Imperatoriaus pasididžiavimas – į metalo laužą

1843 m. Kaune buvo atidengtas didžiulis paminklas, skirtas 1812 m. rusų pergalei prieš Napoleoną, kurio persikėlimo per Nemuną jubiliejus minimas šiemet. Garsas apie paminklą tąsyk pasiekė net Australiją.

Trijų klasių paminklai

1812 m. birželio 25 d. laiške savo žmonai Marijai Luizai Napoleonas rašė, kad birželio 24 d. antrą valandą ryto jis persikėlė per Nemuną, neramumų būta tik įžengiant į miestą, o vėliau jokių susiduūrimų neįvyko, ir dabar jis yra Kauno šeimininkas. Taip prasidėjo imperatoriaus kampanija Rusijoje, kuri po beveik šešių mėnesių kovų pasibaigė sutriuškinto Napoleono armijos atsitraukimu.
Pergalės prieš prancūzus 25-mečio išvakarėse Rusijoje buvo nuspręsta, kad svarbiausių mūšių vietose reikia pastatyti paminklus. 1835 m. Nikolajus I patvirtino sąrašą, pagal kurį buvo suplanuota pastatyti 16 paminklų, pagal svarbą suskirstytų į tris klases.

Pagal planą vienintelis pirmos klasės monumentas turėjo stovėti Borodino mūšio vietoje. Antros klasės paminklai turėjo būti pastatyti dešimtyje vietovių, tarp kurių buvo ir Kaunas. Iš konkursui pateiktų projektų imperatorius Nikolajus I atrinko architekto Antonio Adamini brėžinius, kuriuose paminklo siluetą sudarė obeliskas ir stačiatikių kryžius.

Tapo herbo dalimi

Monumentus buvo nuspręsta gaminti iš ketaus, o darbus patikėti Sankt Peterburgo liejyklai. Pirmieji paminklai buvo pastatyti Borodino ir Smolenske, atitinkamai 1839 m. ir 1841 m. Vėliau pastatyti dar penki, tarp jų – ir Kaune 1843 m. Visų numatytų paminklų Rusijos imperija pastatyti nesugebėjo ir veikiausiai dėl lėšų stygiaus projekto buvo atsisakyta. 

Paminklas, kurio aukštis siekė 16,35 m, iš Peterburgo buvo atplukdytas į Kauną ir pastatytas Rotušės aikštėje.

Verta pastebėti, kad nors paminklas mieste buvo atidengtas 1843 m. spalio 29 d. (pagal naują kalendorių – lapkričio 10 d.), tačiau jo atvaizdas dviejų upių santakos fone jau buvo naudojamas Kauno, o ir visos Kauno gubernijos, herbe, kurį imperatorius suteikė dar liepą.

Šventė pagal instrukciją

Kauno apskrities archyve saugomame Kauno gubernatoriaus fonde vienoje iš bylų yra išlikusios paminklo atidengimo šventei surašytos instrukcijos ir ceremonialas.

Pati šventė pagal ceremonialą prasidėjo 9 val. varpų skambėjimu, kurių garsas miesto gyventojams ir svečiams turėjo skelbti triumfą. O 10 val. visi aukštieji svečiai ir gyventojai rinkosi klausytis liturgijos.



Tuo metu aikštėje išsirikiavę įvairūs kariuomenės pulkai laukė, kada vyskupas pašventins paminklą. Procesijoje iš cerkvės paminklo link galėjo dalyvauti tik generalgubernatorius, gubernatorius ir kiti svarbūs žmonės. Kiti, išėjusieji iš cerkvės, turėjo pasilikti gatvėje ir neiti į aikštę. Einant procesijai paminklo link skambėjo būgnai, o jai pasišalinus, turėjo užgroti maršą.

Pietūs ir dovanos veteranams

Vienu iš didžiausių akcentų šventėje turėjo tapti 1812 m. karo veteranų pagerbimas. Likus pusantro mėnesio iki ceremonijos, generalgubernatorius atsiuntė prašymą Kauno gubernatoriui, kad jis savo ruožtu išsiaiškintų apie gubernijoje gyvenančius karo dalyvius, bei juos sukviestų į Kauną.
Iš sudarytų sąrašų matome, kad atvyko 31 įvairaus rango veteranas. Pateikti duomenys leidžia nustatyti ne tik kas jie tokie, bet ir tokias detales, kad pvz. Kauno vicegubernatorius Melnikovas kovojo Borodino mūšyje.

Vietinėje spaudoje (Kauno gubernijos ir Vilniaus gubernijos žiniose pateikiamas tas pats straipsnis) apie veteranų pasveikinimą rašoma pakiliai. Korespondentas mini, kad renginyje buvo išgerta į caro sveikatą, o po vyskupo išsakytos kalbos kareiviams tekėjo ašaros. Veteranai buvo pavaišinti ne tik pietumis, bet ir iš generalgubernatoriaus rankų gavo po sidabrinį rublį.

Tapo traukos objektu

Atgarsis apie šio monumento pastatymą Kaune nuvilnijo ir per užsienio spaudą. Štai Didžiosios Britanijos laikraštis „The Mirror“ 1844 m. sausio 6 d. numeryje rašė apie Kaune atidengtą milžinišką paminklą, kurį pastatė Rusijos imperatorius.

Iki Australijos žinios keliavo dar ilgiau. Tik gegužės 24 d. „The Sydney Morning Herald“ pateikė trumpą aprašymą, kad Kaunas 1812 m. kare buvo vienas iš žymiausių taškų, iš kur Napoleonas pradėjo savo kruviną karą. Žinutėje pabrėžiamas naujai atidengto paminklo dydis ir skelbiama, kad ant jo yra įrašai, jog „Dievas yra prieš agresorius“ ir „1812 m. 700 tūkst. priešo pajėgų įžengė į Rusiją, bet grįžo tik 70 tūkst.“.

Nors miestiečiams monumentas buvo tarsi nebylus liudytojas, primenantis Imperinės Rusijos galybę, jis netrukus tapo svarbiu orientyru miesto svečiams. Amerikiečių žurnalistas Williamas Eleroy Curtis, vykdamas iš Berlyno į Peterburgą, pastebi, kad maršrutas yra nevaizdingas, tik su keliomis atrakcijomis. Viena iš jų būtų miestas Kaunas, kuriame yra reikšmingas monumentas, su užrašu turinčiu „gilią mintį“.

XIX a. 7–8 dešimtmečiais leidžiamuose J.Murray ar Appleton kelionių vadovuose minima, kad Kaune stovi paminklas su užrašu, skelbiančiu Napoleono pralaimėjimą. Atrodo, kad paminklo būta išties populiaraus. 1866 m. vienas keliautojas apgailestavo, kad per skubėjimą Kaune nesustojo netgi apžiūrėti monumento, kuris pasakoja Napoleono, kaip užkariautojo, su 700 tūkst. vyrų persikėlimą per Nemuną ir jo sugrįžimo tik su 70 tūkst. vyrų istoriją.
Paminklas Kaune prastovėjo iki 1917 m., kada Pirmojo pasaulinio karo metais Kauną užėmę vokiečiai jį supjaustė ir traukdamiesi išsivežė kaip metalo laužą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

fe

fe portretas
straipsnis tai skamba prastai, maždaug: "tarybinę lietuvą liaudis sukūrė"

De

De portretas
Iš dainos žodžių neišmesi. Blogiau būtų, jei kas sugalvotų atstatyti.

padlos vokieciai

padlos vokieciai portretas
o dar rekia kad lietuviai vagys, patys ne geresni, dabar lai kencia
VISI KOMENTARAI 20

Galerijos

Daugiau straipsnių