Kai medicina tampa bejėgė, savanoriai daro stebuklus

Ž.Jankovskaja pataria, kad beveik nieko nereikia sakyti. Užtenka prieiti, pažiūrėti į akis, paimti už rankos, paklausti, kaip žmogus jaučiasi, kuo skundžiasi. Galima paprašyti papasakoti apie vaikystę, jaunystę, šeimos narius. Prisiminimai ligonį ramina, o gyvenimo istorijos neretai vertos rašytojo plunksnos.

"Skatindami pacientus išsipasakoti bei prikelti gilius atminties klodus, padedame jiems išlaisvinti prisiminimus ir apsivalyti nuo neišsakytų minčių. Kol mūsų globotiniai pasakoja savo gyvenimo siužetą, mažėja ir tirpsta jų kančia dėl vienatvės ir skausmų", – apibendrina Ž.Jankovskaja.

Anot Kauno hospiso namų direktorės, atlygis, kurį gauna savanoriai, ramindami ir guosdami tuos, kuriems to labiausiai reikia, yra neįkainojamas.

Pagalba artimiesiems

Dar viena labai svarbi Kauno hospiso namų veiklos dalis – pagalba artimiesiems.

"Dažniausiai jie būna taip pavargę nuo slaugos, nevilties ir paskutinės valandos baimės, kad net negali deramai įvardyti, kokios pagalbos norėtų", – pastebi Ž.Jankovskaja ir pasakoja dar vieną istoriją.

Vasarą į hospisą kreipėsi pedagogė, slauganti savo 22 metų dukrą, sergančią galvos smegenų vėžiu. Ji prašė patarti, kaip slaugyti. Apsilankius pas šias moteris gydytojas V.Tiknius iš karto pastebėjo, kad mergaitė nepatogiai maitinama. Slaugytoja Drasutė Urbanavičienė įvedė zondą per pilvą, socialinė darbuotoja Lijana su savanoriais parūpino funkcinę lovą. Pasirodo, ligonės mama nežinojo, kad tokių patogių lovų yra.

Ji nenorėjo prarasti darbo vietos. Kol pedagogė būdavo mokykloje, jos dukra rūpinosi hospiso savanoriai: maitino, keitė sauskelnes, buvo kartu. Jie matė, kaip negailestingai artėjo atsisveikinimo laikas. Tuomet mama paprašė dar vienos paslaugos – pagal nustatytas instrukcijas patikrinti mokinių atliktas užduotis.

"Sąsiuvinius tikrinti užima labai daug laiko, o mama norėjo kuo daugiau jo praleisti su dukterimi. Į prašymą atsiliepė net septyni savanoriai. Pagal mokytojos duotas lenteles jie kruopščiai ir atsakingai taisė penktokų, šeštokų, septintokų kontrolinius darbus. Ši veikla užėmė net 30 valandų. Tiek laiko mes padovanojome mamai, kad ji galėtų išlydėti dukrą į paskutinę kelionę, laikydama ją už rankos ir kalbėdama švelnius žodžius", – tai papasakojusi, Ž.Jankovskaja giliai atsidūsta, o jos akyse – ir liūdesys, ir ryžtas naujiems sunkiems, bet taip reikalingiems darbams.