Karantinas vienuolyno neuždarė: seserys veiklos turi net daugiau nei anksčiau

Kalbėdama su "Kauno diena" sesuo Gabrielė Aušra Vasiliauskaitė OSB, kuri yra teologijos mokslų daktarė, dėstytoja, rūpinasi miestui ir jo istorijai svarbių Šv.Mikalojaus (benediktinių) bažnyčios ir viso benediktinių vienuolyno ansamblio restauracija, vienuolyno archyvu, dalyvauja socialiniuose projektuose, pasakojo, kad vienuolynas, laikantis visų saugumo reikalavimų, yra atviras visuomenei, tačiau daugybė veiklų vyksta nuotoliniu būdu.

"Tokiu metu, kai viskas yra uždaryta ir atviri tik prekybos centrai, žmogus ieško dvasinio peno ir kur galėtų išsakyti savo negandas ir skausmus. Mūsų vienuolyno bažnyčia yra Dievo namai, kurie yra visų, ir kur kiekvienas yra laukiamas. Dabar prasidėjo advento laikotarpis, kai mes laukiame, ir kiekvienas nori būti taip pat laukiamas. Advento metu kiekvieną savaitę yra uždegama žvakelė, todėl prašome, kad Dievas uždegtų kiekvieno širdyje vis daugiau šviesos ir vilties", – kalbėjo sesuo Gabrielė.

Atvira ne tik vienuolyno bažnyčia, bet ir kai kurios kitos ansamblio dalys.

– Kaip priimate interesantus? Kur jie gali užeiti, ką pamatyti, ką nuveikti? – pasiteiravome sesers Gabrielės.

– Šiuo metu ne taip gausiai, tačiau į mūsų XV a. bažnyčią visada galima užeiti ir pasigrožėti nuostabia senąja gotika, Liudo Truikio suprojektuotais vitražais "Besimeldžiantys Angelai", altoriuje, mensoje esančiu Jėzaus veidu, XVII a. ir XVIII a. paveikslais. Taip pat galima atsiklaupti maldai prie išstatyto Švč.Sakramento, pagarbinant Ostijoje esantį Jėzų – Dievą. Kartu uždegti žvakelę prie pal. Teofiliaus Matulionio relikvijoriaus, prašant užtarimo ir pagalbos. Galima pasidžiaugti, kaip šis šventasis veikia. Kabo jau ne viena vota, parodanti padėką už įvykusius gyvenime stebuklus, kur atrodė nebuvo jokios išeities, tačiau ark. Teofilius, su rožiniu rankose praleidęs lageriuose, pažįstantis kančią, yra jautrus maldavimams ir užtaria tuos, kurie prašo, pakuždėdamas Dievui tiesiai į ausį jų dejones ir raudą. Visos nuoširdžios ašaros juk surenkamos į didelį malonės indą.

– Gal per karantiną visuomenei pasiūlėte kokių nors naujų bendravimo, dvasinės pagalbos iš jūsų gavimo būdų?

– Seserys intensyviai bendrauja, teikia dvasinę pagalbą ir palydi žmones visomis šiuo metu esamomis komunikacijos priemonėmis: tiek telefoniniais pokalbiais, mesendžeriu, vaiberiu ir kitomis programomis. Žinoma, į vienuolyno feisbuką visuomet galima parašyti ir paprašyti maldos. Seserys tikrai yra atviros ir kiekvieną dieną nuoširdžiai meldžiasi, ne tik bendruomeninėje maldoje, transliuojamoje per Marijos radiją, bet ir asmeninėje. Kiekviena sesuo mažiausiai valandą adoruodama tyloje Šv.Jėzaus veidą, būdama jo artumoje, atnešdama prie jo kojų viską ir atiduodama jo valiai. Tad galime padrąsinti nebijoti rašyti ir prašyti maldos.

Tokiu metu, kai viskas yra uždaryta ir atviri tik prekybos centrai, žmogus ieško dvasinio peno ir kur galėtų išsakyti savo negandas ir skausmus.

– Kaip šiuo metu vedate katechezes, o gal šiais mokslo metais jų atsisakėte?

– Didelis džiaugsmas, kad seserys, kurios dirba katechezėje, nuostabiai susitvarko dirbdamos nuotoliniu būdu. Katechezės tiek vaikų, kurių visada buvo po dvi pilnas grupes, tiek ir jų tėvų nenutrūko. Viskas vyksta intensyviai, dalijantis dvasiniais turtais, o ne tik pandemijos skaičiais, baimėmis ir pan. Svarbu žinoti, kad nesame vieni, kad kažkas palaiko ir yra kartu maldoje, kad esame išgirsti ir priimti tokie, kokie šiuo metu esame. Manau, šiuo metu, tai yra atgaivos šaltinis, kurio ieškoma.

– Kaip per karantiną pasikeitė seserų kasdienybė?

– Mes gyvename pagal benediktinišką šūkį – ora et labora – melskis ir dirbk, tad vienuolyne nei mūsų kasdienybė, nei dienotvarkė nepasikeitė. Gyvename tarnaudamos, sakyčiau, šiuo metu dar daugiau nei prieš pandemiją. Atsirado dar didesnis dvasinės pagalbos poreikis ir daug bendravimo komunikacinėmis priemonėmis. Prieinamumas dar didesnis, yra seserų, kurios tikrai neskaičiuoja laiko, kad bent kiek padėtų ir atiduotų Dievui žmonių atnešamą skausmą ir visais prieinamais būdais pagelbėtų palengvinti dvasinę kančią. Ne tik pokalbiai, malda, bet kartais tenka derinti ir labai skubius dalykus, pavyzdžiui, Ligonių patepimo sakramento klausimą, net naktį ieškant pagalbos tiems, kurie prašo to savo artimiesiems. Juk niekada nežinai, kada Dievas ateis ir pabels į širdies duris. Daugumos seserų darbai nuotoliniu būdu privertė įsisukti į dar didesnį gyvenimo tempą, todėl šiuo metu dar didesniu iššūkiu tapo rasti pusiausvyrą, kurią propagavo mūsų tėvas šv.Benediktas, pusiausvyrą tarp visko, ypač tarp darbo ir maldos.

Svarbu: sesuo Gabrielė pastebi, kad per pandemiją atsirado dar didesnis dvasinės pagalbos poreikis. Vilmanto Raupelio nuotr.

– Daug jūsų ir kitų seserų veiklos persikėlė į elektroninę erdvę. O kaip teikiama pagalba socialiai pažeidžiamiems žmonėms, asmenims, esantiems įkalinimo įstaigose? Kaip pavyksta įgyvendinti kitus socialinius projektus?

– Viskas vyksta, tik gyvenimas persikėlė į internetą. Tenka dalyvauti nuotoliniuose visokio pobūdžio susirinkimuose ir pan. Žinoma, visapusiškai pavargstame žiūrėti tik į kompiuterio ekraną, juk norisi gyvo ir tikro kontakto. Žmogų lengviau suprasti, jam padėti bendraujant tiesiogiai, nes daug ką vieni kitiems pasakome neverbaline kalba. Jei kur einame, einame su kauke ir apsauginėmis priemonėmis, ypač į bažnyčią. Ir tikrai malonė turėti galimybę melstis. Tiek asmeninė, tiek bendruomeninė malda, kuri vyksta liturgijoje, mums, benediktinėms, yra labai svarbi.

– Ar jaučiamas skirtumas kalbant apie tai, dėl ko į jus kreipiasi žmonės dabar ir iki pandemijos?

– Žmonės kreipiasi su įvairiomis problemomis, kaip būdavo ir anksčiau, tik karantinas ir visa ši situacija dar labiau sujautrino artimo kančios klausimą ligoje, pagalbą jam. Klausimas Dievui, kodėl jį tai ištiko? Juk dorai gyveno ir tikrai net pamaldas lankė, šlovino Viešpatį ir pan. Tačiau galime išgirsti atsakymą, kad Dievas įspėja tuos, kurie prie jo artinasi ir, kaip Jobo knygoje, Dievas klausia šėtono su pasigėrėjimu, ar tu matei mano tarną, kuris taip nuoširdžiai man tarnauja ir dorai gyvena? Bet šėtonas atsakė: "Jei paliesiu jo turtus, kuriuos davei jam susikrauti, jo šeimą, matysi, į akis tave išdės." O Viešpats taria: "Eik, tik jo gyvasties neliesk", nes pasitiki savo tarno ištikimybe. Viskas gyvenime praeina: turtai, malonumai ir visa kita, ką žmogus laiko dideliu turtu ir lobiu, tačiau lieka, kas yra tikra: tikra nuoširdi draugystė tiek su Dievu, tiek vieno su kitu. Kas suranda tokį draugą, tas turi lobį. Pirmiausia, Jėzus yra pats geriausias mano draugas, kuris dovanoja man dovaną, – kitą, sukurtą pagal jo paveikslą ir panašumą, draugą, kurio dėka suvoki, kad radai tą lobį. Kartu žemiška kelionė tampa lengvesnė, taip mes nešame vieni kitų naštas. Kai žmogui būna sunku ir kartais, atrodo, kad nieko nebelieka šalia, visada lieka Jėzaus ir jo šventųjų bei Motinos Marijos ištiesta ranka, į kurią įsikabini ir nepaleidi, bei maldas šnabždanti širdis, jei ji pajėgia melstis. Tuo metu mums reikia užtarimo maldos, kai mes patys nepajėgiame melstis, kad kas nors kitas pasimelstų.

– Kokia situacija dėl vienuolyno restauracijos?

– Pirmiausia, labai noriu padėkoti visiems mūsų geradariams, už kuriuos kiekvieną mėnesio penktadienį meldžiamės šv.Mišiose ir kiekvieną rytą per rytmetinę liturginę maldą pasigirsta maldavimas, brangieji, už jus, kurie vis dar uoliai pervedate auką vienuolyno restauracijai į VšĮ "Domus Laudis" banko sąskaitą. Tai tikrai didžiulė pagalba. Nuoširdžiai dėkoju Kauno miesto savivaldybei, Kauno miesto merui Visvaldui Matijošaičiui ir visai jo komandai, kurios dėka dar prieš karantiną buvo sutvarkyti klebonijos, kur 1936–1943 m. gyveno prieš kelerius metus paskelbtas naujasis palaimintasis kankinys ark. Teofilius Matulionis, mūsų bendruomenės kapelionas, pamatai ir įrengtas drenažas. Puikiai darbus atliko "Kaminta" . Sulaukėme pagalbos ir iš Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus.

Restauruojant senąją tvorą ir klebonijos pamatus archeologas Vismantas Muralis atliko tyrimus ir rado žmonių kaulų. Dabar teks spręsti rebusą, ar po klebonija nėra senosios Kauno miesto sienos pamatai, kurie buvo rasti vykdant pamatų restauraciją. Tam reikėtų atlikti papildomus kasinėjimus ir tyrimus.

Mūsų didžioji tvora yra avarinės būklės, bet tikime, kad ir ji sulauks restauracijos. Kitas senosios tvoros fragmentas jau yra restauruojamas. Architektės Violetos Biegienės, kuriai esame taip pat dėkingos už nepailstamą darbą projektuojant restauravimo darbus, įsigilinant į istoriją ir atkuriant praeitį, teigimu, čia gali būtų taip pat senosios Kauno miesto sienos fragmentas. Juk Šv.Mikalojaus bažnyčia buvo už tuomečio Kauno miesto sienų, tad nenustebtume, kad tokio aukščio tvora yra senosios Kauno miesto sienos tvoros fragmentas.

– Kokie naujausi planai, susiję su vienuolyno pastatų, erdvių atnaujinimu, jų įveiklinimu?

Kartu žemiška kelionė tampa lengvesnė, taip mes nešame vieni kitų naštas.

– Prasidėjo klebonijos restauracija, būtų gerai stogą ir fasadus restauruoti, pakeisti duris ir langus. Ateityje joje norėtume įrengti interaktyvų muziejų miestiečiams, turistams, miesto svečiams, kad galėtų geriau susipažinti su Kauno seserų benediktinių vienuolyno istorija, kuri yra neatsiejama nuo Kauno miesto istorijos. Norisi apšviesti vienuolyno bažnyčią, tvorą ir kleboniją. Šis projektas jau beveik baigtas rengti. Didžiulis iššūkis lauks dėl Šv.Mikalojaus bažnyčios restauracijos: vitražai yra kiauri ir per juos eina šaltis. Bažnyčios grindys yra supuvusios ir sutrūnijusios, gali bet kada įlūžti. Žinoma, bokšto restauracija padėtų pritraukti turistų, nes varpo formos bokštas Lietuvoje yra vienetinis egzempliorius, o Europoje tokių bokštų iš viso yra du.

Norėtųsi tęsti vienuolyno tvoros, kuri yra didžiulė ir avarinė, restauraciją, bet tam reikia labai daug lėšų. Pradėtas restauruoti svečių namas, bet dėl lėšų trūkumo jo atnaujinimas sustojęs. Tad planų, kad žmonės galėtų jaukiau melstis, taip pat ir susipažinti su vienuolyno istorija, yra. Bet šiuo metu visi, kuriems nereikia karantinuotis, izoliuotis, esate laukiami šiame istoriniame vienuolyno ansamblyje.

Galite padėti

Jeigu norėtumėte prisidėti prie Kauno benediktinių ansamblio restauracijos ir kitų komplekso objektų tvarkymo, lėšų galite paaukoti jas pervesdami į Kauno seserų benediktinių viešosios įstaigos "Domus Laudis" banko sąskaitą Nr. LT55 7044 0600 0796 1450, AB SEB banke.