Įvaikinti mažyliai davė daugiau, nei tikėjosi

Spontaniška pora

"Vieni vaikai į šeimą ateina mamai ir tėčiui susilaukus mažylio, o kiti šeimose atsiduria kitokiu keliu. Bet tai ir yra vienintelis skirtumas – visi vaikai yra lygūs", – pasakoja O.Maksvytienė.

Jųdviejų vaikai – šešerių Dominykas ir ketverių Mingailė – įsivaikinti. Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete kartu studijavę ir taip vienas kitą atradę sutuoktiniai sako, kad vaikų kulto jų šeimoje niekada nebuvo.

"Mes visada buvome labai spontaniški, mėgdavome keliauti, o kai ieškojome buto, netikėtai ir greitai įsigijome Vilniuje. Ten ir savo darbus bei kasdienybę be jokio vargo perkėlėme. Vėliau užsinorėjome namo, o Vilniuje žemė buvo gerokai brangesnė nei Kaune. Taigi vėl grįžome čia. Bet aš visada žinojau, kad turėsiu vaikų ir mano vaikai mokysis mokykloje, kurią baigiau pati", – pasakoja Virbališkių kaime, Kauno rajone, kartu su šeima gyvenanti O.Maksvytienė. Netoli šeimos namų ir yra Ugnės Karvelis gimnazija, kurią baigė pati O.Maksvytienė.

Apie vaikus pora pradėjo galvoti sulaukę maždaug 30-ies, kai jau pasistatė namą ir jautė, kad jame kažko trūksta. Tačiau ne viskas klostėsi kaip planuota – susilaukti vaikų nesisekė.

"Vieną dieną važiuodamas Savanorių prospektu. pamačiau vaikų gerovės centro "Pastogė" reklamą, kurioje pavaizduotas berniukas, ieškantis mamos. Ilgai negalvojau ir užrašiau mus abu į kursus", – pasakoja savo ramumu ir šeimynišku būdu žmoną sužavėjęs G.Maksvytis.

Žmona prisimena, kad tuo metu jie bandė susilaukti vaikelio, todėl dažnai lankėsi pas medikus ir ieškojo įvairių kitų būdų, kaip tapti tėvais. Sutuoktiniai sako, kad visas nesėkmes priėmė ramiai. "Kai vyras man paskambino ir pasakė, kad kažkur mus užrašė, pagalvojau: gal pas kokį šamaną... Nesupratau, apie ką kalbama, bet pasvarsčiau, kodėl gi ne", – apie tai, kaip pora netikėtai priartėjo prie įsivaikinimo alternatyvos, pasakoja ji.

Statybų organizavimu užsiimantis G.Maksvytis sako, kad įsivaikinimas jo visai negąsdino ir iš dalies tai buvo pažįstama patirtis, kadangi teta kadaise priglaudė patį berniuką ir jį užaugino.

Išbandymai ir kaltė

"Dominykas mūsų gyvenime atsirado labai netikėtai. Besiruošdami įsivaikinimui mes apskritai nežinojome, kada tiksliai gausime vaikelį. Mums pranešė, kad jau yra vaikutis ir paklausė, ar jį pasiimsime. Turėjome mažai laiko – reikėjo vos per kelias valandas  apsispręsti. Tad pirmą kartą pamačius Dominyką, viskas įvyko labai greitai. Be to, jis buvo neišnešiotukas, todėl reikėjo kovoti už vaikelio gyvybę", – pasakoja G.Maksvytienė.

Dviejų vaikų mama prisimena, kad tada medikės pasakojo, jog biologinių tėvų palikti neišnešioti vaikai patys labai kabinasi į gyvenimą, lyg žinodami, kad niekas už juos nekovos. Dominykas buvo visai kitoks naujagimis – jis bemaž visai nesistengė kabintis į gyvenimą. "Todėl ir sakome, kad Dominykui buvo lemta atsidurti mūsų šeimoje, jis tarsi žinojo, kad aš kovosiu už jį", – sako nuo pirmos akimirkos visą laiką su sūnumi ligoninėje praleidusi ir viską kartu išgyvenusi mama.