Kaunas nykstantis ir išnykęs: Kauno centrinio pašto vargai

Atėjo laikas pakalbėti apie nykstančius Kauno Centrinio pašto rūmus. Šių metų sausio 14-ąją atsitiko nelaimė, kurios seniai galima buvo tikėtis: nešildomose šio architektūros paminklo patalpose sprogo vamzdis, vanduo užliejo žemiau esančias patalpas iki pat pirmo aukšto, pro sienas prasiskverbė į išorę ir virš lenktų langų sustingo varvekliais. O juk pastato, daugelio senesnių kauniečių prisimenamo kaip susitikimų ir pasimatymų (ant laiptų, "po laikrodžiu") vietą, pardavimo, apleidimo ir gelbėjimo istorija tęsiasi jau ne vienus metus.

Įkandin progreso

"Šių dienų modernios valstybės organizme paštas turi didelę reikšmę: gerai įrengtas paštas ne tik valstybės vidaus reikalas, bet nemažai reiškia ir tarptautiniuose santykiuose." Tokiais žodžiais architektas Feliksas Vizbaras pradeda savo straipsnį leidinyje "Technika ir ūkis", pristatydamas neseniai savo sukurtus Centrinio pašto rūmus.

Nors modernus paštas – Renesanso laikų išradimas, tačiau tikrasis susisiekimo kultas prasidėjo XIX a. antroje pusėje, pašto arklius pakeitus naujoms, greitoms transporto priemonėms.

Jeigu anksčiau pašto įstaiga tenkinosi arklių paštui būtinu užvažiuojamuoju kiemu, kuriame kartu buvo ir viešbutis "užvažiuojantiems", ir karčema, ir stotis (bent du tokius kiemus savo istorijoje turėjo ir Kaunas), tai XIX–XX a. sandūroje visame pasaulyje vienas po kito pradėjo kilti didingi pašto rūmai, primenantys pilis, tvirtoves ir bažnyčias. Antai 1893 m. vokiečių pastatyti neogotikinę bažnyčią primenantys (sako, kaimiečiai juose ir elgdavosi, kaip bažnyčioje) Klaipėdos pašto rūmai turėjo ne tik tikrų tikriausią varpinę, bet ir arklides bei karietinę.

Erdvės pasikeitimai

XX a. pirmoje pusėje paštui pradėjo statyti modernistinės architektūros rūmus. Vienas tokių, sostinei pritinkantis, architektūrinės formos originalumu pasižymintis Centrinis paštas, 1930–1932 m. buvo pastatytas ir Kaune. Anuomet po Kauną vaikščiojęs italų žurnalistas Giuseppe Salvatoris jį įvertino kaip pastatą "su neįprastais ir įmantriais racionaliosios architektūros motyvais".

Vieta naujų Pašto rūmų statybai buvo pasirinkta tarp senojo, carinio pašto pastato ir Žydų banko pasažo, nugriovus čia stovėjusį vieno aukšto medinį namą, kuriame buvo "Paramos" ir "Taupos" krautuvės, knygynas ir leidykla, turėję išsikraustyti į kitas patalpas, taip pat kai kurie senojo pašto skyriai. 1930 m. "Lietuvos aidas" skelbė: "Lūšnelės vietoje, kur tilpo kadaise pašto siuntinių ir telefono pasikalbėjimo skyriai, dabar statomi nauji, moderniški pašto rūmai".

Šiandien nė vieno buvusių Centrinio pašto kaimynų nebėra. Senasis pašto, telegrafo ir telefono trijų aukštų pastatas (vadinamasis "Godlevskio namas") smarkiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. XIX a. statytas namas buvo gražus, istorinis, su venecijietiškais langais fasadų kraštuose. Po karo jis buvo nugriautas ir jo vietoje Kauno gete išgyvenęs architektas Jokūbas Peras pastatė įspūdingą gyvenamąjį namą. O štai pasažą ir patį Žydų banką sunaikino kitoks karas: pasažą nugriovė 1977-aisiais, o 1981 m. Pašto rūmų pašonėje atsirado Zoologijos muziejaus dėžė.

Su Vytauto vardu

1929 m. Susisiekimo ministerijos paskelbtą konkursą laimėjo inžinieriaus F.Vizbaro projektas, tapęs vienu gražiausiu jo kūriniu. Beje, kaip ten buvo dėl to konkurso, nežinia. Antai, "Paštininkų žodis" rašė, kad iš pradžių projektas buvo tiesiog užsakytas Pašto valdybos skyriaus inžinieriui Kleopui Gaigaliui, be vėliau, nežinia kodėl, buvo priimtas F.Vizbaro, kuris tuomet buvo Susisiekimo ministerijos vyriausias inspektorius, projektas.

Pats F.Vizbaras rašo trumpai, kad jo projektą "Inžinierių Taryba pripažino tinkamiausią", bet "Paštininkų žodis" pastato vidaus įrengimu ir išplanavimu nebuvo patenkintas ir klausė, ar tik nebus čia kaltos "asmeniškos ambicijos", privertusios tokio "patogaus" K.Gaigalio projekto atsisakyti.

Statyba prasidėjo 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo jubiliejiniais metais. Ta proga ir jubiliejinis medalis Pašto fasade buvo įmūrytas (toks pat, Petro Rimšos sukurtas medalis buvo įkomponuotas ir į tais metais pastatytos gaisrinės fasadą, ir į mečetės minaretą), o po jo auksinėmis raidėmis užrašyti tuometinės valdžios vyrų vardai.

Taip tiesiogiai į sostinę buvo perkelta kaimiška lietuvių tapatybė, architekto žodžiais, "bene pirmąkart pritaikyta viešai statybai".

Planuojama buvo ir kitokiais būdais Vytautą Didįjį pagerbti – vienaip ar kitaip į pašto pastatą įkomponuoti Vytauto statulą, pvz., pastatyti ją, kaip Karo muziejuje, tiesiog vestibiulyje. 1930 m. liepą "Lietuvos aidas" rašė: "Pilietis, turėdamas pašte reikalą, iš Laisvės Alėjos pasikels laiptais į prieangį, kur jis pirmiausia pamatys didelę Vytauto Didžiojo statulą."

Dar po kelių mėnesių tas pats laikraštis praneša, kad statulą siūloma statyti prie įėjimo, įkomponuojant ją į laiptus, o įėjime padaryti elektros apšviestą vitražą. Visa tai galėjo pakelti Centrinio pašto rūmus vos ne į Tautos šventovės rangą (ir, kas žino, šiandien, galbūt, jų neištiktų toks liūdnas likimas). Pasiūlymų autoriai negalėjo žinoti, kad kada nors tikras Vytauto Didžiojo paminklas įsikurs Laisvės alėjoje visai netoliese.

Įėjus į vidų, vestibiulyje galima pamatyti paminklinę lentą, skirtą visiems rūmų statytojams, įskaitant visą techninį personalą ir prie statybų prisidėjusias firmas (šiandien sakytume, rėmėjus). 1931 m. pabaigoje statyba buvo baigta ir 1932 m. sausio 2 d. Centrinis Kauno paštas buvo atidarytas.

Kaimiškos tapatybės elementai

Tai buvo pirmas Vizbaro kūrinys, kuriame architektas sąmoningai plėtojo tautinį stilių. Išorėje toks stilius pasireiškė medžio drožybos imitacija cementiniuose, juodai nudažytuose langų apvaduose. Interjero dekoro lietuviškumą aprašė pats autorius: "Visa salė papuošta originaliais pašto ženklais, kurie buvo išleisti nuo nepriklausomybės paskelbimo dienos. Dailininkas p.Kalpokas juos nupiešė ant audeklo ir dar padailino žičkų juosta. Gale salės yra sienose pastatyti trys vitražų pavidalo skydai – vaizduoją mūsų valstybės žemes – Klaipėdą, Vilnių ir Gardiną. Iš kito galo dailininko K.Šimonio trys alegoriški stilizuoti iš Lietuvos paveikslai."

Pašto ženklų buvo 103 ir jie, kaip matome, buvo piešti ne tiesiai ant sienų, bet ant drobės. Po jų esantis frizas kartojo liaudiškų audinių raštus. Viduriniame Kazio Šimonio paveiksle buvo pavaizduota lietuvaitė su skydu, ant kurio nupieštas Vytis, Gedimino kalno fone. Šviestuvai buvo papuošti gipse stilizuotomis lietuviškomis tulpėmis, "tam dalykui autorius pasinaudojo vienos Skapiškio nežinomos davatkėlės audėjos išaustu kaklaraiščiu".

Vestibiulio ir operacijų salės grindys buvo "išklotos plytelėmis pasinaudojant mūsų staltiesių piešinių motyvais". Taip tiesiogiai į sostinę buvo perkelta kaimiška lietuvių tapatybė, architekto žodžiais, "bene pirmąkart pritaikyta viešai statybai".

Bet ir tai dar ne viskas. Ten pat architektas pristato patalpų išdėstymą kaip grynai lietuvišką bustų suplanavimą: kaip troboje, "iš vidurio namo įėjimas tankiai papuoštas gonkomis, toliau priemenė (...), iš kurios jau aiškiai pasiskirstoma į patalpas sulig reikalu vienan galan – pirkia, antran galan – seklyčia, o per vidurį – maltuvė. Panašiai yra suplanuotas ir paštas – iš vestibiulio publika susiskirsto sulig savo reikalu – tiesiog operacijų salė (laiškai, laikraščiai, pašto ženklai ir kt.) dešinėj – telegrafas, telefonas ir abonentų dežutės ir kairėje – piniginis skyrius – piniginių perlaidų operacijos".

Mūsų laikais, įėjus į pašto pastatą, į kairę nuo vestibiulio, buvo telefono patalpos, o į dešinę – telegrafo. Šiandien tiek "pirkia", tiek "seklyčia" stovi tuščios. Kelis mėnesius trunkančios derybos su Lietuvos pašto administracija ir pažadai leisti bent laikinai panaudoti šias patalpas art deco baldų ekspozicijai vis dar lieka be rezultatų.

Architektūriniai sprendimai

Centrinė pastato dalis yra penkių aukštų su aukštu atiku, o ją supantys link centro suapvalinti sparnai – keturių aukštų su žemesniais atikais, jų lenkti juostiniai langai pagaminti iš krištolinio stiklo (šiandien dalis stiklų jau pakeista). Kraštuose stovi keturkampiai laiptinių bokštai-rizalitai, pagal aukštį esantys per vidury ir taip nuostabiai subalansuojantys visą rūmų siluetą.

Kol šalia nebuvo didelių namų, erdvė išryškino pastato šoninius laiptinių bokštus su figūriniais vertikaliais langais. Cokolis, laiptai ir reprezentacinis trijų durų portalas (visi pagrindinio fasado langai ir durys buvo ąžuoliniai), prie kurio veda link sparnų išsiskleidžiantys laiptai, aptaisyti rausvu tašytu granitu. Fasadai padengti pilkai gelsvu tinku, primenančiu smiltainio apdailą. O ant plokščio stogo architektas numatė galimybę "pasinaudoti saulės atokaita ir pasigrožėti plačiuoju Nemuno ir žaliaisiais Aleksoto krantais". Kaip paštui pritinka, 1935 m. centrinės dalies atike buvo įstatytas elektrinis laikrodis.

Galiniame pastato fasade išsiskiria cilindrinis laiptinės rizalitas-bokštas su spirale išdėstytais siaurais langeliais. Kieme esantys korpusai – vieno ir dviejų aukštų. Čia buvo įėjimas į siuntinių skyrių bei muitinę. "Tokiu būdu Laisvės alėja, mūsų principalinė gatvė, atsipalaidavo nuo vežikų ir vežimėlių, prikrautų dėžių ir maišų, nuo gan nepuošniai apsirengusių raudonkepurių nešikų ir kt., kas niekuomet nebuvo Laisvės alėjos papuošalu", – paaiškina F.Vizbaras.

Iš pradžių projektas buvo tiesiog užsakytas Pašto valdybos skyriaus inžinieriui Kleopui Gaigaliui, be vėliau, nežinia kodėl, buvo priimtas F.Vizbaro.

Tiesa, "Paštininkų žodis" primena, kad "pašto vežimai ir karietos jau atgyveno savo laikus ir užleido vietą judresniems padarams – automobiliams", ir net išspausdino šių "padarų", kurių Kauno paštas turėjo net penkis, nuotrauką.

Kolonomis ir piliastrais puoštas vestibiulis su kesoninėmis lubomis bei operacijų salė. Viduje buvo liftai ir visi "moderniškos" įstaigos patogumai, netgi darbuotojams įrengti dušai, valgykla ir virtuvė. Tiesa, kai kurių patalpų išdėstymą, liftų vietą, patalpų paskirtį teko pakeisti, nes jie pasirodė nepatogūs. Pvz., antrame aukšte turėjusį būti trijų kambarių pašto viršininko butą, aprašomą kaip "juokingą" ir tik "kukliam valdininkui tinkantį" pakeitė korespondencijos skirstymo salė.

Liūdna šiandiena

Tautinius objektus iš interjero pradėta šalinti dar 1952 m. Su laiku dingo ir K.Šimonio paveikslai, ir Kalpokų (Petras Kalpokas pašto ženklus piešė, rodos, kartu su sūnumi Rimtu) pašto ženklų kolekcija. Buvo užtinkuotos paminklinės lentos su vardais, išplėštas jubiliejinis medalis; operacijų salėje buvę ąžuoliniai baldai pakeisti "sovietiniais". 1978–1980 metais į viršutinius salės langus buvo įstatyti Jono Bulavo vitražai su Zodiako ženklais. Antro aukšto salėje tautiniai ornamentai išliko. 1990–1996 m. vykusi restauracija, kuriai vadovavo architektė Nijolė Švėgždienė, siekė, kiek tai įmanoma, buvusį interjerą atkurti.

Pastatas ne kartą buvo vadinamas Kauno siekio patekti į UNESCO sąrašą simboliu, viena tų erdvių, kurios po trijų metų galėtų priimti Europos Kultūros sostinės renginius... Deja, jau 2016 m. jo būklė buvo vadinama kritiška. O gal architektas F.Vizbaras tiesiog yra toks nelaimingas: jo namo vietoje ant "Vizbaro kalno" greitai bus pastatyta "akys", o du iškiliausius jo "tautinio stiliaus" kūrinius – Centrinį paštą ir "Pažangos" rūmus ištiko liūdnas likimas.

2017 m. vasarą priešais Centrinį paštą atsirado, ne, ne Vytauto Didžiojo, o ilgamečio Kauno burmistro Jono Vileišio paminklas. Rodos, eina senasis burmistras Laisvės alėja I.Kanto gatvės link ir į apleistų Pašto rūmų pusę net nežvilgteli. Suprantama, juk pastatas nepriklausė Kauno savivaldybei. Jo statyba rūpinosi Lietuvos Respublikos vyriausybė, konkrečiai, burmistro sūnėnas, Susisiekimo ministras Vytautas Vileišis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kaunas

Kaunas portretas
Pagaliau!!! kam laikyti nereikalingus vaiduoklius.

gobsumas

gobsumas portretas
privatizuoja viska,net ir 'Tauta',svarbu jam o ne valstybei,nes valstybe turi tik pvm ir akciza.

Safyras

Safyras portretas
Labai gaila, kad daugelis politikų iš didelio rašto, kaip liaudis sako, išėjo iš krašto. Bet kam aišku, kad nekūrenama patalpa meno šedevrų neišsaugos. O kam saugoti, jei dabartiniai turtuoliai rūpinasi tik savo gerove, kai rinkimai svarbesni už žmogų, gamtą ar meną. Juk niekas nekviečia užsienio svečių į savo namus apžiūrėti gamtos grožio ar meno šedevrų, nes tiek gėrimų, valgių ar muzikos jie turi ir savo namuose, tačiau pažiūrėti M.K Čiurlionio paveikslų , Velnių muziejaus eksponatų gali tik Kaune. Todėl gaila, kad nesaugomos tikros meno vertybės, bet statomi neįdomūs stiklainiai, kur vasarą karšta, o žiemą-šalta, o išorė-negraži...
VISI KOMENTARAI 21

Galerijos

Daugiau straipsnių