Jubiliejaus dovana – ligoninės vadovo kėdė

Jau dvi savaitės, kai Respublikinei Kauno ligoninei vadovauja gydytojas traumatologas docentas Linas Vitkus. Ant jo darbo stalo nevysta gėlės.

Jau dvi savaitės, kai Respublikinei Kauno ligoninei vadovauja gydytojas traumatologas docentas Linas Vitkus. Ant jo darbo stalo nevysta gėlės. Taip naująjį vadovą pasitinka kolektyvas?

– Kokia buvo pirmoji jūsų darbo Respublikinėje Kauno ligoninėje diena? – provokuoju, bandydama sužinoti, iš kur tiek gėlių, buvusio Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Ortopedijos ir traumatologijos klinikos docento sektoriaus vadovo L.Vitkaus.

– Respublikinei Kauno ligoninei pradėjau vadovauti nuo liepos 1-osios. Pirmos dienos ir visos savaitės įspūdžiai tikrai geri: kolektyvas dirba atsakingai, rezultatai geri. Vykdoma daug svarbių projektų, finansuojamų ES ir Vyriausybės. Tai buvusio ligoninės vadovo Stasio Gendvilio nuopelnas.

Mano užduotis – pradėtus projektus tęsti ir užbaigti. Štai kitą savaitę važiuosiu į Sveikatos apsaugos ministeriją prašyti, kad būtų papildomai skirta lėšų Kačerginės vaikų sanatorijos "Žibutė" renovacijai pabaigti. Iki šiol buvo apšiltintos sienos, suremontuotas patalpų vidus, bet kažkaip prasprūdo stogas. Jis kiauras ir į patalpas kapsi vanduo. Taigi, stogą būtina tvarkyti, kitaip prapuls remontui skirti milijonai.

– Ligoninė, kuriai atėjote vadovauti, labai didelė, ir tokia tapo prieš trejus metus, kai buvo prijungta "Žibutė", dvi psichiatrijos ligoninės, Krikščioniškieji gimdymo namai ir kitos. Ar pritariate tokiai globalizacijai?

– Paskutiniai padaliniai prijungti 2010 m. Yra darbų, kurių buvęs vadovas nespėjo atlikti. Tai nestebina, juk integravosi net aštuonios įstaigos, todėl liko neišspręstų ūkinių problemų. Aš jų nebijau, turiu administracinio darbo patirties: buvau ne tik gydytojas praktikas ir akademinis žmogus, dirbęs su studentais, bet ir esu vadovavęs Ortopedijos ir traumatologijos sektoriui, Lietuvos ir Kauno krašto ortopedų draugijoms, dirbau operacinės vedėju. Administravimas man nėra terra incognita.

Vakarų pasaulyje, Vokietijoje, kur esu įgijęs ortopedo-traumatologo patirties, taip pat stambinamos ligoninės. Tai padeda taupyti valdymo išlaidas. Kartais gal netgi ekonomiškiau uždaryti ligoninę ir, įsigijus greitosios pagalbos automobilių, ligonius pervežti į centralizuotą gydymo įstaigą, kur yra visi padaliniai. Taigi mes nieko naujo neatrandame.

– Ir vis dėlto turite idėjų, ambicijų, kurias įgyvendinsite?

– Mano vizija – Respublikinę Kauno ligoninę paversti geriausia ligonine šalyje, kad jūs joje norėtumėte gydytis, o mums būtų gera dirbti ir užsidirbti.

Pirmieji mano planai – išsiaiškinti, kur kokios bėdos, kas funkcionuoja per menkai. Mano tikslas – kad ir darbuotojams, ir mūsų pacientams būtų geriau, lengviau. Mes, medikai, dirbame dėl ligonių, bet esame fiziologinės būtybės, todėl norime ir valgyti, ir geriau gyventi. Kai bus patenkinti pacientai, kai jie eis būtent pas mus – mes užsidirbsime daugiau.

– Kaip tai pasieksite?

– Elementarūs dalykai įrodyti filosofų, tiesos žinomos tūkstantmečiais, tik mes keliasdešimt metų jas ignoravome. Mano siekis – padaryti, kad visiems būtų gerai. Turiu išsiaiškinti, kur kokia bėda, sustyguoti, racionalizuoti, optimizuoti darbą, jei reikia modernių žodžių, ir turime kilti. Aišku, tai bus sunku. S.Gendvilis kartelę pakėlė aukštai, aš ją dar turiu pasiekti, o tada bandyti pakelti dar aukščiau.

– Ar docentui S.Gendviliui, vadovavusiam ligoninei beveik dvidešimt metų, pasiūlysite kokias nors pareigas?

– S.Gendvilis – doras žmogus, puikus vadovas. Jis turi per laiką įgytos išminties ir patirties, kuria galėtų su manimi pasidalyti.

– O kiek jums metų?

– Liepos 6-ąją sukako 50.

– Štai kodėl jūsų kabinete tiek daug gėlių. Sveikiname.

– Ačiū. S.Gendviliui pasiūliau patarėjo pareigas, norėjau, kad buvęs ligoninės vadovas liktų kabinete, kuriame dirbo. Deja, kito kabineto kol kas nėra ir nebuvo kur įsikurti man. Sumanėme vietoj vienos auditorijos įrengti kelis kabinetus, nes ir statistikams vietos trūksta, keturios moterys dirba labai mažame kambaryje. Reikia joms sudaryti geresnes darbo sąlygas.

– Ar ligoninei nereikia auditorijų, neketinate sugrąžinti kažkada čia buvusias profilines klinikas ir studentus į jas?

– Yra toks noras. Jį įgyvendinus auditorijų pakaks, racionaliau jas naudosime. Ligoninėje norime steigti rezidentų mokymo bazę. Dabar čia dirba tik keli būsimieji terapeutai, o stipriai išvystyta ir neurologija, ir chirurgija, todėl būtų galima steigti šių sričių rezidentų mokymo bazę. Apie tai jau kalbėjomės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Šeimos medicinos klinikos vadovu.

– Ir vis dėlto, kam ligoninės medikams reikia studentų? Jie atims brangaus laiko, mažiau jo liks ligoniams.

– Klinikinės universiteto katedros ligoninėje buvo iki 1995 m. Jų nelikus, pasijuto nuosmukis. Kai iš buvusios Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės buvo iškelta Ortopedijos ir traumatologijos katedra, ten irgi įvyko nuosmukis.

– Kur, dirbant su studentais, slypi pažangos variklis?

– Pedagoginėse katedrose, klinikose dirba pedagogai, turintys mokslinį laipsnį. Jie renka naujausią informaciją ir skleidžia ne tik studentams, bet ir kolegoms.

– Kiekvienas gydytojas turi būti pažangus, juk medicina nestovi vietoje?

– Toks jau mūsų paveldas, kad mums dar reikia bizūno, tarsi kolūkio pirmininko, duodančio užduotį. Iš vykdytojų turime tapti protautojais.

– Ir tuomet ligoniams bus geriau? Vis dėlto šiandien medicinoje dar labai daug problemų...

– Dabartinis sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis pradėjo iš esmės jas spręsti. Kai aš pradėjau dirbti gydytoju, ministru buvo Antanas Vinkus. Būtent jis įdiegė draudiminę mediciną, ir tai buvo didelis šuolis pirmyn. Daug problemų išspręstų draudimo egzistavimas.

– Savanoriškojo, kai žmonės draustųsi papildomai?

– Ne, realaus privalomojo sveikatos draudimo. Pagal dabar veikiančią sistemą kiekviena gydymo įstaiga su ligonių kasa pasirašo sutartį metams, kurioje numatyta konkreti suma, atiteksianti tai įstaigai. Jei ligonių yra daugiau, už tai niekas nesumoka. Sergančiųjų negydyti negalima, vadinasi, tenka išsiversti su duota suma ir atlikti viską, ką reikia. Tai ne draudimas, o biudžetinis finansavimas.

– Tai tik problemų apnuoginimas. Kaip jas spręsite ligoninėje, kai finansavimas mažesnis, nei yra ligonių?

– Turiu idėjų, bet jas taikysiu, kai su viskuo susipažinsiu. Dabar atostogų metas, nesinori atostogaujančių padalinių vadovų kviesti į darbą todėl, kad noriu atvažiuoti pažiūrėti įstaigos. Kai viską sužinosiu iš esmės, imsiuosi veiksmų plano. Mano tikslas – didinti medikų atlyginimus. Kai mūsų Vyriausybė, Seimas supras, kad sveikatos sistemai reikia daugiau pinigų, tuomet išgyvendinsime korupciją medicinoje.

– Vis dėlto tūkstančius kartų girdėjome: pinigų nėra.

– Tai stagnacinė frazė. Kaip ir ta, kad liaudis neleis įžeisti gero daktaro ir jį išlaikys. Tai sovietinis modelis, kai medikus išlaiko ne valstybė, ir tai turėtų keistis.

– Ligonio užmokestis gydytojams tapo norma ir vargu ar ši praktika taip lengvai išnyktų, jei valstybė, kaip jūs sakote, ir duotų daugiau?

– Kodėl dabar tai vyksta? Taisyklės tokios sugalvotos. Juk gydytojas neišoperuos kitaip, duos ar neduos ligonis tų pinigų. Jauni pacientai tai supranta ir gydytojų nepapirkinėja. Visas šias problemas turi išspręsti valstybė.

Įstaigos vadovas turi labai minimalų poveikį atlyginimui. Gali kažkiek padiferencijuoti pagal nuopelnus, bet tai – ašaros. Štai mūsų ligoninėje pagal patvirtintą kolektyvinę sutartį atlyginimas gali kisti 20 proc. Jei gydytojas gauna 2000 litų, jam galima pridėti ne daugiau kaip 400.

– Žmonės serga ir gydosi šiandien. Būna nepatenkintų gydymu. Kaip spręsite konfliktines situacijas?

– Dažniausiai visos problemos, konfliktai kyla dėl nesusikalbėjimo, kai ligoniui deramai nepaaiškinta, kodėl jis neguldomas į ligoninę ar neskiriamas toks gydymas, kokio jis norėtų. Aš visada kalbu, aiškinu, perklausiu, kaip suprato. Būna, kad pacientai net įsižeisdavo – kam egzaminuoju?

– Bet juk gydytojai neturi tiek daug laiko su kiekvienu ligoniu ilgai kalbėtis?

– Gydytojai juokauja, kad, dirbdami vieno etato krūviu, neuždirba tiek, kad turėtų už ką pavalgyti. Dirbdami dviejų etatų krūviu neturi kada pavalgyti. Todėl dirba pusantro etato.
Iš tiesų gydytojai bėgioja iš vienos gydymo įstaigos į kitą, kad užsidirbtų savo poreikiams patenkinti. Vis dėlto pokalbis su ligoniu yra svarbi gydytojo darbo dalis ir ji neturi būti ignoruojama.

– Turite vilties pakeisti sistemą?

– Turiu. Jei neturėčiau – nieko nedaryčiau ir negalėčiau gyventi.

– Ir bendražygių turite? Juk vienas lauke – ne karys?

– Bet ir vienas kartais laimi partiją.

– O ortopedu-traumatologu dar dirbsite?

– Neapsirikau, pasirinkęs ortopedo-traumatologo specialybę, savo darbą atlikdavau su meile ir džiaugsmu. Pacientai mane mylėjo, todėl neketinu prarasti investicijų į gerą vardą, kurį turėjau užsidirbti.


Šiame straipsnyje: Linas Vitkusmedikaigydymas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Lietuvos žinios

Lietuvos žinios portretas
http://lzinios.lt/lzinios/Lietuvoje/permainas-lydi-abejones-skaidrumu/169743

absurdas

absurdas portretas
"tikekimes",ivardinkit kada nebuvot apziureta?!Tai gydykites LSMUK'e,jei jau apie Respublikine esate tokios nuomones! Naujam direktoriui sekmes!Kolektyvas saunus,manau sunku nebus :)

Vida

Vida portretas
Nejuokinkite, nes labai jau panegiriškas straipsnis, bet nieko naujo, o kad visi pacientai patenkinti, tai - nesąmonė. Juk ne meilužis, kad mylėtų...Gal jau jis geriau tegul vadovauja, nes operuoti jam nelabai sekasi.
VISI KOMENTARAI 9
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių