Kalniečių poliklinikos chirurgas, laimėjęs poezijos konkurse

Nuoširdi meilė gyvūnams

"Ir kaip dabar man tą žolę nupjauti, kai šitiek saulučių žydi?... Štiš, tu, nelaboji. Tai nemyliu aš paukščių", – rimtu veidu tarstelėjo žinomas gydytojas, Kalniečių poliklinikos Specializuotų paslaugų skyriaus chirurgas G.Laurinavičius, atitraukęs akis nuo žydinčios pievelės savo kieme ir nukreipęs žvilgsnį į čiurlenantį fontanėlį.

Ant jo krašto tupėjo didžiulė varna ir pasimėgaudama gėrė vandenį. Kas nepažįsta G.Laurinavičiaus, šeimininkaujančio šiame Panemunės kieme, gal ir patikėtų, kad jis nemyli paukščių, bet juk būtent jis iškėlė inkilą zylutėms (jame šį pavasarį įsikūrė žvirbliai!) savo kieme, čia kasdieną žiemą lesina paukščius. Ir būtent paukščiams, o ne dėl grožio, Gintautas įrengė kieme fontanėlį.

"Žiū, dar ir katinas į kiemą atsivilko – tuoj aš jam kiaušus nurausiu", – vėl grasino gydytojas, tačiau kaimynų katinas, matyt, įpratęs prie erlickiško vyriškio kalbėjimo, iškėlęs uodegą ramiai trynėsi apie gydytojo kojas.

Žiū, dar ir katinas į kiemą atsivilko – tuoj aš jam kiaušus nurausiu.

Tarp gėlių – agurkas

Gėlės, kurių kieme galima priskaičiuoti gal pustrečio šimto vienetų, pasak jas sodinusio G.Laurinavičiaus, jį nuteikia kūrybiškam požiūriui į augalus, jų spalvų derinius.

"O kodėl šie du agurkai čia auga, atremti į namo sieną tarp gėlių?" – klausiu šeimininko. "Jiems čia, pietryčių pusėje, gera tarpti – šeimai jų derliaus pakanka ir dar anūkėms, kai atvažiuoja, įdedame. O ir lapija agurkų vešli – puošia sieną", – paaiškino.

"O kas tame vazone žaliuoja?" – vėl klausiu, iš tolo neatpažinusi didžiulio žalialapio augalo. "Pomidoras. Bus gražu, kai sunoks raudoni vaisiai", – patikino gydytojas ir pridūrė: "Nebūčiau aš jo sodinęs, bet vienas draugas tą daigą padovanojo. Negi išmesi gerą daiktą – pasodinau. Dėl tos pačios priežasties ir svogūną žemėn kyštelėjau. Žodžiu, netyčia "daržininku" tapau. O štai su gėlėmis išėjo rimčiau – po širdies operacijos su jomis bičiuliautis pradėjau savo noru. Matyt, operacijos metu kolegos perpylė gėlininko kraujo", – neapsiėjo be humoro gydytojas.

O kiek dar tų, lemtingų atsitiktinumų, įvykių jo hobiams rastis buvo šio gerbiamo gydytojo gyvenime?

"Na, didžiausiu atsitiktinumu laikau laureato vardą, kurį šiemet pelniau Lietuvos medikų poezijos konkurse. O buvo taip. Man viena poliklinikoje kūrybinį darbą dirbanti moteris pasakė, kad aš, rašantis eiles, turėčiau dalyvauti tame konkurse. Atstok, sakau jai – seniai eilių neberašau. Tik kažkada blūdas buvo užėjęs, o dabar – ne. Nerašau", – pasakojo pašnekovas.

Netikėtai tapo konkursantu

Bet G.Laurinavičiaus bendradarbė nenusileido – tvirtino turinti vieną jo eilėraštį, kurį surado, perimdama darbą iš buvusios kolegės. Pasirodo, tas eilėraštis buvo paimtas iš Kalniečių poliklinikos sienlaikraščio, kai buvo mada juos leisti. Atnešė ji tą eilėraštį G.Laurinavičiui ir paprašė leisti išsiųsti į antrąjį Lietuvos medikų poezijos konkursą "Eiliuotas vilties kelias".

"Sakau, siųsk, jei taip labai reikia. Ir išsiuntė", – pasakojo gydytojas, gurkšnodamas iš stiklinės vandenį. Beje, prieš porą metų jis išleido ilgai rašytą knygą "Gydantis vanduo", kuria papildė skaitytojų žinias apie vandenį, jo istoriją, panaudojimą, struktūrą, pažėrė daugybę praktinių patarimų, vertingų mūsų sveikatai ir net gyvybei.

Bet grįžkime prie poezijos. Po kiek laiko G.Laurinavičius gavo kvietimą atvykti į konkurso laureatų apdovanojimą Šv. Jurgio bažnyčioje, Kaune.

"Girdžiu, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis skelbia konkurso nugalėtojo pavardę – Gintautas Laurinavičius. O juk tą eilėraštį parašiau labai seniai, dar sovietmečiu, kai dirbau Panevėžio ligoninėje. Atsimenu, buvo šilta Kalėdų naktis", – nugrimzdo į tolimą praeitį G.Laurinavičius.

Komodos stalčiaus paslaptis

Pasak pašnekovo, apie antrą valandą nakties atvežė į Panevėžio ligoninės Reanimacijos skyrių jauną vyriškį baisiai sužalota galva. Pasirodo, jis sėdėjo automobilyje šalia vairuojančio brolio, kuris nepastebėjo šalikelėje stovėjusio be šviesų sunkvežimio su šiaudais.

Po susidūrimo vairuotojas liko gyvas, bet jo brolio galvos dalis buvo, kaip sakoma, nunešta, o likusioje dalyje matėsi šiaudų.

"Operavome, nors ir žinojome, kad tai beprasmiška. Operacijai vadovavo neurochirurgas Aloyzas Pranckūnas, kuris leido man atlikti šią beviltišką operaciją, tokiu būdu suteikdamas man galimybę praktikai. Juk tuo metu buvau dar jaunas chirurgas", – pasakojo gydytojas.

Po operacijos G.Laurinavičius gydytojų kambaryje pravėrė langą – buvo šilta naktis, snigo dideliais kąsniais.

"Atnešiau buteliuką konjako. Susėdom prie stalo, pripildžiau taureles, kurias vienu ypu išgėrėme. Paskui šnekėjomės, rūkėme. Staiga kažkas pasibeldė į duris – įėjęs vyriškis prisistatė esąs žuvusiojo tėvas... Paaiškinom jam, kad jo sūnus negalėjo likti gyvas – trečdalį jo galvos nunešė sunkvežimio borto kampas. Vyriškis tik linktelėjo galva... O mano komodoje, tai yra galvoje, tuo metu atsidarė kažkoks stalčius – pasiėmiau popieriaus lapą, tušinuką ir sėdau rašyti. Taip radosi tas konkursą laimėjęs eilėraštis", – pasakojo gydytojas.

Rašė ne vien eilėraščius

"Tą eilėraštį parašiau labai greitai, gal per penkias minutes. Negalėčiau rašyti pagal užsakymą – būtinai turi atsidaryti mano komodos stalčius, – šyptelėjo G.Laurinavičius. – Aš turėjau nuo mokyklos laikų tokį storą sąsiuvinį, į kurį rašydavau savo eilėraščius, bet kur jį padėjau? Gal jis dabar pas mano sesę Vilę? Beje, tame sąsiuvinyje yra ne vien eilėraščiai – esu ne vieną pasaką vaikams parašęs. Jas skaitydavau prieš miegą savo dukroms, o paskui – anūkėms. Viena tų pasakų gerbėja Beatriči jau suaugo ir puikiai piešia. Tad nutarė tas pasakas pati iliustruoti. Man tai malonu", – pasidžiaugė G.Laurinavičius.

Negalėčiau rašyti pagal užsakymą – būtinai turi atsidaryti mano komodos stalčius.

Anot gydytojo, dabar teks dažniau prisėsti ir prie eilėraščių – juk atsiimdamas apdovanojimą Šv.Jurgio bažnyčioje garsiai pasakė, kad jį priima kaip avansą ateičiai, kaip įpareigojimą rašyti.

Pažintis su F.Bulaka

G.Laurinavičiaus namų sienos nukabinėtos paveikslais. Tai dar vienas gydytojo hobis. Ne, ne visus jis tapė pats – vieni paveikslai į namus atkeliavo kaip jų autorių dovana, o kiti – kaip dailininkų padėka gydytojui už padėtą susigrąžinti sveikatą. Vienas iš tokių dovanotų paveikslų autorius – žinomas Lietuvos tapytojas Feliksas Bulaka, stumtelėjęs gydytoją tapybos link.

"Felikso, šilto, jautraus žmogaus ir tapytojo, jau nebėra tarp mūsų, bet aš puikiai atsimenu, kur mes susipažinome. Tai buvo sovietmečiu vienoje Kauno ligoninėje, kur lankiau savo sunkiai sirgusį draugą. Šalia jo lovos stovėjo dailininko lova. Tad pastarasis matė, kaip aš beveik kasdien mankštindamas ligonį – juk esu manualinės terapijos specialistas – padėjau jam atsistoti ant kojų, kuriomis jis, beje, laksto iki šiol. O visa tai stebėjęs F.Bulaka po ligoninės atėjo pas mane, į polikliniką. Aš jam irgi padėjau įveikti ligą. Po to jis pakvietė mane į studiją, sovietmečiu buvusią Pionierių rūmų bokštelyje, ir pasiūlė išsirinkti patikusį jo darbą už sugrąžintą jam džiaugsmą stovėti prie molberto. Tokia buvo mano pažinties, vėliau tapusios draugyste, pradžia. Būtent jis pasiūlė man pamėginti ką nors nutapyti", – tvirtino pašnekovas.

Apsidžiaugė, netekęs paveikslo

G.Laurinavičius greitai surado bendrą kalbą ir su dailininko žmona Vanda, kuri mielai priimdavo vyro svečią ir neprieštaraudavo, kai šis, pagautas kūrybos šišo, likdavo nakvoti, nes mėgdavo tapyti nakties tyloje.

Gydytojas papasakojo, kas atsitiko su jo pirmu nutapytu viešint pas A.Bulaką paveikslu.

"Nutapiau saulėlydį jūroje. Aliejiniais dažais, ant drobės. Ir įsivaizduojate, tą pirmajį mano gyvenime paveikslą pavogė! Pavogė gal iš 30 mano darbų parodos, kuri buvo surengta sovietmečiu "Girstučio" kultūros ir sporto rūmų fojė. Aš tuomet nereiškiau jokių pretenzijų parodos kuratorei. Mat sužinojau, kad iš čia vykusių dailininkų parodų paskutinis buvo apvogtas Antanas Martinaitis. Tai išgirdęs labai nudžiugau ir pasakiau parodos kuratorei: "Man didelė garbė būti taip įvertintam po Antano Martinaičio", ir atsisakiau atlyginimo už pavogtą savo pirmąjį darbą. Tiesą sakant, dabar aš daug geriau tą patį saulėlydį nutapyčiau", – šyptelėjo G.Laurinavičius, surengęs jau keturias savo paveikslų parodas.

Kai kurie jo darbai buvo iškeliavę drauge su dailininkų profesionalų kūriniais net į užsienį.

"Atvirai pasakius, nesu aš geras dailininkas. Tik draugauju su gerais", – vėl šyptelėjo pašnekovas.

Atvirai pasakius, nesu aš geras dailininkas. Tik draugauju su gerais.

Istorinis chalatas

Paniręs į gėlininkystės subtilybes bei rašantis naują knygą (nepanoro įvardyti temos), G.Laurinavičius retokai paima teptuką į rankas, bet į savo draugų dailininkų parodas nueina.

Tenka daug parodų aplankyti, nes dailininkų draugų ratas labai išsiplėtė, draugaujant su Jūračiu Zalensu, lankant jį, prislėgtą ligos.

"Jūračio namuose rinkdavosi daug įdomių žmonių. Ne su vienu jų susidraugavau. Kartais užsuku ir pas seną draugą – F.Bulakos sūnų tapytoją Alvydą, kuris iš tėvo paveldėjo ne tik nenumaldomą norą tapyti, bet ir kai kuriuos jų abiejų skausmus gydžiusį gydytoją – tapytoją G.Laurinavičių", – vėl erlickiška maniera prabilo pašnekovas.

Kaip draugystės su A.Bulaka įrodymą G.Laurinavičius parodė F.Bulakos darbo chalatą, kurį jis vilkėdavo tapydamas. Tą, dabar jau istorinį, suteptą dažais drabužį gydytojui padovanojo F.Bulakos sūnus Alvydas.

"Mus abu sieja ne tik sena pažintis, bet ir tos pačios ligos – abu patyrėme rimtas širdies atakas, abu atsistojome ant kojų, palaikome vienas kitą. Tik Alvydas gal drausmingiau laikosi sveikos gyvensenos, o aš esu fatalistas – gyvensiu tiek, kiek Dievo skirta. Jei jis mane dar laiko šiame pasaulyje, tai, matyt, esu reikalingas kažkokiam jo planui įgyvendinti. Įdomu, kokiam? Bet ne tai dabar man rūpi – neišmanau, kokias ryškias neaukštas gėles pasodinti prie namo, patvoryje, iš gatvės pusės. Gal, sakau, senovines salvijas?", – netikėtai nuo fatalizmo pokalbį patvorio ir gėlių link pasuko G.Laurinavičius, praverdamas kiemo vartelius.

Iš "Budėjimo"

Iš šių metų Lietuvos medikų poezijos konkurso nugalėtojo G.Laurinavičiaus eilėraščio "Budėjimas":

"O mes sėdim ir laukiam, rūkom,/ Kol nelaimė ką nors ištiks,/ Kol šešėlis bejausmėm lūpom/ Prisilies ir amžiams paliks./ Nepadės nei balti chalatai,/ Nepadės nei širdžių šiluma/ Nudardės likimo ratai/ Pasiliks nebyli tuštuma./ Ir prie mūsų gyvenimo durų/ Nelauktai priartės lemtis/ Netoli, ne už marių, jūrų/ Tik jau lauks ir rūkys kiti.