Kartu su išvalytu kaminu ateina laimė: sutuoktinių kaminkrėčių istorija

Įtraukė visai netikėtai

Hanso Christiano Anderseno pasaką "Piemenaitė ir kaminkrėtys", veikiausiai, žino kiekvienas mūsų. Tiesa, šįsyk ne apie ją. Pasaka, kurią seksime, reikėtų pavadinti "Kaminkrėtė ir kaminkrėtys", o pagrindiniai jos herojai būtų ne dvi krištolinės statulėlės, planavusios pabėgimą per kaminą, o Jurgita ir Marius Šimkai iš Kauno rajono.

Ten su jais ir susitikome. Išjungę savo automobilio variklį, sutuoktiniai pakvietė vidun.

"Atleiskite, bet esame išsimurzinę, todėl kavinėje jaustumės ne itin smagiai", – atlaisvinęs galinę sėdynę M.Šimkus atsiprašė ir už suodžių kvapą automobilyje. Jo žmona Jurgita juokavo – jei nežinotume, kuo jiedu užsiima, pagalvotume, kad pora rūko mėsą arba žuvį.

"Mes – kaminkrėčiai", – paprašytas papasakoti, kaip ėmėsi šio amato, M.Šimkus atsirėmė į vairą ir prisiminė dešimties metų senumo istoriją.

Į namus išsikvietę kaminkrėtį, pastarojo darbu šeimininkai neliko patenkinti – po dviejų dienų teko kviesti darsyk. Kai nepasiteisino ir antras kartas, Marius nusprendė pats vaduoti užsikišusį kaminą. Nuvykęs į artimiausią statybinių, apdailos medžiagų ir namų apyvokos prekių parduotuvę jis įsigijo šepetį, metalinį svarelį ir dar kelias būtiniausias priemones.

"Padariau tai, ko nepadarė ankstesnis kaminkrėtys", – sutvarkęs savų namų kaminą, M.Šimkus pagalvojo galįs padėti ir kitiems.

Peržiūrėjęs daugybę vaizdo įrašų internete, perskaitęs ne vieną puslapį teorijos ir pasitelkęs turimas mūrininko žinias, tuomet dar 27-erių vyras papildomai ėmėsi kaminkrėčio darbo. Dabar, kaip spėjama, Vokietijoje atsiradusios profesijos atstovas kaminų nebeskaičiuoja. Per dešimtį metų jų išvalė galybę, o žinių bagažą papildė neįkainojama patirtimi. Tiesa, bent kol kas ja dalytis su kitais neketina – trūksta pedagoginės iškalbos ir įtaigumo.

Kaminus valo su žmona

Paskleidęs žinią apie savo veiklą, pradžioje Marius važinėjo po Kauną, Kauno rajoną ir Vilnių. Galiausiai sostinę iš savo žemėlapio išbraukė.

"Darbo ir čia sočiai pakanka, o žmonėms, gyvenantiems Vilniuje, labiau apsimoka kviesti vietinį kaminkrėtį", – į savo mylimąją, sėdinčią dešinėje dirstelėjo 38-erių vyras.

Neatsitiktinai. Jau penkerius metus Jurgita ištikima Mariaus pagalbininkė.

"Turėjo vyras kelis padėjėjus. Ne paslaptis, visko su jais buvo – apvylė ne kartą. Stovi vyras ir skėsčioja rankomis: kas man dabar kopėčias laikys? Sakau jam: aš!" – pradžioje žiūrėjęs skeptiškai į tokią žmonos mintį, dabar Marius neatsidžiaugia kompanione. Žmona, anot Mariaus, stropi pagalbininkė, todėl darbas su ja einasi kaip sviestu pateptas.

"Taisyklė, kad vyrui su žmona negerai suktis viename darbe, mums negalioja. Neatsibostame vienas kitam", – juodo kostiumo rankovę aukštyn kilstelėjo J.Šimkienė.

Mano žvilgsnis užkliuvo už nepriekaištingai sutvarkytų, tamsiai mėlyna spalva lakuotų Jurgitos nagų. Pasiteiravus, ar darbas nekenkia manikiūrui, moteris nusijuokė – apsilupę nagai jai tikrai negresia.

"Tuo metu, kai nevalau kaminų, dirbu manikiūriste, – išvydusi nuostabos kupiną mano veidą, šviesiaplaukė juokavo, kad anksčiau panašiai reaguodavo ir jos klientės.

Keistai ištįsta ir kaminus valyti išsikvietusių nepažįstamųjų veidai, kai šalia Mariaus jie pamato ne suodiną vyruką, o dailią moterį. Dviejų vaikų – Faustės ir Kajaus – mamą.

"Vaikai jau pripratę prie tokio mūsų darbo, todėl nekreipia ypatingo dėmesio", – kaminkrėtė prisiminė atžalų anksčiau pieštus piešinius, kuriuose vaizduojamas juodai apsirengęs tėtis, ir dainas apie kaminus.

Tryliktoji laimės saga

Jei jau prakalbome apie detales, būtina paminėti kaminkrėčių aprangą. Ilgą laiką į iškvietimus važinėję su paprastais drabužiais, prieš metus jiedu įsigijo specialius kostiumus – juodus švarkus ir kelnes, su iš tolo švytinčiomis sagomis, puoštomis kaminkrėčių atvaizdais, cilindrus, baltas pirštines ir tokios pat spalvos skareles kaklui aprišti.

"Kaminkrėčio drabužių, kaip ir kursų, rengiančių tokio amato specialistus, Lietuvoje nėra", – suodinas kelnes ranka perbraukė M.Šimkus.

Saviškius komplektus sutuoktiniai atsisiuntė iš Lenkijos. Už kiekvieną mokėjo apie 100 eurų. Ar dažnai skalbia aprangą? Kasdien. Specialiai jiems skirta net atskira skalbyklė.

"Turime po tris komplektus kostiumų. Vienas skirtas šiltesniems oras, kitas – šaltesniems, trečias – šventinis", – su pastaruoju, anot J.Šimkienės, nei ji, ne vyras į kaminus nesiropščia. Jis skirtas kitai veiklai, kuria bemaž metus užsiima išradingieji sutuoktiniai.

Jau nuo seno yra prietaras, kad susitikimas su kaminkrėčiu neša sėkmę, kaip ir viena iš trylikos sagų ant kostiumo, kurią būtina paliesti. Todėl sutuoktiniai, įšokę į šventinius kostiumus sėkmę neša jaunavedžiams, krikštukams ar kitas progas švenčiantiems žmonėms. Nusifotografavę iš kišenės traukia ypatingąją laimės monetą – kaminkrėčio sagą.

"Veikla gana nauja. Žinios plačiai nesame paskleidę", – prietarais tikinčių jaunavedžių arba tų, kuriems pabodo balti balandžiai delnuose, susidomėjimo vylėsi kaminkrėčiai.

Neskiria dėmesio kaminams

Sutuoktiniai tikino darbo turintys sočiai. Antai, tądien, kai susitikome, jie sulaukė vieno skambučio, o bevažiuodami į iškvietimą – dar trijų. Ir nors įprastai prie kamino sugaišta apie valandą, nenumatytais atvejais kaminkrėčiai stringa kur kas ilgesniam laikui. Viskas esą priklauso nuo kamino būklės ir pečiaus. Jei šis naujas ir modernus – viskas paprasta, jei senas, koklinis – daugiau krapštymosi. Ne visuomet gelbsti ir naujosios technologijos, kurias savo darbe pasitelkia kaminkrėčiai.

Kaminkrėčio drabužių, kaip ir kursų, rengiančių tokio amato specialistus, Lietuvoje nėra.

"Ant stogo jau ne visada mus išvysite. Neretai dirbame iš namo vidaus", – M.Šimkus neslėpė, kad darbo trukmę lemia ir žmogiškasis faktorius.

Norėdami sutaupyti, žmonės savo kaminus vis dar bando gelbėti patys. Taip jie esą padaro meškos paslaugą ir sau, ir kaminkrėčiams.

"Meta sunkius daiktus, virvės nutrūksta, o visa tai ir lieka kamino viduje. Iš anksto apie tai nepasako, todėl būna, kad mūsų šepečiai užstringa. Taip sugaištame daugiau laiko", – svetimkūnių kaminuose temą tęsė Kauno rajono kaminkrėtys.

Mariui yra tekę traukti kūjį, plaktuką, šepetį ir laužtuvą. Ne kartą iš kaminų krapštė ir paukščių lizdus.

"Kažkada aptikau širšių lizdą. Greitai tada nulipau nuo stogo", – laimingai pasibaigusią akistatą su aštriagėluoniais vabzdžiais prisiminė vyras.

Svajoja apie festivalį

Kaminus, anot pašnekovų, rekomenduojama valyti mažiausiai du kartus per metus. Deja, žmonės neretai į rekomendacijas moja ranka, o apie kaminą ima galvoti tik tada, kai iš jo kyla ugnies stulpas, o iš krosnies ar židinio virsta dūmai. Priešingai, nei Italijoje ar Vokietijoje – ten valyti kaminus yra privaloma, todėl kaminkrėčiams darbo daugiau, o gaisrininkams – kur kas mažiau.

"Būna, kad žmonės mus kviečia tik tada, kai ištinka rimta bėda, – apie prastus žmonių įpročius kalbėjo pašnekovai. – Pamenu, einame su vyru pro vieną namą, žiūrime, dega kaminas. Pabaladoję į duris perspėjome apie tai šeimininką. Jis susigriebė už galvos, sako: ar tikrai? Po dviejų metų tas senukas mus išsikvietė ir labai nustebo, kad būtent mes jam pasakėme apie degantį kaminą."

Ne tik nustebo, bet ir neslėpė dėkingumo, kad tąkart numoję ranka nepraėjome pro šalį.

"Kai išvalai kaminą arba dūmtraukius, esi ramus, kad tuose namuose bus tikrai saugiau. Man patinka daryti tai, kas turi prasmę", – santūriai kalbėjo kaminkrėtys.

Pleputė Jurgita papildė mylimąjį – nėra malonesnio vaizdo už tą, kuris atsispindi veidrodėlyje nuo išvalyto kamino ir šypsenų, kurios puošia laimingų klientų veidus baigus darbus. Sulaukia kaminkrėčiai ne tik gerų žodžių ar rekomendacijų, bet ir dovanų. Kas obuolių pintinę neša, kas riešutų maišelį ar vyšnių trauktinės buteliuką bruka.

"Vieni dovanas duoda, kiti tiesiog nori pasikalbėti. Ypač vyresni žmonės", – J.Šimkienė tikino su jais kalbanti apie gyvenimą. Su kaminkrėčiais iš užsienio – apie darbo subtilybes.

"Turime vieną svajonę – apsilankyti Italijoje vykstančiame kasmetinėje tarptautinėje kaminkrėčių šventėje", – puse lūpų prasitarė M.Šimkus. Kaminkrėčių susibūrime esą netrūksta įvairių rungčių ir pramogų svečiams, o stebėtojams – saldėsių, įvairių suvenyrų ir sagų, kurias dalija kaminkrėčiai.

"Praėjusiais metais negalėjo vykti – šventė buvo organizuojama rugsėjo 1-ąją. Šiemet ir vėl neteks", – sutuoktiniai vylėsi, kad 2020-ieji jiems neš sėkmę, kaip ir man saga, kurią gavau atsisveikindama.