Ištikimai saugo B. Buračo atminimą Karmėlavoje

Medžio skulptorių Eugenijų Banį kai kas vadina keistuoliu. Seną Karmėlavos medinuką, kuriame mokytojavo etnografas Balys Buračas, tautodailininkas tvarko su pagarba autentikai, nors pastatas nėra įtrauktas į kultūros paveldo sąrašus.

Jaučia garsųjį etnografą

Senasis Karmėlavos mokyklos pastatas, kuriame 1944–1954 m. mokytojavo B.Buračas, stūkso pagrindinės Karmėlavos arterijos – Vilniaus gatvės – pašonėje. Tačiau erdviame name ir kieme centrinei miestelio gatvei būdingo šurmulio nesigirdi: atrodo, kad ši vieta saugo šimtmečių ramybę.

Buvusioje mokykloje dabar šeimininkauja trise – E.Banys su žmona Audrone Baniene ir jos mama Zofija Jaruševičiene.

Pusė šio namo tarpukariu buvo gyvenama, kitoje pusėje veikė mokykla. Tame pastato gale, kur kažkada šeimininkavo mokyklos direktoriaus šeima ir mokytojas B.Buračas, gyvenantys Baniai pusiau juokaudami sako jaučiantys garsiojo etnografo buvimą šalia. Šiemet minint 120-ąsias lietuvių etnografinės fotografijos pradininko gimimo metines mokyklos kieme iškilo E.Banio išdrožtas koplytstulpis, ant namo iškabinta memorialinė lenta. "Kai ruošėmės atidengti memorialinę lentą, ji buvo uždengta audeklu. Egidijus Stancikas iš Nacionalinio Kauno dramos teatro dar tik sakė įžanginę kalbą. Staiga pakilo vėjo gūsis, ir tą audeklą nuplėšė. Sakom: tikriausiai čia B.Buračo dvasia tą lentą atidengė", – šyptelėjo A.Banienė.

Viena buvusi B.Buračo mokinė Baniams pasakojo, kad savo mokytoją jie labai mėgę. "Mokiniai labai norėdavo likti po pamokų, nes tada vaikams jis duodavo saldainių, nepasiturintiems nupirkdavo pieštukų, sąsiuvinių", – senos karmėlaviškės pasakojimą prisiminė A.Banienė.

Telpa ir dirbtuvės

Restauruojama buvusi mokykla šviečia nebūdinga Lietuvai degto molio spalva. Šią spalvą pastato išorei dažyti šeimininkai pasirinko neatsitiktinai. "Pastatas suręstas iš pušinių rąstų. Šios medienos branduolys labai skiriasi spalviškai – jis būna tamsesnis, kietesnis ir sausesnis. O aplink apie 2–3 cm – nebrandi mediena, arba balana. Namui statyti naudojami tašyti pušiniai rąstai – paliekamas tik tamsesnis branduolys. Iš tokių rąstų suręstas pastatas atrodo rausvas. Dėl to ši mokykla tarpukariu vadinta raudonąja", – E.Banys pripažino, kad dabar pastatas yra kur kas tamsesnės nei buvo tarpukariu spalvos.

"Kai tarpukariu Antanas Smetona įvedė privalomą pradinį mokymą, reikėjo šimtus mokyklų pastatyti. Tai čia sumetė iš kitos vietos pervežto pastato rąstus, stogą uždengė, ir pašom – mokykla. Iš lauko net lentutėmis neapkalė – pliki rąstai matėsi", – vyrą papildė A.Banienė.

26-erius metus buvusioje mokykloje šeimininkaujantys Baniai kol kas yra įsirengę tik mažiau kaip trečdalį patalpų. "Čia mano dirbtuvės ir kitos dar nesutvarkytos patalpos", – pasakoja E.Banys, atverdamas duris į nebaigtų kūrinių karalystę. Remonto reikalaujančiose patalpose, laukdami tautodailininko rankos, rymo rūpintojėliai, šventųjų figūrėlės, koplytstulpių ir stogastulpių dalys. Iš čia į viešąsias erdves iškeliavo daug A.Banio kūrinių: stogastulpis B.Buračui – į Karmėlavos gimnazijos kiemą, paminklas generolui Silvestrui Žukauskui – į Ramučius, Florijonas – į Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos kiemą I.Kanto gatvėje Kaune, paminklas generolui Juozui Vitkui ir kryžius su pieta žuvusiems partizanams atminti – į Panemunę ir kt.

Pastatas atrodė klaikiai

Buvusį mokyklos pastatą E.Banys su kitais dviem tautodailininkais – Viktoru Žilinsku ir Gerardu Čepkausku – įsigijo 1991 m. "Mes, trys menininkai, po nepriklausomybės atkūrimo ieškojome patalpų kūrybinėms dirbtuvėms netoli Kauno. Čia buvo savivaldybės Kultūros skyriaus meninio apipavidalinimo dirbtuvės. Daug problemų turėjome dėl to, kad namą nusipirkome, tačiau jis jokiuose registro dokumentuose neegzistavo. Paskui pagal investicinius čekius nusipirkome žemę. Tačiau Kauno rajono žemėtvarkos skyrius taip viską suvėlė, kad mes čia nieko negalėjome daryti, nes žemę pardavė kaip gyvenamojo namo, o pastatas dokumentuose buvo įvardytas kaip negyvenamas – visuomeninės paskirties. Mūsų nenorėjo čia priregistruoti. Vėliau mes iš kolegų tautodailininkų išpirkom visą namą. Žemės dokumentus galėjome susitvarkyti tik 2014 m. Tik tada pradėjome rimčiau restauruoti namą. Iki tol viduje buvome apsitvarkę tik tiek, kad kažkaip galėtume čia gyventi.

Pagaliau ir pastatas, ir žemė yra mūsų ir B.Buračo.

E.Banienė užsiminė, kad pastatui atnaujinti buvo skirtos ir jos tėvų, kurie pardavė savo namus Klaipėdoje ir atsikraustė pas ją į Karmėlavą, lėšos. Padėjo ir Australijoje dirbantis jos sūnus fizikas Almantas Pivrikas. "Mano tėvai čia atsikraustė 2004 m. Dėl painiavos su dokumentais dešimt metų čia nieko negalėjome daryti. Tėvukas per tą laiką numirė. Pagaliau ir pastatas, ir žemė yra mūsų ir B.Buračo", – sako A.Banienė.

Pasak E.Banio, kai jis su bičiuliais nusipirko ilgai neremontuotą pastatą, jis atrodė klaikiai. "Pokariu čia įsikūrė kultūros namai, ir pastatas buvo suniokotas: išgriautos klasės, išpjaustytos vidinės sienos, įrengta scena, sumažinti langai, neliko prieangio, autentiškų laiptelių. Sovietmečiu čia buvo vienur sienoje išpjauta skylė, kitur pristatytas kreivas šleivas sovietinių girtuoklių darbo plytinis priestatėlis – kino aparatinė. Avarinės būklės pastatas ilgai stovėjo tuščias. Nulupę sovietines fasado apkalimo lenteles, pamatėme išsikraipiusias, kai kur papuvusias sienas. Buvo neaišku, kaip visa tai sutvarkyti", – patirtą stresą dėl prastesnės, nei manyta, pastato būklės prisiminė E.Banys.

Remontuoja savo rankomis

Daugelį darbų restauruojant namą tautodailininkas darė pats, samdėsi tik profesionalius stogdengius ir pagalbininką namui dailylentėmis apkalti. "Gavau storų, 3,5 cm storio, 6 m ilgio medinių dailylenčių. Tokią dailylentę vienam vyrui sunku pakelti, o kai kurias jų reikėjo pritvirtinti 4 m aukštyje. Teko samdyt pagalbininką, buvusį mokinį. Jis paskui sakydavo: negaliu patikėti, kad mes čia taip gražiai viską padarėme", – padėjėjo žodžius citavo buvęs Karmėlavos B.Buračo gimnazijos technologijų mokytojas.

Lyginant su tarpukariu, autentikos čia gal 50 proc.

Pašnekovas prisiminė buvus nemažai rūpesčių ir dėl išorinių drožinėtų namo karnizų: "Iš pradžių planavau juos restauruoti, tačiau, kai senuosius karnizus nuėmėme, pamačiau, kad jie sutrūniję. Drožinėjau naujus. Karnizų aplink nemažą pastatą iš viso reikėjo 140 m. Tada paromis dirbau, nes jų reikėjo greitai, kol statybininkai dar neuždengė stogo."

Baniai pastebėjo, kad sovietmečiu sumažinti langai 3,70 m aukščio patalpoms per maži, nes tamsu kambariuose. "Tačiau langų dydžio nusprendėme nebekeisti. Ne viską atkuriame autentiškai. Pavyzdžiui, langus išorėje mes papuošėme labiau, nei buvo autentiškai, – uždėjome medines karūnas. Lyginant su tarpukariu, autentikos čia gal 50 proc., – palygino E.Banys. – Nesiekiame šio namo atkurti kaip architektūrinio objekto. Mes siekiame jį atkurti kaip istorinę su B.Buraču susijusią vietą."

Dėl ilgai besitęsiančių pastato atnaujinimo darbų pašnekovas prisipažįsta sulaukiantis įvairių reakcijų. "Iš manęs kartais juokiasi: tiek metų remontuoju, atstatau, taisau. Na, ką aš galiu pasakyti? Ir Maskvą ne iš karto pastatė", – šyptelėjo istorinės vietos šeimininkas.

Sukaupė didžiulį fotoarchyvą

Iškilus etnografas, fotografas, kraštotyrininkas, pedagogas, spaudos bendradarbis B.Buračas gimė 1897 m. sausio 18 d. Sidarų kaime, Šiaulėnų valsčiuje. Mokydamasis pradžios mokykloje pradėjo užrašinėti tautosaką. 1915 m. įsigijo dumplinį fotoaparatą – išmainė su vokiečių kareiviu į savo drožinėtą lazdą. Visą likusį gyvenimą nesiskyrė su fotografija, pirmasis Lietuvoje panaudojo fotoaparatą kraštotyrai.

Keliaudamas po Lietuvą sukaupė didžiulį fotografijų archyvą: daugiau kaip 4 tūkst. negatyvų ir 36 tūkst. pozityvų. 1937 m. Tarptautinėje Paryžiaus meno ir technikos parodoje už 25 nuotraukų kolekciją apdovanotas aukso medaliu. Buvo surinkęs apie 4 200 dainų, 7 600 papročių ir smulkiosios tautosakos pavyzdžių, šokių ir žaidimų aprašymų, 6 400 margučių; 800 lietuviškų tautinių juostų. Paskelbė apie 600 straipsnių.

B.Buračo fotografijų archyvai, tautosakos rinkiniai saugomi Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Šiaulių "Aušros" muziejuje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių