Kas buvo bebaimis šaulys, Kaune apšaudęs sovietų karius?

Neaprėpiamoje Antrojo pasaulinio karo istorijoje būta įvykių, apie kuriuos nerašo nė vienas vadovėlis. Jų liudytojai iškeliauja anapilin – dažnas dešimtmečiais taip ir nedrįsęs pasidalyti atsiminimais ar tiesiog neradęs atidaus pašnekovo.

Pačiomis pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis iš Aleksoto per tiltą mėginusią pasitraukti rusų kariaunos sunkvežimių koloną šluote nušlavė kulkosvaidžio ugnis. Šaudyta iš vieno Senamiesčio pusės krantinėje stovėjusio namo. Kas buvo tas bebaimis šaulys?

Atsitiktinės pažinties pėdsakas

Buvęs sovietinio jūrų laivyno aukštas karininkas kaunietis, tepanoręs būti žinomas tik inicialais J.B. – girdi, pats niekuo dėtas – dar 1980-aisiais išgirdo vieną nepaprastą istoriją, kuri jam neduoda ramybės iki šiol. Anot J.B., viešumas galbūt padės surasti žmones, žinančius ką nors daugiau apie neilinį pirmųjų karo dienų įvykį ir nepaprastos drąsos žmogų.

Prieš 33 metus viename Rusijos oro uoste laukiant lėktuvo užsimezgė pokalbis tarp J.B. ir brandaus amžiaus ruso. "Sužinojęs, kad esu iš Kauno, pasakė, kad 1940 m. jis buvo vienas iš tūkstančių sovietų kareivių okupuotoje Lietuvoje. 1941 m. birželio viduryje jam teko būti Kaune, kurio niekada neužmirš dėl vieno jam įsiminusio įvykio. Būtent tas jo papasakotas įvykis jau 33 metus neduoda ramybės ir man", – pasakojo "Kauno dienos" skaitytojas.

Kaunietis prisipažino: išgirdęs buvusio kareivio pasakojimą, iškart pajutęs pasididžiavimą Lietuva ir gilų skolos jausmą žmogui, kurio negalėjęs pamiršti ir karo veteranas.

Užklupo nepasirengusius

1941 m. birželio 22-ąją Kaune įvyko Lietuvių aktyvistų fronto (LAF), sovietų okupacijos metais veikusio pogrindyje, posėdis. Jame buvo nuspręsta pradėti sukilimą prieš SSRS kariuomenę. Kauno sukilėliai be pasipriešinimo į savo rankas paėmė Prezidentūrą, paštą, telefoną ir telegrafą, radijo stotį ir radiofoną, iš kurio birželio 23-ąją Lietuvai buvo pranešta apie sukilusį Kauną, perskaityta deklaracija apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, Laikinosios vyriausybės sudėtis, nuskambėjo Lietuvos himnas.

"Aš nežinau, kuri – pirmoji ar antroji – karo diena įsiminė mano pašnekovui. Apmaudu, kad anuomet to nepatikslinau. Manau, kad tai atsitiko antrąją karo dieną prie Aleksoto tilto, kai rusų daliniai padrikai bėgo nuo artėjančios vokiečių kariuomenės", – pasakojo J.B.

Į Senamiesčio link tiltu važiuojančią rusų sunkvežimių vilkstinę kažkas atidengė pragarišką ugnį iš priešingo Nemuno kranto. "Sunkvežimių vilkstinės vadas liepė trauktis atgal", – prisiminė nepažįstamojo pasakojimą kaunietis.

Sunaikino ugnies židinį

Netrukus į priešingą krantą buvo pasiųsti trys kariai su užduotimi sunaikinti ugnies židinį. Tarp tų trijų karių buvo J.B.pašnekovas. Atsidūrę kitame Nemuno krante, kariai apieškojo namą, iš kurio trečio aukšto kažkas tebešaudė į sustojusią ant tilto sunkvežimių vilkstinę. Nustatyti, iš kurio buto šaudoma, nebuvo sudėtinga.

Seržantas, išspyręs koja kambario duris ir įsibrovęs į vidų, sustingo netekęs amo: ant siuvimo mašinos "Singer" stalviršio pasidėjusi lengvąjį kulkosvaidį šaudė močiutė, ryšėjusi ant galvos skarelę. Ji tik dirstelėjo į neprašytus svečius ir toliau tęsė savo darbą.

Atsitokėjęs seržantas prišoko prie šaulės ir, pakėlęs ją, akimirksniu išmetė žemyn galva pro langą. Paskui nulėkęs laiptais į pirmą aukštą, dar persmeigė šautuvo durtuvu nejudantį bebaimės šaulės kūną.

Keršijo už sūnus?

Istorikai teigia, kad mūšiai Nemuno pakrantėse Kaune vyko birželio 23–25 d. Kadangi besitraukianti sovietų kariuomenė birželio 24-ąją pati susprogdino Aleksoto tiltą su visa tuo momentu važiavusia juo karine sovietų technika, tai čia aprašomas įvykis galėjo atsitikti tik iki tilto susprogdinimo.

Kas privertė garbaus amžiaus moterį griebtis kulkosvaidžio ir nepaleisti jo iš rankų net mirties akivaizdoje? Tris dešimtmečius sukrečiančią istoriją širdyje nešiojęs J.B. turi savo versiją.

"Manau, kad ta močiutė sovietų okupacijos metu neteko kelių savo sūnų, kurie galėjo būti tarpukario Lietuvos karininkai ar priklausė, pavyzdžiui, okupantų likviduotai Šaulių sąjungai. Kaip žinia, daug šios sąjungos ginklų nukeliavo į pogrindį, kur veikė pasipriešinimo organizacija. Be to, ginklų kontrabandos būdu buvo atsivežama iš Vokietijos. Žodžiu, močiutė žinojo, kur yra paslėptas ginklas, nors vargu ar ji buvo Birželio sukilimo dalyvė. Greičiausiai ji pasinaudojo sūnaus paslėptu ginklu, kad atkeršytų raudoniesiems okupantams už jo mirtį", – samprotavo pašnekovas.

Mįslių vėrinys

J.B. tikisi, kad atsilieps bebaimę šaulę, gyvenusią dabar 4-uoju numeriu pažymėto namo Karaliaus Mindaugo pr., pažinoję ar ją palaidoję žmonės: "Ji verta visų mūsų pagarbos. Jos drąsą ir žūtį matęs buvęs rusų kareivis prisipažino, kad nieko panašaus vėliau nepatyrė per visą karą."

Išgirdęs šią neįtikimą istoriją, Vytauto Didžiojo karo muziejaus vyriausiasis muziejininkas Laurynas Tamulynas samprotavo, kad močiutė veikiausiai šaudė vokišku kulkosvaidžiu MG-08/15. Tai galėjo būti ir Lietuvos kariuomenėje turėti lengvieji kulkosvaidžiai: čekiškas "ZB vz. 26" ("Zbrojovka Brno") ar rusiškas DP ("Degteriova pechotnyj"). Lietuvių rankose buvo ir kitų šalių, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos Liuiso lengvųjų kulkosvaidžių.

L.Tamulyno manymu, aprašomu atveju labiausiai tikėtina čekiško arba sovietinio kulkosvaidžio versija. "Jie buvo labiausiai paplitę, lengviausi, jais patogiausia naudotis vienam šauliui – tokie kulkosvaidžiai užtaisomi šoviniais, esančiais dėtuvėse, o ne juostose", – samprotavo istorikas. Vieno iš minėtų kulkosvaidžių atramos kojelės galėjo būti ant siuvimo mašinos stalviršio, o buožė atremta į petį.