsų gretas, raginu nedvejoti. Jei kyla klausimų – atsakysime mes, jei nedrąsu – viską rasite Šaulių sąjungos interneto puslapyje", – nuo kėdžių pakilo broliai.