Kas pravers Lietuvos dailininkų sąjungos langus Kaune?

R.A.S.: Kauno miesto kultūros strategijoje iki 2027-ųjų Kaunas siekia tapti ryškiu Baltijos ir Šiaurės šalių kultūros centru. Kauno siekis 2022-aisiais tapti Europos kultūros sostine dar labiau pabrėžia kultūros svarbą. Kultūra aprėpia menininkus, atskleidžia meno prieinamumą, aukštą jo vertę. LDS Kauno skyrius, vykdydamas įstatuose numatytus tikslus, bendradarbiauja su savivaldybių institucijomis, prisideda prie dailės meno sklaidos, propagavimo, įvairių parodų, dailės renginių organizavimo, konkursų skelbimo, kūrybinių programų vykdymo tiek Kauno mieste bei Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje, siūlo kandidatus meno premijoms, apdovanojimams gauti.

E.N.: Visų pirma, tai tam tikra tradicija, kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose veikia LDS teritoriniai padaliniai, vienijantys čia gyvenančius ir kuriančius menininkus, kartu tai ir būdas sąjungos nariams gauti informaciją apie tai, kas vyksta LDS. Antra, juridinio vieneto – LDS Kauno skyriaus – egzistavimas sukuria sąlygas mieste kuriantiems menininkams gauti dalinį finansavimą meno projektams įgyvendinti pagal Kauno miesto savivaldybės, Lietuvos kultūros tarybos ar kitų finansavimo šaltinių programas. Miesto ir skyriaus santykio aspektas yra reikšmingas. Galbūt galima sakyti, kad miestas kol kas to iki galo nesupranta ir neišnaudoja kūrybinio skyriaus potencialo. Gal net ne skyriaus, o visų Kaune kuriančių įvairių sričių profesionalių menininkų. Tikiuosi, kad Kauno veiksmai įgyvendinant Europos kultūros sostinės programą iki 2022-ųjų metų natūraliai suaktyvins ir išjudins visas kūrybines veiklas ir tas aktyvesnis bendradarbiavimas, kurį šiuo metu įvardijame kaip siektiną, taps savaime suprantamu veikimo metodu įvairių sričių kūrybininkams, atskleidžiant savas veiklas.

P.R.: Tai yra profesionalius miesto menininkus vienijanti ašis, kuri turėtų būti pagrindu kuriant ir atspindint miesto kultūrinę tapatybę.

– Jei balandžio 21-ąją nurungsite tris savo konkurentus, surinkę daugiausia LDS Kauno skyriaus narių balsų, kokias permainas pirmiausia norėsite inicijuoti? Kokie bus jūsų veiklos metodai?

I.R.: Pareiškiau norą surengti viešus debatus, į kuriuos būtų galima sukviesti LDS atstovus, žurnalistus ir pasikalbėti tarpusavyje kandidatams, tarybos nariams bei apskritai visiems nariams apie tai, kokius sprendimus reikia priimti, kokius kelius pasirinkti, kad Kauno skyrius veiktų, o ne dūsautų, kaip viskas yra blogai, tačiau palaikymo nesulaukiau. Nesu pirma ir paskutinė, kuri turi idėjų, tačiau jos sulaukia palaikymo tik iš jaunosios kartos menininkų, nebijančių naujovių. Aš tikiu, kad į mūsų rinkimų konferenciją susirinks visi balsavimo teisę turintys dailininkai ir palaikys mane. Būtent drąsių žmonių palaikymas mane skatina kandidatuoti į labai atsakingas pareigas. Tikiu šiuolaikiškumu, tikiu galimybėmis. Manau, kad pirmininkas turi suvienyti Kauno skyrių ir paskirstyti darbus. Turiu tam patirties tiek su visuomeninėmis organizacijomis, tiek su savo įmone, su kuria teks atsisveikinti, jei tapsiu pirmininke, tai esu paskelbusi anksčiau kolegoms, jei bus išreikštas pasitikėjimas, pasitrauksiu iš savo veiklos, kad nekiltų interesų konfliktas. Pirmiausia atversiu langus ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis.

R.A.S.: Manyčiau, kad svarbu yra aktyvus dailininkų teisių gynimas, tinkamas atstovavimas narių interesams. Dailininkai turi realiai pajausti paramą ir pagalbą iš LDS Kauno skyriaus. Svarbi yra kūrybinių dirbtuvių problema. Dirbtuvių neturi net ir kai kurie ilgamečiai LDS Kauno skyriaus nariai. Visavertė kūryba, neturint dirbtuvės, nėra įmanoma. Jei būčiau išrinktas pirmininku, dailininkų santykius siekčiau grįsti demokratiškumo, kolegiškumo, solidarumo, pasitikėjimo, tolerancijos, sąžiningos konkurencijos principais. Siekčiau sudaryti sąlygas, kad kiekvienas dailininkas jaustųsi oriai ir būtų laisvas meninėje kūryboje, gerbčiau ir skatinčiau tautinį savitumą, meno įvairovę. Iškylančius ginčus spręsčiau kiek įmanoma taikiu būdu, nešališkai ir protingai. Siekčiau, kad dailininko profesija būtų laikoma prestižine, kad kiekvienas dailininkas būtų gerbiamas ir jaustųsi naudingu laisvos visuomenės dalyviu.

E.N.: Pirmiausia norėčiau aktyviai padirbėti su tarybos nariais – surengti visiems vienos dienos darbinį-pažintį seminarą, kuriame būtų išsamiai studijuojami įstatymai, susiję su skyriaus veikla: LDS įstatai, Kauno skyriaus įstatai, LR meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymas, LR asociacijų įstatymas, kiti teisės aktai. Labai svarbu suprasti pagrindus, išsiaiškinti, kaip teisės aktai tarpusavyje koreliuoja, kokios yra jų veikimo ribos, kokie sukeliami tam tikro teisinio reguliavimo padariniai ar suteikiamos galimybės. Kauno skyriaus tarybos narių darbas kartais stringa tik todėl, kad nariai, visų pirma, yra menininkai, kurie neturėjo galimybės gana išsamiai susipažinti su įstatymais. Teisinės, administracinės žinios padėtų išvengti nereikšmingų diskusijų, ginčų.

P.R.: Mano vizija, kad LDS Kauno skyrius, vienijantis profesionalius kūrėjus, būtų aktyvus ne tik šiandieniame Kauno miesto kultūriniame gyvenime, bet neatsiliktų ir nuo šiuolaikinių meno procesų. Kurtų viešo ir atviro LDS Kauno skyriaus įvaizdį, remdamasis aktualia veiklos koncepcija. Analizuojant skyriaus vykdytą veiklą, išskirti teigiamus ir tęstinius aspektus bei neigiamus, taisytinus veiklos būdus, kuriuos įgyvendintume remiantis bendradarbiavimo praktika, skatinančia į veiklas įsitraukti skyriaus narius ir sekcijas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

grybų karui

grybų karui portretas
Jūsų vietoj pasidžiaugčiau, kad apskritai kažkas vyksta. Sprendžiant iš kandidatų asmenybių, patirties, išdėstytų minčių - jie tikrai skirtingi. kaip sakoma, panašu, kad rinkimai bus iš tiesų ne kokia fikcija. O tai labai sveikintinas dalykas.

Valio

Valio portretas
Reikėjo 30 metų, kad ir dailininkai suvoktų, jog visus rinkimus turi lydėti viešumas... Geriau vėliau negu niekad

Kristina M.

Kristina M. portretas
manau, panašiai viešai galėtų būti renkami visų kūrybinių sąjungų pirmininkai. kaip bebūtų bet pinigus gi gauna iš valstybės. Kuo rašytojai ar fotomenininkai kitokie? gal problema yra ta, kad spauda ne visada žino, kada kokia organizacija rinks vadovus. bet iš kur jai usižinoti, jei tos organizacijos apskritai tik nekrologus siuntinėja ir nesistengia skleisti inių , kuriomis įrodytų savo egzistavimą. o gal taiop ir geriau - sėdi kamputyje (t.y., kokiose valstybės isškirtose patalpose), verdi savo nuomonę ir projektėlius savose sultyse, nuperki kokį vainiką (mirus) ar puokštę (sulaukus jubiliejaus) savo nariui - ir tiek žinių. Na, dar kai kokį mokestį nori valstybė padidinti papurkštauji. ne, ne viešai - paprastai savo kampyje (ar - jei labai modernus esi - feisbuke). ir atrodo, kad visiems gerai.
VISI KOMENTARAI 9

Galerijos

Daugiau straipsnių