Kai medicina tampa bejėgė, savanoriai daro stebuklus

Kauno hospiso namų direktorė Žanna Jankovskaja įsitikino: atlygis, kurį gauna savanoriai, padėdami vienišiems ligoniams, yra neįkainojamas. Norite būti turtingi?

Kai medikai nebegydo

Prieš dvejus metus, 2014-ųjų pabaigoje, mūsų mieste atsirado viešoji įstaiga Kauno hospiso namai. Tai ne ligoninė. Natūralu, kad daug kam neaišku, kas tai, nes Lietuvoje tai tik antra tokia įstaiga.

Hospiso pavadinimas pradėtas vartoti 1967 m., kai slaugytoja ir mokslininkė Cicely Sounders Londono priemiestyje įsteigė pirmuosius Šv.Kristoforo paliatyviosios pagalbos namus. Angliškai tai – hospice. Šiandien jų yra visame pasaulyje.

Hospiso paskirtį puikiai apibūdino sesuo Michaela, Vilniaus hospiso namų direktorė.

"Sužinojęs apie ligą tiek ligonis, tiek jo artimieji pasijunta vieniši, tarsi benamiai. Ypač tas jausmas sustiprėja, kai po ilgų grumtynių su liga medikai galiausiai pasako: "Mes daugiau niekuo nebegalime padėti." Tada ypač reikia dvasinio palaikymo, šeimos, namų jausmo", – sakė sesuo Michaela.

Pareiga pasitikti ir palydėti

Kauno hospiso namus įkūrė žinoma žolininkė, garsėjanti altruizmu, kaunietė Ž.Jankovskaja.

"Kaip džiugiai mes pasitinkame naujagimį, taip iškilmingai turime palydėti žmogų, kuris baigia savo gyvenimą. Ar tai būtų mažas vaikutis, kuriam jau nebetaikomas gydymas nuo vėžio, išsėtinės sklerozės įspraustas į vežimėlį vos žodį ištariantis jaunuolis ar garbingai gyvenimą nugyvenęs senolis", – pagalbos būtinybę įvardija Ž.Jankovskaja.

Mirštančiajam malšinamas skausmas, sunkiai sergančiajam teikiama psichologinė ir socialinė pagalba. Ji reikalinga ir ligonio artimiesiems.

"Juk dažniausiai prie mirštančio vaiko lieka tik jo mama, prie senutės – dukra, prie žmonos – vyras. Jie dingsta iš mūsų socialinio gyvenimo. Psichologai, juristai, medicinos darbuotojai, religinių konfesijų atstovai, meno žmonės – visi mes reikalingi jiems. Kalėjimo psichologė pasakojo, kaip į ją pagalbos kreipėsi nuo AIDS mirštantis ligonis, prašydamas padėti jam sustiprinti atmintį. Žmogus savo prašymą paaiškino paprastai. Aš juk dar gyvas, sakė jis", – motyvus, paskatinusius imtis ypatingos veiklos, dėsto Ž.Jankovskaja.

Džiaugsmo šaltiniai

Kaip šiandien, po dvejų veiklos metų, sekasi Kauno hospiso namų savanoriams? Kokią patirtį jie sukaupė?

"Lankome sunkiai sergančius nebepagydomus žmones jų namuose", – Ž.Jankovskaja nesiskundžia, kad įstaiga neturi jokios bazės.

Kaip džiugiai mes pasitinkame naujagimį, taip iškilmingai turime palydėti žmogų, kuris baigia savo gyvenimą.

Kauno hospiso namų etatiniai darbuotojai – tik du gydytojai, onkologas ir psichiatras, viena bendrosios praktikos slaugytoja, socialinė darbuotoja, sielovadininkė, savanorių koordinatorė. Jų darbas finansuojamas iš prijaučiančių veiklai žmonių paramos: aukų į įstaigos banko sąskaitą, 2 proc. pajamų mokesčio, asmeninių lėšų.

Neatlygintinai darbuojasi didelis būrys savanorių, pagalbininkų, talkininkų.

"Jų dėka gebame suteikti sunkiai sergantiems žmonėms įvairiausią pagalbą: nuo higienos procedūrų iki subtiliausių pacientų norų išpildymo", – pasiaukojančių žmonių kolektyvu didžiuojasi Ž.Jankovskaja, ne tik Kauno hospiso namų steigėja, bet ir direktorė.

Dvasingumu garsėjantis gydytojas onkologas Vytautas Tiknius ligonius konsultuoja, skiria įvairias terapijos procedūras. Psichiatras Mindaugas Būta seka ir koreguoja vaistų vartojimą, stiprina dvasiškai. Slauga, socialinė ir buitinė pagalba, pagaliau paprasčiausias buvimas kartu yra aukso vertės.

"Mūsų lankomi ligoniai yra įvairiausio amžiaus: vaikai, paaugliai, suaugusieji, senjorai. Hospiso paslaugos Lietuvoje yra naujiena, tad formuojame visiškai naujas tradicijas, atrandame būdus padėti nebepagydomiems žmonėms ir jų artimiesiems", – priduria Ž.Jankovskaja.

Viena iš atrastų formų yra labai paprasta: tai ligonių gimtadieniai. Sakysite, kaip gali švęsti bejėgis? Klystate! Hospiso darbuotojai ir savanoriai patyrė, kad tokios šventės suteikia neįtikėtinai stiprų gyvybingumo skatinimo efektą: jų laukiant mažėja skausmas, o po šventės džiugaus įvykio prisiminimai dar ilgai neleidžia sugrįžti vienatvės jausmui.

Fleitos garsų galia

Kartą pas pacientę, 20-metį šventusią Jekateriną, terapinį efektą patyrė Kauno hospiso namų komanda.

Pirmiausia jos narių gailestingumas, rūpestis, dėmesys, jautrumas ir didžiadvasiškumas sukūrė ypatingą šios iš tiesų išskirtinės dienos atmosferą ligonės namuose. Savanorė, specialioji pedagogė Ilona Papečkytė atsinešė įvairių muzikos instrumentų. Iš pradžių mergina, neįgali nuo gimimo, stebėjo, kas vyksta aplinkui.

"Atrodė, kad merginos sieloje neatras atgarsio nei gitaros stygų skambesys, nei nuostabūs dainų žodžiai. Bet vos tik Ilona paėmė į rankas medinę fleitą, vos tik suskambo nesudėtinga jos melodija, Jekaterina sukrutėjo, susikaupė, įsiklausė. Jos veido išraiška taip pasikeitė, tarsi ji gertų visus tuos garsus, nepaliaudama stebėtis. Jai iš tiesų patiko! Patiko girdėti tai ir klausytis. O kai į rankas padavėme medines mušamąsias lazdeles, kad galėtų mušti į taktą, veide pražydo šypsena. Mergina nušvito! Ji nusijuokė!" – tuo, kaip pradžiugino ligonę, tebesidžiaugia Ž.Jankovskaja.

Ji bei jos kolegos nežinojo, ką iš tikrųjų jautė mergina, bet matant jos šypseną džiaugėsi kiekvieno to vakaro dalyvio širdis, patyrus bendrystės, trupučio pasiaukojimo ir mažyčio meilės stebuklo džiaugsmą.

"Harmonijos pojūtis ir, ko gero, nenusakoma atsipalaidavusio kūno palaima bent laikinai padėjo sunkiai sergančiai merginai nusiraminti, patirti dvasinę ramybę ir vidinę darną", – pastebi Ž.Jankovskaja.

Kur semiasi stiprybės

Per savo veiklos metus geradarių kolektyvvas išaugo į beveik šimto žmonių organizaciją. Konkrečių pavyzdžių hospiso savanoriškai veiklai Lietuvoje nėra, todėl dirbama vadovaujantis širdimi.

"Beveik visi Kauno hospiso namų kolektyvo nariai turi šeimas, vaikų, dirba, mokosi. Atrasti laiko neatlygintinai pagalbai svetimam žmogui teoriškai neįmanoma. Bet išanalizavus dienotvarkę ir galimybes, kiekvienas sugebame atrasti laiko savanorystei", – sako Ž.Jankovskaja.

Siekiant kuo labiau pagerinti pagalbos lygį, suteikti savanoriams ir darbuotojams galimybę tobulėti, nuolat rengiami susirinkimai. Jie – netradiciniai. Stengiamasi, kad susirinkimui skirtas laikas būtų išnaudotas kuo efektyviau. Pavyzdžiui, kai atsirado poreikis daugiau sužinoti apie pagalbą gedintiesiems, surengtas seminaras psichologijos tema. Siekiant sužinoti socialinės pagalbos naujoves, apsilankyta socialinių paslaugų centre.

"Tam, kad palaikytume savanorių fizines jėgas, pradėjome lankyti miofascialines treniruotes, sielos pusiausvyrai palaikyti – dailės terapijos seansus. Dvasinės stiprybės semiamės bendrose maldose už hospiso pacientus, jų artimuosius, už savanorius, talkininkus ir jų šeimas bei bendrose išvykose", – Ž.Jankovskaja labai rūpinasi kolegų fizine ir dvasine stiprybe.

Stebuklas sniego arenoje

Neseniai Kaune vykusioje parodoje "Sveikatos dienos 2017" Kauno hospiso namų kolektyvas pristatė savo veiklą, propagavo neatlygintiną pagalbą tiems, kurie slaugo sunkiai sergančius nebeišgydomus ligonius, kvietė savanoriauti, kūrė pasitikėjimo ir atjautos erdvę.

Stebuklu galima pavadinti metamorfozę, kai buvusi Kauno hospiso namų pacientė Lilė šioje parodoje jau kitus ragino būti savanoriais.

Prieš metus, slegiama sunkios neišgydomos ligos, Lilė kreipėsi pagalbos į hospiso savanorius. Jai reikėjo kasdienės pagalbos, o artimieji – toli.

Kauno hospiso namų savanoriai lankė Lilę kiekvieną rytą. Ją nuprausdavo, iš lovos perkeldavo į neįgaliojo vežimėlį, pamaitindavo, pabendraudavo. Sutvarkydavo namus, taikė įvairias terapijos procedūras, iš jų – osteopatijos.

"Ilgainiui bendraudami su Lile sužinojome, kad ji – buvusi slidininkė. Jos gimimo dieną nutarėme švęsti Druskininkų "Snow Arenoje" ir pamėginti leisti nučiuožti neįgaliesiems pritaikyta mono slide", – sumanymu pasidalijo Ž.Jankovskaja.

Pasirodo, prieš 20 metų Lilės sukaupti įgūdžiai niekur nedingo, o juos prisiminus rezultatas buvo stulbinantis: slidinėjimo terapija nepagydoma liga sergančiai, beveik nejudančiai moteriai suteikė tarsi antgamtinių jėgų, tikėjimo savimi. Šiandien jai nebereikia kitų žmonių pagalbos!

"Negana to, buvusi mūsų pacientė pasisiūlė savanoriauti mūsų hospise, aktyviai dalyvauja mūsų renginiuose", – džiaugiasi hospiso vadovė.

Atlygio vertė – neįkainojama

Kiekvienas ligonis, koks silpnas ar bejėgis jis bebūtų, yra žmogus, individuali asmenybė. Kiekvieno poreikiai yra skirtingi. Dažniausiai prašoma pagalba – bendravimas.

"Ką sakyti pacientui?" – nerimauja veiklą pradedantys savanoriai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Marija

Marija portretas
Direktorės telefono Nr. +37062699005. Skambinkite, viską papasakos. Arba žr. www.hospisopagalba.eu

tikrai

tikrai  portretas
reikia daugiau tokios pagalbos SĖKMĖS p. Ž.Jankovskajai ir visiems savanoriams Blogį nugalėkime gerumu

Julija

Julija portretas
O kur randasi tie Kauno hospiso namai?
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių