Jubiliejų švenčiančiam vyskupui S. Tamkevičiui visi laikai buvo ir yra geri

"Kiek Dievas leis ir turėsiu sveikatos, bandysiu pasitarnauti ten, kur būsiu reikalingas", – šypsosi 80-ies metų jubiliejų švenčiantis Kauno vyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ.

Žiemą kūrena krosnelę

Rudens pavakarę niekuo neišsiskiriantis žmogus su kepurėle nuo saulės ramiai prasuka ratą dviračiu aplink Kauno pilį ir dingsta už Kauno arkivyskupijos kiemo vartų. Kažkoks praeivis jam pamojuoja, bet dauguma skuba savo keliais net nepastebėję, kas tas dviratininkas. Kaip įprastai, pastatęs garaže savo ištikimą kasdienių kelionių bendražygį, jis praveria arkivyskupijos duris ir sparčiu žingsniu pakyla į trečią aukštą.

"Lageryje Mordovijoje 1987 m. iš vieno žydo išgirdau, kad yra toks asmeninis kompiuteris, kuris labai tinka redaguoti. Dar buvo svarbu, kad galima įvesti slaptažodį ir niekas negalės perskaityti. Tada dar atrodė, kad tų slaptažodžių niekas negali nulaužti", – pirštais mikliai skrebendamas savo kompiuterio klaviatūrą su šypsena kalba Kauno vyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, pakvietęs pokalbio savo darbo kambaryje.

Pro langą atsiveria vaizdas į Santaką, kurią ištiesęs rankas laimina popiežius Jonas Paulius II. Lentynos su knygomis, kurių dvasininkas sako nespėjantis visų perskaityti, darbo stalas, malkomis kūrenama krosnelė ir kukli nedidelė lova. "Iki trečio aukšto radiatorių šilumos ateina mažiausiai. Kai žiemą užeina šalčiai, krosnelė labai praverčia, – apie savo buitį atvirauja vyskupas emeritas. – O kartais naktį iš miegamojo tenka persikraustyti į lovą čia, nes klausau visų už lango vykstančių koncertų nemokamai." Už miegamojo ir nedidukės svetainės, į kurią pakviečia užeiti, langų – Rotušės aikštė ir buvusio Ryšių istorijos muziejaus kiemelis. Triukšminga kaimynyste dvasininkas nelinkęs skųstis, jį labiau džiugina puikūs vaizdai – bažnyčių ir rotušės bokštai.

KGB tardytojo malonė

Žurnalinis staliukas, prie kurio šių namų šeimininkas kviečia prisėsti svečius, dekoruotas įvairiais proginiais medaliais. Kaip sako pats vyskupas, kiekvienas jų turi savo istoriją, o pakalbintas apie brangiausius daiktus skuba iš lentynos traukti dvi nedideles knygas.

"Šitą Naująjį Testamentą turėjau KGB kalėjime 1983 m., – įrašus priešlapyje pradeda skaityti S.Tamkevičius ir dėlioja visą lagerių ir tremčių geografiją. – KGB tardytojas padarė didelę malonę. Paklausė, kokių būtiniausių dalykų reikia, tai paprašiau Šventojo Rašto ir rožinio. Leido turėti, nors aš ir įspėjau, kad nieko už tai nesumokėsiu. Parodė tam tikrą žmogiškumą." Kitas, pasak dvasininko, materialiai nebuvęs vertingas dalykas – maldaknygė, kuri tremtyje ir lageryje buvo tapusi mišiolu – šv.Mišioms aukoti reikalinga knyga.

Lapkričio 7-ąją S.Tamkevičiųjis švęs 80-ies metų sukaktį. Sunki ar lengva ta metų našta? "Kai 80 metų, ją vis tiek pradedi jausti. Gal ne taip labai baisiai, bet kai palyginu, kiek energijos turėjau prieš 40 metų, dabar šiek tiek mažiau", – garsiai juokiasi jubiliatas ir priduria, kad kasdienis judėjimas jį palaiko.

Akylesni kauniečiai jau įprato matyti dvasininką minantį dviratį. Pats S.Tamkevičius sako, kad tai tapo kasdieniu įpročiu – išrieda iš namų po pietų valandai ar net ilgiau. "Kaune yra gerų maršrutų – į Kulautuvą, į Kačerginę, į Panemunės šilą – meras pridarė ten daug takų, tai miela nuvažiavus apsukti šilą. Po miestą nevažinėju, nes reikia labiau saugotis, kad ir manęs neužgautų, ir aš ant kokio vaiko neužvažiuočiau", – apie važinėjimo įpročius kalba vyskupas, kone kasdien numinantis 15–14 km.

Pasivaikščioti po Santaką jis išeina tik tada, kai oras prastas. "Prisimenu jaunystę, nes Santakos takai buvo numinti studijuojant seminarijoje – penkerius metus kasdien du kartus per dieną eidavome pasivaikščioti. Daug gerų prisiminimų: vaikščiodami dažniausiai šnekėdavome apie ateitį, planavome, buvo daug idealizmo", – prisiminimais į jaunystę sugrįžta pašnekovas.

Patyrėme prievartą, bet su ja nebuvome susitaikę, tikėjomės bent kažkiek laisvės išsikovoti. Ir sakyčiau, kad šiek tiek pasisekė.

Sovietmetis – "geri laikai"

Apvalios metų sukakties sako nesureikšminantis ir pokylio su būriu svečių neorganizuojantis. "Specialiai nieko nekviesiu. Jeigu kas nors iš draugų sugalvos aplankyti ar pasveikinti, tai ačiū pasakysiu", – nedaugžodžiauja dvasininkas ir papasakoja apie kitą jam gerokai svarbesnę progą – prieš 40 metų, 1978-ųjų lapkričio 13 d., buvo įsteigtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. "Ta proga mano draugai sugalvojo Kauno katedroje lapkričio 9 d. 17 val. sukviesti į šv.Mišias, o paskui arkivyskupijos salėje kuklų minėjimą surengsime", – sako S.Tamkevičius.

Paprašytas plačiau papasakoti apie šį komitetą, vyskupas vėl nusišypso: "Buvome nepraradę idealizmo, daug kas rūpėjo. Buvo "geri laikai", turėjo savo spalvą: patyrėme prievartą, bet su ja nebuvome susitaikę, tikėjomės bent kažkiek laisvės išsikovoti. Ir sakyčiau, kad šiek tiek pasisekė."

S.Tamkevičius net neabejoja, kad 1978-ieji buvo ypatingi metai: spalio 22 d. popiežiumi buvo išrinktas Jonas Paulius II. Išskirtinį dėmesį parodęs Lietuvai ir pasakęs, kad bus tylos Bažnyčios balsas, naujasis Bažnyčios ganytojas įkvėpė ir Lietuvos dvasininkus. "Sumąstėme, kad reikėtų sukurti oficialią grupę, kurią pavadinome Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetu. Norėjome padaryti tai, ko negalėjo "LKB (Lietuvos Katalikų Bažnyčios) kronika". Ji buvo labai reikalinga, bet anoniminė, todėl valdžia galėjo sakyti, kad visa joje esanti informacija netikra, nes niekas už ją neatsako. Katalikų komitetas rašė dokumentus, pareiškimus, siuntėme juos valdžiai į Vilnių ir į Maskvą. Surašydavome faktus, ką matėme tuometėje Lietuvoje, ir kiekvieną dokumentą pasirašydavome mes, penki kunigai", – apie tuomet drąsų sprendimą pasakoja dvasininkas.

Katalikų komitetą sudarė kunigai Alfonsas Svarinskas, Juozas Zdebskis, Jonas Kauneckas, Vincas Vėlavičius ir Sigitas Tamkevičius. Pasak jo, trys iš komiteto narių jau buvo buvę lageryje: A.Svarinskas – du kartus, V.Vėlavičius – kartą, J.Zdebskis – irgi du kartus už vaikų mokymą. "Tik mes su J.Kaunecku – patys jauniausi ir dar nebuvę lageryje", – priduria pašnekovas.

Sibiro tremtyje, Staro Sainakovo kaimas. Iš kairės kun. Jonas Boruta SJ, S.Tamkevičius ir kun. Antanas Gražulis SJ. (S.Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.)

Jis gerai pamena, kad valdžia iš karto pamatė pavojų, nes katalikų komiteto pareiškimai atsirasdavo ir "LKB kronikoje", ir užsienyje. "Imtasi spaudimo. Mane ir Svarinską iškvietė į Vilnių, į prokuratūrą, ir oficialiai įspėjo: jeigu nenutrauksime veiklos, bus pritaikytas 68-asis straipsnis – dešimt metų. Mūsų veiklą vertino kaip agitaciją ar propagandą siekiant susilpninti tarybų valdžią, nors mes nereikalavome nieko daugiau, nei tada buvo parašyta Konstitucijoje: yra tikėjimo ir sąžinės laisvė. Mes to ir norėjome", – veiklos motyvus aiškina S.Tamkevičius.

Kelionė į Uralą

Jis ir dabar stebisi, kaip valdžia įspėjimų nepaisiusius kunigus toleravo net penkerius metus. "Stalino laikais mus būtų tuoj pat sutvarkę, o tada jau buvo 8-asis dešimtmetis, jau priimti Helsinkio susitarimai, Sovietų Sąjunga buvo įsipareigojusi gerbti žmonių teises, tarp jų – ir teisę į tikėjimą", – tuometę atmosferą apibūdina dvasininkas.

Situacija pasikeitė 1983 m., kai į valdžią atėjo buvęs KGB pirmininkas Jurijus Andropovas – jis tapo generaliniu sekretoriumi. S.Tamkevičius puikiai pamena, kaip Maskvoje vieną po kito pradėjo areštuoti bičiulius disidentus. Buvo aišku, kad tik laiko klausimas, kada tai įvyks ir Lietuvoje.

"Sausį suėmė kunigą Svarinską, mane kvietė į tardymą, ir per Svarinsko teismą atsidūriau KGB rūsyje. Visoje byloje pagrindinis kaltinimas ir buvo – katalikų komiteto dokumentai. Jie to, kad dalyvavau leidžiant "LKB kroniką", nelabai galėjo įrodyti, o komiteto dokumentai buvo su parašais. Tereikėjo pripažinti, kad tai mano parašas. Aš, aišku, negalėjau išsiginti, nes būčiau kompromitavęs patį reikalą. Dar pridėjo pamokslus, nes ir per juos kartais pasakydavau, kas vyksta Lietuvoje. Skyrė šešerius metus griežto režimo ir ketverius – tremties", – ramiu balsu dėsto vyskupas.

1983 m. komitetas buvo išardytas. Pasak S.Tamkevičiaus, per tardymus iš kitų trijų kunigų išgauti sutikimai nutraukti veiklą, tačiau tuo istorija nesibaigė. "1984 m. pas mane į Uralą, į lagerį, atvažiavo mano tardytojas Urbonas ir papasakojo, kad jiems rūpestį kelia atsiradęs pogrindinis katalikų komitetas. Galbūt tikėjosi, kad ką nors pasakysiu. Jis sako: "Viskas pasibaigė, teismai praeity, sakyk, ar tu buvai "Kronikos" redaktorius?" O aš kaip žydas į klausimą atsakiau klausimu: "Turbūt "Kronika" jau neina, jei redaktorius lageryje?" Jis sako: "Eina." Man širdy tikrai buvo labai linksma, o jis daugiau nieko ir neklausė", – prisimena pašnekovas.

Išties stebina, kad S.Tamkevičius ir apie buvimą kameroje, ir išgyvenimus lageriuose, tremtyje kalba su šypsena. "Žmogus turbūt Dievo toks jau sukurtas, kad sunkūs dalykai pasitraukia kažkur į šoną. Kad ir iš to kalinimo KGB kalėjime likę tokie momentai, kaip aš ten aukojau Mišias, o kas buvo sunkaus, nuėjo į pasąmonę. Antra vertus, gal Viešpats man davė tokį charakterį, tokį būdą, kad ir tokiais sunkiais momentais nepuolu į depresiją ir nuoskaudų tikrai nejaučiu. Aš, žinoma, nepatyriau to, ką patyrė mūsų partizanai, – juos kankino fiziškai. Mano laikais to nebuvo, buvo daugiau moralinis tampymas, tardymai po 5–7 valandas. Labai sudirgindavo, bet dabar, kai žiūriu iš perspektyvos, manau, kad tai buvo Dievo dovana. Kiekvieną žmogų augina ne tik lengvi ir malonūs dalykai, bet dar labiau augina sunkumai, jeigu juos pakeli kartu su Viešpačiu", – nedingsta šypsena nuo pašnekovo veido.

Kodėl reikia feisbuko?

2015-ųjų liepą Kauno arkivyskupijos, kuriai vadovavo nuo 1996-ųjų gegužės, vairą perdavęs Lionginui Virbalui SJ, S.Tamkevičius pripažįsta, kad gyvenimo tempas gerokai pasikeitė. "Nėra tos įtampos ir bėgimo, koks buvo einant arkivyskupo pareigas. Aš dabar su užuojauta žiūriu į savo įpėdinį, kai jis skuba, kai reikalai – iš visų pusių. O man dabar ramesnis laikotarpis", – sako pašnekovas.

O aš kaip žydas į klausimą atsakiau klausimu: "Turbūt "Kronika" jau neina, jei redaktorius lageryje?

Tiesa, veiklos netrūksta ir dabar. Iki pietų vyskupas įprastai laiką leidžia prie kompiuterio – skaito, seka įvykius Lietuvoje ir pasaulyje, kaip įpratęs, raštu paruošia vieną, o kartais ir kelias homilijas, tvarko savo archyvus, prisiminimus.

Vyskupas yra gana aktyvus socialinio tinklo "Facebook" vartotojas. "Man jis tarnauja kaip gera priemonė – įdedu savo homiliją, pasidaliju tuo, ką radau svarbaus internete, matau, kas žmonėms įdomu, kas mažai įdomu. Ačiū Dievui, neturiu priklausomybės nuo feisbuko", – nusišypso pašnekovas.

Laikas po pietų skirtas pasivažinėti dviračiu, o paskui – vėl įvairūs darbai, knygų skaitymas. "Daug skaitau, bet dar daug neperskaitytų knygų. Kas be ko, nemažai laiko skiriu maldai. Santykis su Viešpačiu man rūpi, ir su metais tas rūpestis tik didėja. Tokios mano dienos, jeigu niekas nesumaišo, bet labai dažnai sumaišo", – šypteli jis ir priduria gana dažnai važiuojantis patalkinti dvasininkams į kitas parapijas ar vyskupijas, dalyvaujantis įvairiuose renginiuose.

Dėl ko skauda?

Paprašytas išskirti svarbiausius gyvenimo momentus, ant jubiliejaus slenksčio stovintis S.Tamkevičius trumpam susimąsto.

"Įstrigęs atminty laikas gimnazijoje, kai aš atradau Dievą. Žinote, tikėjau iš mažens, bet tikėjimas buvo kaip ir daugelio tada – toks paviršutiniškas. Beskaitydamas knygas suradau tikrai labai gerą santykį su Dievu, tai paskui nulėmė ir mano kunigystės pasirinkimą", – maloniais prisiminimais pasidalija pašnekovas.

Šviesiu savo gyvenimo laikotarpiu jis vadina ir tuos kelis dešimtmečius, kai tarnavo kaip kunigas, ir visą pasipriešinimo kovą. "Tapus vyskupu, tarnystė nebuvo lengva, bet buvo galimybė padaryti daug gero", – priduria vyskupas.

Visus patirtus išbandymus sovietmečiu vadinantis Dievo dovana, S.Tamkevičius neslepia – labai sunkus metas buvo kelionė į Uralą drauge su visokio plauko nusikaltėliais. "Buvo labai šaltas dušas. Buvo tų etapų ne vienas, prie visko žmogus pripranti, bet tas pirmas labai išlikęs atminty", – atvirauja jis ir prabyla apie tai, kas dar įstrigo gyvenime kaip nemalonus prisiminimas. "Sunkiausia prisiminti, kai kunigai neišlaikydavo savo aukštumos – matydavau, kaip jie kenčia, ir kiti žmonės kenčia dėl jų apleistos, kartais net piktinančios tarnystės", – neslepia jaudulio dvasininkas.

Apie iššūkius Bažnyčiai

Neišvengiamai kalba pakrypsta ir apie Katalikų bažnyčiai kylančius iššūkius. Pasak vyskupo, gyvenant sekuliarioje kultūroje, kuri iškelia matomas vertybes, daiktus, malonumus, ypač sunku susiorientuoti jauniems žmonėms. "Ir visai neatsitiktinai mažėja jaunų žmonių, kurie apsispręstų gyventi dėl kitų aukodami save, tarnaudami žmonėms, mažėja pašaukimo į kunigus, į dvasinį gyvenimą. Manau, kad tai yra didelis iššūkis Bažnyčiai", – įsitikinęs jis.

Pašnekovas atviras – dabarties materializmas veikia ir kunigus. "Per savo ilgametę praktiką mačiau daug kunigų. Kaip idealistai tarnauja tie, kurie moka būti santūrūs, nekreipia daug dėmesio į daiktus, turtus, pinigus, o jeigu kurie nesugeba tam atsispirti, ir turtas darosi labai svarbus, tarnystė pasidaro silpna ir žmones nuvilia. Bažnyčiai čia irgi yra iššūkis, kaip gauti gerų pašaukimų, o paskui kaip tuos pašaukimus suformuoti, kad nauji kunigai, ateinantys į Bažnyčią, būtų pasišventę tarnauti žmonėms, o ne valdyti. Karjerizmas ir Bažnyčioje yra didelė bėda. Tai įvardija ir popiežius Pranciškus", – pastebėjimais dalijasi dvasininkas.

Vieną iš skaudulių jis vadina ir lytinio išnaudojimo skandalą Bažnyčioje. "Tų nusikaltimų yra ne tik tarp kunigų. Jeigu skaičiuotume procentais, šeimose jų būna kur kas daugiau, bet tas jokiu būdu nepateisina. Kai surenkami atvejai iš ilgesnio laikotarpio, ir tie skaičiai atrodo dideli. Netgi jei tie skaičiai būtų dešimtimis kartų mažesni, vis tiek tai skaudūs atvejai, kurie ir Bažnyčios autoritetui kenkia, ir visiems kunigams meta šešėlį. Dabar ne vienam jaunam žmogui, pamačius kunigą, tuoj ant liežuvio galo – pedofilas, nes jiems atrodo, kad nevedę kunigai turi sau kitur ieškoti malonumų. Ši bėda Bažnyčiai yra skaudi", – pripažįsta S.Tamkevičius.

Jo nuomone, Lietuvoje ši problema nebuvo tokia išplitusi kaip Airijoje ar JAV, o tam įtakos, anot jo, greičiausiai turėjo sovietinė valdžia. "Visi puikiai žinojome: jeigu bet ką padarysime ne taip, tuo pasinaudos KGB, tuoj būsi verbuojamas, turėsi jiems tarnauti. Ir tai saugojo – mes kentėme priespaudą, bet ta priespauda turėjo ir šviesią pusę. Žinoma, manau, kad pavienių atvejų tikriausiai buvo, bet tikrai nebus taip, kad kažkada iškils viešumon visko tiek, kaip nutiko Airijoje ar JAV", – sako vyskupas.

Kameroje su popiežiumi

Paklaustas, kuo svarbūs šie ne tik Lietuvai, bet ir jam asmeniškai jubiliejiniai metai, S.Tamkevičius net nedvejoja: "Popiežiaus apsilankymas Lietuvoje. Įvykių įvykis ir man, ir Lietuvai."

Anot dvasininko, vizito metu ne tik pasidarėme matomi visam pasauliui, bet ir Šventasis Tėvas atkreipė mūsų dėmesį į svarbius dalykus. "Popiežius Pranciškus pastebėjo tai, ką mes patys dažnai užmirštame. Jis kalbėjo apie mūsų tautos šaknis ir kad tų šaknų reikia nepamiršti. Ąžuolas tik todėl toks tvirtas, kad turi geras šaknis, o mes esame gundomi statyti Lietuvą ant bešaknio globalizmo", – palygina S.Tamkevičius.

Buvo gera stovėti šalia jo ir matyti besimeldžiantį kameroje, kur kažkada kalbėjau rožinį ir slapta aukojau šv.Mišias.

Jo manymu, Bažnyčios vadovas neatsitiktinai apsilankė Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, kuris įsikūręs buvusiame KGB kalėjime Vilniuje. "Jis siuntė žinią, kad čia yra mūsų šaknys, nes 50 metų buvome okupuoti, patyrėme prievartą, nešėme kryžių, ir jis neliko be pėdsakų. Popiežius vertina tautos kančią ir žmonių ištikimybę religinėms ir tautinėms vertybėms", – įsitikinęs dvasininkas.

Popiežiaus malda buvusiame KGB kalėjime buvo itin svarbi ir pačiam S.Tamkevičiui asmeniškai – čia jis buvo kalinamas. "Buvo gera stovėti šalia jo ir matyti besimeldžiantį kameroje, kur kažkada kalbėjau rožinį ir slapta aukojau šv.Mišias. Jam turbūt patį slogiausią įspūdį paliko ta kamera, kurioje kaliniai buvo šaudomi, ir partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo nužudytas. Matė ir tą aliumininį dubenėlį, iš kurio valgiau, – pasakoja vyskupas, po to su popiežiumi Pranciškumi turėjęs progą kartu su jėzuitais dar pabendrauti nunciatūroje. – Padėkojau popiežiau ir sakiau, kad jeigu prieš 35 metus būčiau susapnavęs, jog čia lankysis popiežius, būtų buvę labai smagu. Tada dar net negalėjau įsivaizduoti laisvos Lietuvos, ta imperija dar atrodė tvirta, ir nežinia, kada bus jos pabaiga."

Kaip dar vieną svarbų įvykį šiemet vyskupas įvardija piligriminę kelionę į vieną iš Baltijos jūros Solovkų salų – Anzer salą, kurioje kalėjo palaimintasis vyskupas Teofilius Matulionis. "Troickaja spasatelnaja stancija – toks iškyšulys, kur išlikę nedideli namai. Vienas jau labai pakrypęs ir tikriausiai sunyks. Kitu turbūt naudojasi žvejai, nes yra ir lovų, ir elektrinė plytelė. Kelionė į Anzer salą buvo tikrai brangus prisilietimas prie vietų, kur kryžiaus kelią ėjo mūsų palaimintasis. Parsivežiau iš tos vietos maišelį žemių ir akmenėlį. Žemė visur vienoda, bet ji man brangi, nes mūsų kankinys ten vaikščiojo, meldėsi", – su jauduliu pasakoja vyskupas emeritas.

Kiek Dievas leis

Paklaustas, kas jį šiuo metu labiausiai liūdina, o kas džiugina, dvasininkas sako išties besidžiaugiantis jaunais žmonėmis ir laisve, tačiau prisipažįsta kartais dėl tos laisvės jaučiantis ir širdgėlą. "Liūdina, kad iškovota laisvė netarnauja visiems žmonėms, dažnai netarnauja gėrio kūrimui. Ypač liūdina, kai mažai dėmesio skiriama vertybiniams dalykams, o akcentuojama tik materialinė gerovė. Man tai labai primena sovietmetį, kai neklystanti partija kas penkmetį vis žadėdavo geresnį gyvenimą", – palygina dvasininkas.

Kaip skaudulį jis mato ir žmonių santykius – susipriešinimą, susiskaldymą. "Tiltų trūksta, popiežiaus žodžiais kalbant, tiltus reikia statyti tarp žmonių. O visi dabar mąsto ir kalba tik apie gerą gyvenimą, tik apie pinigus. Tas aukso veršio garbinimas yra pragaištingas, nes vienus iškelia, o tie, kurie, jaučia, kad liko šalia, yra nelaimingi ir pikti. Valdžios ir partijos per mažai dėmesio skiria patiems silpniausiems žmonėms. Pakalba prieš rinkimus visi labai gražiai, bet paskui to dėmesio žmonėms pritrūksta. O be tikėjimo, kaip negarbinti aukso veršio, aš neturiu atsakymo", – svarsto S.Tamkevičius.

Apie savo ateities planus dvasininkas nelinkęs daug kalbėti – sako kažkokių ypatingų planų neturįs, o labiausiai norintis sudėlioti į vietas savo prisiminimus, sutvarkyti tai, ką yra pradėjęs rašyti. "Kiek Dievas leis ir turėsiu sveikatos, bandysiu pasitarnauti ten, kur būsiu reikalingas", – šypsosi jis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kostas

Kostas portretas
O kas kažin iš kunigų, draugų išdavė monsinjoro Svarinska?

Anonimas

Anonimas portretas
Jubiliejaus proga sveikinu Kronikos redaktorių. Žmonės dar žino, koks tai leidinys ir kas jį leido. Verta paskaityti ir pamąstyti, kad tai, kas jau praėjo, gali bet kada grįžti nauju pavidalu.

JUMS ACIU,KAD ESATE

JUMS ACIU,KAD ESATE portretas
labai didziuojames ,kad Lietuva turi toki tauru ir nuosirdu Kuniga.Gerbiamam Vyskupui linkim kuo geriausios sveikatos,kuo ilgiausiu gyvenimo metu,kad ivykdytumete visus Jusu susiplanuotus darbus,o mus artintumete prie AUKSCIAUSIOJO dar daugeli metu..
VISI KOMENTARAI 20
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių