Jie ateina malšinti mirštančiųjų skausmo

"Ne visi medikai žino, kas yra hospisas, bet tokių įstaigų sergantiesiems labai reikia", – sako žolininkė Žana Jankovskaja, įkūrusi viešąją įstaigą Kauno hospiso namai.

"Ne visi medikai žino, kas yra hospisas, bet tokių įstaigų sergantiesiems labai reikia", – sako žolininkė Žana Jankovskaja, įkūrusi viešąją įstaigą Kauno hospiso namai.

– "Hospis" – nelietuviškas žodis, galbūt todėl sunku suvokti jo prasmę?

– Lietuvoje jau pagaliau suprantama, kas yra paliatyvioji pagalba. Tačiau ji teikiama ne visiems. Pavyzdžiui, žmogui, sergančiam ketvirtąja vėžio stadija, pritaikomi visi įmanomi gydymo metodai, bet jis nepasveiksta. Tuomet iš ligoninės išleidžiamas į namus ir jį prižiūri artimieji. Jokios slaugos, jokios pagalbos. Ir šiame etape atsiranda paliatyvioji slauga. Valdžios atstovai klausia: tai – senelių namai? Atsakau – ne, labai daug jaunų žmonių serga vėžiu. Labai daug ligonių kol kas nepagydomi dėl genetinių, smegenų ligų. Jiems labai reikia pagalbos, nes jie pamiršti.

Kiek tėvai, artimieji sugeba padėti, tiek tos pagalbos ir yra. Bet jie – ne medikai. Net ir medikai, prižiūrėdami savo sergančius artimuosius, negali padėti tiek, kiek paliatyviosios pagalbos specialistai. Be to, dažniausiai tie ligoniai paskutines savo gyvenimo dienas leidžia ant išgulėtų sofų, net nesiskųsdami, nes nenori varginti artimųjų. Teko matyti ligonių su giliausiomis pragulomis, žaizdomis kaip dubuo. Kauno hospiso namai – tai ir ne slaugos namai, kaip dažnai galvojama. Kiekvienas pacientas gauna personalinę pagalbą, atsižvelgiant į fizinius, psichologinius, dvasinius poreikius, socialinę aplinką. Aplinka turi ypatingą reikšmę, ji priartinama prie namų, čia nėra nei reanimacijos, nei intensyviosios terapijos.

– Tai kas bus daroma Kauno hospiso namuose?

– Mes slaugysime, lengvinsime kančias, skaidrinsime paskutines gyvenimo dienas, kad žmogus į amžinybę išeitų ne skausmo kupinu veidu, o su šypsena lūpose.

– Esate žinoma žolininkė be jokios reklamos, pas kurią patekti naujiems pacientams neįmanoma. Kodėl jums prireikė steigti tokius namus?

– Labai sunkiai išgyvenu, kai į mane, žolininkę, kreipiasi ligoniai, niekur kitur negaunantys pagalbos. Išgyvenu dėl kiekvieno kenčiančio žmogaus. Esu tikinti. Prieš pustrečių metų įkūrėme maldos grupę ir meldžiamės už tuos žmones. Jų problemos, nelaimės dar labiau įjautrino mano sielą. Dėl to daug meldžiuosi, ne kartą po dvi tris savaites esu gyvenusi Izraelio vienuolynuose. Prieš pusantrų metų iš ten skrisdama namo patekau į teroro aktą. Po to patyriau dar keletą sukrečiančių įvykių ir pradėjau abejoti Dievu, jo gailestingumu ir meile. Pirmą kartą per 25 mano tikėjimo metus patekau į dvasinę duobę. Tris mėnesius mano šeima buvo įsitempusi (turiu tris vaikus ir keturis anūkus), nes nustojau melstis. Nutariau gyventi ir padėti žmonėms savo jėgomis, be Dievo.

Tačiau mistinis išgyvenimas padėjo man suprasti Kristaus kančios mastą, ir man pasidarė gėda dėl savo elgesio prieš Kūrėją. Tuomet pirmą kartą išgirdau žodį "hospis". Pradėjau domėtis, kas tai, patyriau įdomių sutapimų ir atradimų. Daug svarsčiau, ar tikrai būtent aš turiu kurti namus patiems sunkiausiems ligoniams? Priėmus sprendimą viskas sekėsi puikiai.

– Vilniuje veikia Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos slaugos namai, prilygstantys jūsiškiams. Perėmėte jų patirtį?

– Taip, semiamės patirties iš Vilniaus slaugos namų, Alytaus "Tėviškės namų". Neseniai gavome licenciją. Komanda jau seniai surinkta. Jos nariai – žinomas gydytojas onkologas mamologas Vytautas Tiknius, jo dukra Dovilė Tikniūtė, turinti tris aukštojo mokslo diplomus – aktyvi savanorė talkininkė. Turime prityrusių slaugytojų, socialinę darbuotoją, onkopsichologę. Savanoriai – įvairiausių profesijų žmonės: architektai, pedagogai, meno terapeutai, baigę paliatyviosios slaugos kursus. Savanorių amžius – nuo 35 iki 65 metų. Jie pasirengę slaugyti, būti prie ligonio – skaityti jam knygas, laikraščius, kartu žiūrėti televizijos laidas, tvarkyti namus – valyti langus, plauti grindis. Ir kartu su juo praleisti paskutines jo gyvenimo dienas, padėti išlydėti. Savanoris žino, kad mirštantis žmogus išeis po dviejų trijų dienų, savaičių ar mėnesių, ir jam teks būti paskutinių jo gyvenimo akimirkų dalyviu, matyti agoniją ir mirtį. Ligoniai tokiais momentais labai jautrūs ir jiems reikia dvasinės ramybės, kuri ateina pokalbio su savanoriu metu.

– Tai psichologiškai labai sunki misija.

– Bet ji labai reikalinga. Tai patvirtina faktas, kaip lengvai sekėsi viską organizuoti. Nuėjau į Kauno savivaldybės Socialinės paramos skyrių. Ten vedėja pokalbiui su manimi skyrė visą valandą, patarė, ką daryti. Sako, eikite pas advokatą ir įforminkit VšĮ. Sutrikau: kas ta VšĮ? Kur rasti advokatą? Prisiminiau, kažkada su vyru buvome pas notarę. Nuvažiavau pas ją, sakau, noriu įkurti VšĮ. Notarė nukreipė mane pas advokatą. Šis savo paslaugos kainai padarė didelę nuolaidą, vėliau konsultavo nemokamai. Visi labai daug padėjo, aukojo. Pagrindiniai pagalbininkai – mano bičiuliai, pažįstami, pacientai. Kai VšĮ Kauno hospiso namai jau buvo užregistruoti, susitikome su profesoriumi Arvydu Šeškevičimi. Jis yra paliatyviosios pagalbos organizavimo Lietuvoje pradininkas. Mums suteikė daug informacijos, bet netikėjo, kad įstaigos pavadinime bus leista vartoti žodį "hospisas". O man jau leido!

Bijojau vyro reakcijos į mano sumanymą, bet, pasirodo, klydau. Kai pasakiau jam apie savo idėją, pats priminė, kaip globojome jo mamą, nors giminės vaidijosi ir nenoriai leido tai daryti. Būtent aš, kai giminaičių nebuvo namie, ją nuprausiau, perrengiau, sušukavau, papuošiau. Ir tą naktį ji mirė.

Aš jau tada supratau, kad, jei turėčiau laiko ir galimybių, galėčiau tai daryti visiems, kurie apleisti, giminaičiai nesutaria dėl priežiūros, dalijasi turtą, gyviems esant.

– Dažnai sprendimus priimame remdamiesi asmeniniais išgyvenimais, pasimokę iš klaidų. Pagalvojau, kad jaučiate skolą savo tėvams?

– Mano tėvai gyvi. Gyvena Estijoje, taigi – jokių asmeninių paskatų. Lietuvoje esu svetimtautė, gimiau Estijoje. Mama – baltarusė, tėtis – suomis. Tartu universitete baigiau kineziterapiją. Ištekėjau už kauniečio, todėl esu čia.

– Dirbote kineziterapeute Kauno klinikose. Kaip tapote žolininke?

– Atsitiktinai, nes dirbau su meile, išgyvenau dėl ligonių. Pamenu, mūsų skyriuje su gydytoju neuropatologu Ariu Esertu taikėme ir netradicinės medicinos metodus. Vienas jų – paralyžiuotų nervų atpalaidavimas ebonitinėmis plokštelėmis. Paprašiau uošvio, dirbusio staklių gamykloje, kad jų pagamintų. Po to išbandėme akupunktūrą ir akupresūrą. Žmonės pradėjo vertinti: sako, buvau susuktas, o jūs su A.Esertu išgydėte. Kai išėjau motinystės atostogų, žmonės pradėjo plaukti į namus. Įforminau individualią įmonę ir parašiau prašymą išeiti iš darbo Klinikose. Po savaitės susivokiau: ką aš padariau? Nubėgau atsiimti prašymo, bet mano darbo vieta buvo jau užimta. Tai buvo prieš 25 metus. Kaip tik tuomet "Kauno dienoje" radau skelbimą, kviečiantį į naujaus kursus. Jie brangūs, mūsų pajamos – kuklios, bet su vyru nutarėme, kad man tie kursai reikalingi. Taip tobulėjau, ligonių prašoma padėti, pradėjau ieškoti vaistažolių gydomųjų savybių.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

esu bjauri

esu bjauri portretas
netikiu altruizmu

Audra

Audra portretas
Sėkmės Jums, Žana, ir stiprybės visuose darbuose. Ramybės ir pilnatvės širdyje.

Sofija

Sofija portretas
Labai norėčiau sužinoti, ar dar Žana priima ir naudoja virgules?
VISI KOMENTARAI 15
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių