Kaune viešintis antropologas: žmonės nebesiklauso paukščių čiulbėjimo

Kaune vieši garsus antropologas, Indianos universiteto (JAV) profesorius Bradley Levinsonas. Šiandien jis Vytauto Didžiojo universitete ves seminarą „Edukacinė antropologija kaip žinių kūrimo laukas: nusistovėję požiūriai ir naujos diskusijos“ iš seminarų ciklo „Šiuolaikinės antropologijos problemos ir perspektyvos“. Išvakarėse svečias sutiko pasidalyti savo įspūdžiais, idėjomis ir pastebėjimais.

– Kas iki šiol jums buvo žinoma apie antropologijos mokslą ir jo raidą Lietuvoje?

– Gaila, bet žinau pernelyg mažai. Šiuo metu reziduoju Danijos sostinėje Kopenhagoje. Taigi laiko pasidomėti socialiniais mokslais ir jų raida Lietuvoje nebuvo daug. Težinau iš pasakojimų, kad Lietuvoje antropologija susikoncentravusi į nacionalinės antropologijos studijas. Antropologija JAV ir Lietuvoje skiriasi, tačiau tai nėra blogai. Antropologija yra plačiausias mokslas iš visų. Mes studijuojame tiek evoliuciją, tiek archeologiją, metodus. Antropologija apima ir fosilijų, ir žmonių elgsenos tyrinėjimą. Tai itin plati sritis.

– Ar lengva studentus sudominti antropologija?

– Tai iššūkis. Svarbus pedagoginis klausimas. Savo paskaitose sutinku labai skirtingų studentų. Jie ne tik skirtingo amžiaus, bet ir skirtingų sričių, skirtingo išsilavinimo. Būsimieji mokytojai negalvoja apie mokslinius tyrimus ar antropologiją kaip mokslą. Jiems aktualu tai, kaip antropologijos žinias galima būtų panaudoti mokytojo darbe. Mokydamas studentus aš rengiu skaitymus ir praktines užduotis.

Antropologinis tyrimas gali būti atliekamas parke, lauke, bibliotekoje, kavinėse, baruose, šunų parkuose, bažnyčiose. Visur, kur vyksta socialinis ar kultūrinis gyvenimas. Žmonės veikia vedami savo įpročių, nemąstydami. Kaip mes žinome, kur kavinėje sėsti, kaip pasidėti šaukštelį?

– Ar sutinkate su teiginiu, kad antropologija yra ne tik mokslas apie mus supančią aplinką ir aplinkinius žmones, bet mokslas, padedantis geriau pažinti mus pačius?

– Visiškai teisingai. Mokomasi per žmonių reakcijas, požiūrius, išraiškas, įspūdžius. Tyrimai neretai tampa ir asmeninio pažinimo kelione. Taip atsiranda puikių socialinių mokslų specialistų. Aš ir pats domiuosi antropologija, nes ji man tarsi leidimas nuolatos tobulėti. Šiame moksle reikia nuolat domėtis, tirti žmones ir kontekstus.

– Koks atradimas antropologijoje jums atrodo pats netikėčiausias?

– Tai išties geras klausimas. Sunku nurodyti konkretų įvykį. Tikriausiai savo ankstyvosiose studijose, kai studijavau ir praktikavau budizmą. Turėjau susikūręs budizmo įvaizdį. Ėmęsis gilesnių studijų suvokiau, kad tuo metu žmonių gyvenimas buvo kitoks, mąstymas, filosofija ir galiausiai žmonių gyvenimo sąlygos gerokai skyrėsi nuo šiandienių. Žmonės meditavo, viskas buvo suprantama visiškai kitaip. Jie siųsdavo savo vaikus į vienuolynus, kad jie galėtų tobulėti.

Šiandien ne kiekvienas gali visą dieną medituoti. Mano turėtos teorinės žinios iki tol gerokai skyrėsi nuo gilesnių studijų, kuriose suvokiau, kad budizmas yra suprantamas kitaip, nei buvo prieš daugelį metų. Naivumas, idealizavimas ir žinių trūkumas veda į klaidingą supratimą. Aukštosios filosofinės idėjos ne visada teisingai pritaikomos kasdieniame gyvenime.

Kitas pavyzdys gali būti populiarioji katalikybė Lotynų Amerikoje. Čia sujungiama daug religinių motyvų. Kai kuriuos jų tikrieji katalikai pavadintų pagonybės tradicijomis. Tačiau jie save vadina tikrais katalikais. Nors anksčiau jie ir stengėsi atsisakyti pagoniškų tradicijų. Tai, kas atrodo prieštaringai iš filosofinio ir galiausiai logiško požiūrio, tampa suderinama įvairiose kultūrinėse aplinkose. Tiesą pasakius, aš išmokau puikiai jaustis sumaištyje.

– Šiandien visa ta kasdienė sumaištis keliasi į socialinius tinklus. Retas kasdienių savo įvykių neskelbia draugams socialiniuose tinkluose „Facebook“ ar „Twitter“. Tai tarsi atskira socialinė grupė. Juk sakoma, jei tavęs nėra „Facebook'e“, tavęs išvis nėra.

– Aš nesinaudoju socialiniais tinklais. Jei atvirai, naudojuosi tik elektroniniu paštu. Mano gyvenimas labai užimtas. Kopenhagoje nesinaudoju telefonu, todėl telefonu man virsta „Skype'o“ programa. Neturiu jokio filosofinio požiūrio į „Facebook“ ar „Twitter“. Žinau, kad vos tik kai pradėsiu naudotis socialiniais tinklais, turėsiu nuolatos juose lankytis, tikrinti. Aš tai patiriu naudodamasis elektroniniu paštu. Išsiugdo noras visuomet patikrinti žinutes, laiškus. Aš tiesiog pripažįstu savo silpnumą.

Socialinių tinklų problema apima ir antropologijos mokslą. Tai keičia žmonių įpročius ir požiūrius. Galbūt tai ne tik kartos problema. Aš neužaugau su medijomis, todėl esu gana senamadiškas šiuo klausimu. Man vis dar patinka paimti knygą į rankas, uosti jos popieriaus kvapą. Turbūt senstu. Prisimenu, kai buvau jaunas ir klausiausi rokenrolo, tėvai manęs nesuprasdavo, o štai dabar aš pats taip žiūriu į jaunus žmones, kurie net ir išeidami į gamtą nepamiršta pasiimti mp3, išmaniųjų telefonų ir nuolatos naršo po internetą ar klausosi muzikos. Jie pamiršta mėgautis pasivaikščiojimu, gamta, klausytis paukštelių čiulbėjimo. Negana to, tai ir pavojinga. Prieš keletą metų ir mūsų universitete įvyko keletas tragiškų nutikimų, kai besiklausydami muzikos studentai tapo avarijų aukomis, nes nematė, kur eina, ir neišgirdo atvažiuojančio automobilio.

– Vis dažniau galime išgirsti, kad jau greitai neliks spausdintinių laikraščių versijų, knygų. Viskas persikels į virtualiąją erdvę. Ar tai realu?

– Spausdintą laikraštį galime paimti, laikyti, skaityti, ir tai ne tas pats, kas skaityti kompiuterio ekrane. Manoma, kad viskas, ką dabar skaitome knygose, laikraščiuose persikels į virtualiąją erdvę. Kol kas sunku pasakyti, ar laikraščiai visiškai išnyks ir taps tik istorine relikvija muziejuose ar tai teliks nepasiteisintosiomis prielaidomis. Gyvename materialiame pasaulyje, tai sunku numanyti.

– Ar galėčiau jums pateikti užduotį, kurią skiriate savo studentams? Ko norėtumėte nepamiršti ateityje ir į kokius neatsakytus klausimus norėtumėte atsakyti?

– Turiu gana idealistišką požiūrį. Tikiuosi, kad pasaulyje bus daugiau socialinės teisybės, švietimo sistema mokyklose pavers vaikus laimingus. Tirdamas naujųjų demokratinių valstybių sistemas kartkartėmis tampu pesimistu. Valstybės, kuriose vaikai yra priversti gyventi vargingai ir stokoja elementarių dalykų, tikrai neverčia mąstyti optimistiškai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

alia

alia  portretas
man visada malonu miesto gausme isgirst paukciu ciulbesi.Daznai dar nustembu kaip jie prisitaiko isgyvent,nes zmones gamtos plotelius tarp namu vis mazina,kerta krumus,medzius.

Paukščiai...

Paukščiai... portretas
Miestas girgžda plienu/Tarp mūrinių namų:/Sumaištis, nekantra, pykčio daug.../Bet nušvinta ramiai/Kasdieninė aušra/Bet vis vien /- Čiulba paukščiai rytais...:) Gražios ir šviesios dienos!

aš portretas
klausausi. Su malonumu
VISI KOMENTARAI 9
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių