Kaip kauniečiai pasitinka šventes? (apklausa gatvėje)

Irena Mikuličiūtė, dailininkė:

Kalėdos man – ne parduotuvių šurmulys, blyksinčios vitrinos ar barškantys tarškučiai. Kalėdos man – Kristaus gimimo šventė, kurios esmę dažnas mūsų per skrandį ir materialumą pamiršta. Esu tikinti ir to nesigėdiju. Einu į bažnyčią. Dažnai mane galite pamatyti Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje, tačiau prie eglės kur kas rečiau sutiksite. Šiemet mūsiškę margutę pralenkė Vilniaus žaliaskarė – estetiška ir subtili. Dovanos? Pirmenybę skiriu ne toms, kurios sudėtos į dėžes ir perrištos raudonais kaspinais. Man kur kas svarbiau santykis. Žinote, būna, kad tarp žmonių perbėga juodos katės. Aš – ne išimtis. Esu aštri, tiesi ir kibirkščiuojanti. Todėl didžiausia dovana man būtų susitaikymas. Prieš šventes ir po jų sau nieko nežadu.

Esu nuodėmės žmogus, mėgstu skaniai pavalgyti, gal reikėtų daugiau sportuoti? Bet tikrai nekelsiu sau tokio tikslo. Sėdėsiu ir lauksiu raudonojo gaidžio metų. Tiksliau – bijosiu jų, nes užlipęs ant tvoros gaidys gieda užsimerkęs. Jis, beje, dar ir labai grakštus. Kartą sodyboje palikome nenudengtą stalą. Pamatytumėte, kaip savo laibomis kojomis tarp lėkščių ir taurių jis laviravo.

Edmundas, pardavimų rinkodaros vadovas:

Esu kilęs iš Panevėžio, todėl svarbiausias šventes sutiksiu ten. Kartu su tėvais. Tiesa, prieš kelionę dar kelis prekybos centrus aplankysiu ir paskutines dovanas susirinksiu. Mamai – veido kremą ir kvapios vonios druskos, tėtei – naują meškerę. Sau dovanas perku, bet tik ne per Kalėdas. Manau, tokią dieną tave turi stebinti kiti. Labiausiai norėčiau naujo automobilio "Lexus", bet žinau, kad tai per drąsi svajonė, kurią nuspėti itin sudėtinga, todėl būsiu labai laimingas gavęs knygą. Skaityti daug ir dar daugiau – tokį tikslą sau iškėliau kitiems metams, todėl programą pradėsiu vykdyti iš anksto.

Ona, dizainerė:

Kalėdų dvasią pajutau daugiau nei prieš mėnesį, nes dirbu su šventiniais atributais. Prieš mėnesį pradėjau galvoti ir apie artimųjų dovanas, tik pirksiu jas paskutinėmis dienomis. Tai nebus suvenyrai ar blizgūs niekučiai – perku praktiškus ir reikalingus daiktus. Žinoma, artimieji iš manęs visuomet tikisi dar ir spalvotų meduolių, kuriuos kepu, o paskui pati marginu. Juos dėsiu ir ant kalėdinio stalo, šalia įspūdingo dydžio močiutės pyrago, be kurio kvapo neįsivaizduojamos mūsų šeimos šventės. Jis labai paprastas ir valgomas su įvairiais patiekalais, pradedant mėsos vyniotiniais, baigiant tradicinėmis mišrainėmis. Savo firminių patiekalų ir ypatingų receptų kol kas neturiu – kaupiuosi.

Kęstutis, bedarbis:

Kūčių vakarienę valgysime pas dukrą Vilniuje. Niekada patiekalų neskaičiuoju, bet žinau, kad dvylikos nebūna. Nakčiai neprikemšame pilvų. Jau kurį laiką praktiškas dovanas mūsų šeimoje pakeitė simbolinės, tačiau ką dovanosime dukrai – nepasakysiu. Už pirkinius mūsų šeimoje atsakinga žmona. Išlaidausime tada, kai turėsime anūkų. Negailėsime pinigų nei mašinoms, nei lėlytėms, nes kol vaikai maži, jie privalo turėti viską. Todėl visiems mažiesiems kauniečiams per šventes linkiu gauti daug žaislų, suaugusiesiems – sveikatos, o miestui ir toliau gražėti taip, kaip iki šiol tai daro.

Deimantė, Vytauto Didžiojo universiteto studentė:

Kaip ir kasmet šventes pradėsime šv. Mišiomis pagrindinėje Lazdijų bažnyčioje. Šventovėje susirenka visa miesto bendruomenė: buvę klasiokai, mokytojai, kaimynai ir draugai. Tuomet sėsime prie Kūčių stalo. Jis, kaip ir priklauso, bus su balta staltiese ir šienu po ja. Dvylikos patiekalų nebus, apsiribosime dešimčia. Ar tądien svarbi apranga? Tikrai ne. Manau, prie Kūčių stalo nereikia atrodyti iššaukiamai, Kalėdoms taip pat, todėl tikrai nepirksiu megztinių su briedžiukais ar Kalėdų Senio atvaizdu. Ko tikiuosi iš švenčių? Geriau pasakysiu, ko tikiuosi iš Naujųjų metų, kurie, pasak astrologų, bus tragiški. To ir tikiuosi, kad bus tragiški, nes būtent sunkumai mus daro stipresnius ir tobulesnius, o aš žinau, kad su visai sunkumais susidorosiu. Ne tik kovoti žadu kitais metais, planuoju aplankyti bent dvi skirtingas pasaulio šalis, o apie kitas svajones nekalbėsiu. Tegul lieka su manimi.

Ieva, besiblaškanti po gyvenimą:

Kūčių dieną daug improvizacijos nebūna, ji labiau pasireiškia mūsų patiekaluose, mat prie stalo sėda ne vienas veganas. Ką gaminame? Kūčiukai su aguonpieniu, spanguolių kisielius, keptos pupos, grybų ir burokėlių mišrainė, bulvės su kanapėmis, raugintų agurkų užtepas. Viskas tas pats, kas ir pas daugumą, tik be žuvies patiekalų ir silkės pataluose. Dovanas, kaip ir dauguma šiais laikais skubančiųjų, perku paskutinę minutę, bet tai nereiškia, kad į krepšelį verčiu viską, kas papuola. Gerai apgalvoju, ko reikia kiekvienam. Ko reikia man pačiai, tikrai nežinau, todėl tikiu, kad manęs Lazdijuose lauks daug staigmenų. Ankstesniais metais esu gavusi daug knygų, daug moteriškų niekučių: kvepalų, kosmetikos priemonių. Tokie dalykai visuomet praverčia. Dar praverčia sustoti. Taip, kai bėgi bėgi bėgi, reikia sustoti ir pagalvoti, ko nori iš gyvenimo, todėl šalia mano vardo rašykite ne pavardę ir ne tai, kad esu buvusi studentė. Rašykite – besiblaškanti po gyvenimą.