Karmėlavoje – pilių, karų ir B. Buračo pėdsakai

Gyvena piliakalnio viršūnėje

Seniausias miestelio ir apylinkių kultūros paveldo objektas – Pilimi vadinamas piliakalnis. Karmėlavos II kaime jį pasiekiame siauru keliuku, vingiuojančiu tarp sovietmečio statybos garažų. Istoriniuose šaltiniuose minima piliakalnyje stovėjusi Visvaldės pilis, kurią 1388 m. rudenį puolė Vokiečių ordinas, tačiau pilies gynybai vadovavęs kunigaikštis Skirgaila apsigynė bombardomis, o 1391 m. pilį užėmė ir sunaikino nuo Ukmergės grįžtanti Ordino kariuomenė.

Pilies piliakalnis, turintis archeologinių, istorinių ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių, yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Netipiška tai, kad šio piliakalnio viršūnėje gyvena žmonės. Nei sovietmečiu, nei atkūrus nepriklausomybę piliakalniuose nebuvo leidžiama statyti statinių, tačiau Pilies piliakalnyje sovietmečiu, matyt, įstatymai buvo apeiti. Sodybos šeimininkė Milda Viktorija Kranauskienė pasakojo, kad jos tėvai namą su ūkiniais pastatais 1965 m. įsigijo iš rusų karininko. "Pastatai – mūsų, o žemę mes iš valstybės tik nuomojamės. Mes jos negalime privatizuoti, nes tai – kultūros paveldo objektas", – sakė gyvenamojo namo piliakalnio viršūnėje savininkė.

Požemis po Nerimi?

Kadangi viena šio paveldo objekto vertingųjų savybių yra archeologinio pobūdžio, čia draudžiama kasinėti, tačiau, kaip pastebi sodybos šeimininkai, šio draudimo laikėsi ne visi. "Anksčiau buvę kariškiai su metalo detektoriais ateidavo ir kasinėdavo – ir labai gilių iškastų duobių rasdavome. Ko ieškojo? Greičiausiai lobio. Ar rado? Nežinau", – rankomis skėstelėjo V.Kranauskienė.

Moteris užsiminė: pasak padavimų, nuo piliakalnio po Nerimi eina požemis, kuriuo galima pasiekti Lapių koplyčią. Tačiau kur toks požemis galėjo būti nei kaip į jį reikėtų patekti, V.Kranauskienė sakė nežinanti.

"Tikras safari parkas čia pas mus: šernai, lapės, stirnos, kiaunės ateina. Žinoma, ir turistai užsuka. Jie mums netrukdo, mes kaip tik džiaugiamės: juk mes čia taip nuošaliai gyvename, – pasakojo sodybos šeimininkė. Pasak jos, gyvenant piliakalnio viršūnėje, kur auga daug medžių, yra vienas trūkumas: rudenį, kai krenta lapai, būna daug darbo juos tvarkant.

Moteris prisiminė, kad anksčiau šią nuošalią vietą buvo pamėgę asocialūs asmenys. "Tačiau mes juos išvaikėme, ir dabar ramu, anūkams gera čia augti", – šyptelėjo pašnekovė.

Įspūdingi šventoriaus vartai

Įspūdinga senosios Karmėlavos Šv. Onos bažnyčios vieta: susprogdintos bažnyčios buvusią vietą ženklina išlikusi šventoriaus tvora. Neobarokiniai šventoriaus tvora su vartais įtraukti į kultūros vertybių registrą. Iš čia atsiveria ne tik panoraminis žemai esančio Neries slėnio vaizdas. "Jei egzistuoja aura, teigiama energetika, šioje vietoje ji tikrai yra", – čia patirtais įspūdžiais virtualioje erdvėje dalijosi vienas internautų.

Pirmoji bažnyčia Karmėlavoje iškilo 1521 m. "XVI a., kai bažnyčią statė, statybinė medžiaga malūnams, dvarams ir, žinoma, bažnyčioms statyti buvo mediena. Tokia buvo ir Karmėlavos bažnyčia. Ir degė ji daug kartų – užtekdavo zakristijonui palikti neužgesintą žvakę, ir kildavo gaisras", – pasakojo parapijos klebonas Virginijus Veprauskas.

Priešpaskutinį kartą Karmėlavos bažnyčia degė Pirmojo pasaulinio karo metais. Pagal architekto Vladimiro Dubeneckio projektą 1921 m. iškilo nauja šventovė, pasak klebono V.Veprausko, savyje derinusi liaudies meno ir modernizmo, art deco elementus.

Antrojo pasaulinio karo metais ši bažnyčia buvo subombarduota ir nušluota nuo žemės paviršiaus.