Kapinėse žmonės bendravo su gyvaisiais ir mirusiaisiais

Mirusiesiems skirtos žvakelės šildė ir kapinėse apsilankiusią jūrą gyvųjų. Šiemet, priešingai nei praėjusiais metais, tik vieną laisvą dieną turėję ir kapus užplūdę kauniečiai džiaugėsi geru oru.

Naujovę vertino prieštaringai

Petrašiūnų kapinėse savo artimuosius aplankyti atvykę žmonės nepraleido progos apžiūrėti ir čia įrengtų pirmųjų Kaune kolumbariumų.

Marija Vitkauskienė su dukra Laimute Bartnikiene, aplankiusi tėvo, brolio, uošvių kapus, neslėpė, kad atėjo pažiūrėti ir kolumbariumų. „Mums patiko. Pakankamai šilta“, – vienodos nuomonės buvo mama su dukra.

Kapinėse apsilankęs Kristijonas Lucenka ir Vilma Montvilienė taip pat negailėjo gerų žodžių. „Negi šalis bus nusėta kapais? Reikia galvoti ir apie ateitį, judėti į priekį“, – mintimis dalijosi Kristijonas.

Tiesa, taip mano toli gražu ne visi. Kai kurie kapinėse sutikti pašnekovai negailėjo ir aštrių žodžių, urnų saugyklą lygino su konteineriais.

„Atrodo nesaugiai“, – tokia Roko Solo nuomonė. Jam antrino ir Regina Solienė: „Nepatinka. Noriu, kad mane sudegintų, savo kape paruošiau urną, bet čia – nepatiko. Kolumbariumą įsivaizduoju kaip sieną ar kažkokį pjedestalą. Lankiausi čia prieš dvi savaites. Dabar nėra šio žmogaus urnos, užrašas su lenta perkreiptas...“

„Niūru, primena kažką nemalonaus, – eidama pro kolumbariumą su gėlėmis prie artimųjų kapų nuomonę išsakė ir medikė Margarita Varžaitienė. – Turbūt geriausia urną palaidoti, jei yra galimybė, savo šeimos kape.“

Aplankė ir garsenybes

Savo artimųjų kapus Petrašiūnų kapinėse aplankiusi Genovaitė Buinevičienė nepraleido progos aplankyti čia 1992 m. perlaidotos jos mėgstamos poetės Salomėjos Nėries kapo.

"Tai darau kiekvienais metais. Pamenu, kai dar perlaidojant pamokslą sakė kunigas Ričardas Mikutavičius, – uždegusi žvakutes prie S.Nėries kapo, moteris mostelėjo ranka į greta esančią nužudyto kunigo kapavietę.

Čia, kaip ir kitose Kauno kapinėse, dauguma kapaviečių buvo nuklotos gėlėmis, degė žvakelės. Net ir ant apleistų kapų, kur nebuvo nei kryžiaus, nei kitokio užrašo ar gėlių – tik žolė, prašalaičiai vis uždegdavo žvakučių, šildančių ir gyvųjų, ir mirusiųjų sielas.

Žmonės plūdo bangomis

Geri orai palengvino eismo sąlygas, tačiau tradicinių spūsčių kauniečiai neišvengė.

„Žmonės plūsta bangomis, didžiausias pikas būna apie 14 valandą, – sakė Petrašiūnų kapinėse su septyniais kolegomis dirbusi Kauno kelių policijos valdybos specialistė Evridika Valuckienė. – Matyt, nemažai žmonių kapinėse buvo apsilankę praėjusį savaitgalį. Girtų vairuotojų nepasitaikė, bet yra visokių žmonių – kai kurie piktybiškai ignoruoja ženklus, mašinas taip pastato, kad ir kiti negali pravažiuoti.“

Minios žmonių plūdo ir į 10,6 ha ploto Seniavos kapines. „Tėvelis, mamutė, brolis, močiutė, senelis. Penki jau čia guli, – atsidusęs prie artimųjų kapavietės vienas rymojo Juozas Pavarotnikas. – Pradėjau čia lankytis nuo 1967 m., kai mirė broliukas. Ir kiekvienais metais vis daugėja žmonių. Šiemet jų ypač daug, nes pernai buvo kelios laisvos dienos, žmonės pasiskirstė.“

Pastebėjęs, kad apie pietus šiukšlių konteineriai jau buvo pilnutėliai, kaunietis samprotavo: „Geriausia, jei yra galimybė iš anksto patvarkyti kapus, o lapkričio 1-ąją ateiti ir ramiai pabūti. Kiekvienais metais žmonės vis gausiau lanko kapus. Kai kuriems, pastebėjau, tai netgi savotiška mada.“

Romai prie kapo išgeria ir užkanda

Dar 1880-aisiais įsteigtose Eigulių kapinėse apsilankę žmonės džiaugėsi, kad buvo galima statyti automobilius priešais įrengto „Kauno kempingo“ teritorijoje.

Šiose kapinėse buvo matyti ir ne vienas romų tautybės atstovas. Nikolajus Aleksandravičius teigė, kad čia, kaip ir Romainių kapinėse, palaidota bene daugiausiai romų iš viso Kauno. Tiesa, labai daug gyvųjų romų pastaraisiais metais išvažiavo į Rumuniją, Angliją.

„Mes irgi katalikai. Šią dieną lankome artimuosius“, – Nikolajus neslėpė, kad aplankė mirusio sūnaus narkomano kapą.

Prie dar vieno kapo buvo susirinkę būrelis romų tautybės žmonių. Prie tvarkingai prižiūrimo kapo buvo padėta užkandos, vaisių, butelis degtinės.

„Nuo senovės pagal mūsų tradicijas ne tik uždegame žvakutes, padedame gėlių, bet kapus palaistome šlakeliu degtinės, paliekame užkandos. Ir patys būtinai išgeriame degtinės, pasėdime ir pabendraujame su mirusiųjų vėlėmis, o po to susirenkame juos paminėti namuose“, – teigė senelių kapavietę su artimaisiais aplankiusi Jekaterina Brižinskaitė.