Karališkas buvusių keturkojų benamių gyvenimas

Įstabusis Noreikų šuo

Pačiame Vaišvydavos pakraštyje, ties riba su Kaunu, erdviame name gyvenanti su vyru Aleksu Rasa džiaugiasi atskleidusi Lietuvai šviesiaplaukio berniuko su detektorinio radijo ausinėmis tikrąjį vardą ir pavardę. Tas berniukas – Rasos tėtis Eugenijus Karalius. Tačiau šį kartą pas Rasą atvažiavome ne dėl jos tėčio, o dėl jos pačios. Tiksliau – dėl jos su vyru požiūrio į benamį gyvūną.

"Kai augau Karalių šeimoje, nebuvo gyvūnų, nes tėvai, grįžę iš sovietinių lagerių, gyveno viename kambarėlyje su bendra virtuve. Lietuvoje tėvai kraustėsi iš vienos vietos į kitą, siekdami įsikibti į gyvenimą, tad suprantama, kad namuose nebuvo nei kačių, nei šunų, nei žuvyčių ar paukštelių. Atsimenu, kai į Elektrėnuose pradėjusią veikti elektrinę jos direktorius Pranas Noreika pakvietė dirbti mano tėtį, tada aš ten pirmą kartą pamačiau gyvą prancūzų buldogą, kurį kažkas padovanojo P.Noreikos dukrai Vilijai. Tas neįprastos išvaizdos šuo man paliko tokį stiprų įspūdį, kad po kelių dešimtmečių išvydusi tokį šuniuką Kauno gatvėje, čia pat jį nusipirkau. Tai buvo 1996 m.", – Rasa prisiminė, kaip ir kada atsirado pirmasis šuo jos namuose Panemunėje.

Smalsiosios Zosės pinklėse

Po šešerių metų, 2002 m., kai Rasa dirbo Kauno Stasio Lozoraičio vidurinėje mokykloje akompaniatore, savo daugiabučio namo laiptinėje kartoninėje batų dėžutėje rado paliktą mažą šunytį. Gailiai cypiantį mažylį žiurkių apkramtytomis ausytėmis Rasa parsinešė į butą, o vaikai mokykloje išrinko jam Fabijono vardą. Mat gyvūnėlis buvo rastas sausio 20-ąją – per Fabijono vardadienį.

Kol mišrūnas Fabijonas augo, prie dabartinės Rasos ir Alekso Čižinauskų sodybos Vaišvydavoje 2003 m. vasarą pradėjo lankytis benamė katytė. Ji buvo labai smalsi – įsmukdavo į sodybos vidų, apžiūrėdavo visus kampus ir neišeidavo tol, kol negaudavo paėsti. Dėl savo smalsumo ji gavo vardą Zosė ("cekava" kaip Zosė – šis posakis juk žinomas iki šiol). Savo atkakliais vizitais sodyboje, o ypač – per šeimininkės gimtadienį, kuris buvo švenčiamas pačiame vasaros įkarštyje kieme, katė įvairiais būdais rodė, kad norėtų būti drauge. Ir Rasa gimtadienio proga pati sau įteikė dovaną – priėmė katę į namus. Dabar Zosei jau trylika metų.

"Prabėgus trejiems metams nuo Zosės įkurtuvių, prie Čižinauskų sodybos vartų apsistojo benamė kalytė. Ja buvo atsikratyta, matyt, dėl būsimo jos prieauglio. Negalėjau atstumti besilaukiančios šuniukų gražios kalytės. Priėmėme ją, pavadinome Gražke ir sulaukėme jos vados. Beveik visus šuniukus pavyko išdalyti. Vieną, vardu Ryčka (taip pavadinome, nes gimė ryte) pasilikome. Kai Ryčka ūgtelėjo, padovanojome jį norėjusiems auginti draugams", – aiškino Rasa, glausdama prie savęs iš nežinia kur išnirusią Gražkę.

Barono metamorfozė

Čižinauskų sodyboje gyvena dar vienas priglaustas šunelis. Jo vardas Baronas. Lyg ir labai kilmingai skamba toks vardas, tačiau gyvūno gyvenimas iki įkurtuvių pas Čižinauskus tikrai nebuvo rožėmis klotas.

"Mūsų sodybos kaimynas pirko šį šunelį prieš dešimt metų. Po pusmečio kaimynas smarkiai susirgo ir numirė. Tada šuniuką priglaudė velionio giminaičiai, pririšę jį prie būdos. Žiemą kiekvieną dieną matydavau šunelį, eidama į darbą. Tačiau atsitiko taip, kad jo naujoji šeimininkė išvažiavo gyventi į miestą, palikusi Baroną vieną pririštą prie būdos. Sužinojusi tai, tuoj čiupau rogutes ir antrą kartą beglobiu tapusį šunį parsivežiau su visa būda namo", – pasakojo Rasa.