Į Moliūgiadienį – su savo moliūgu

„Jei valgysi moliūgų košę, augsi sveikas ir stiprus“, –  dažnas mūsų vaikystėje ne kartą girdėjo šiuos raginimus iš artimųjų lūpų.  Brukdami šaukštą į burną tėvai ir seneliai skaičiavo jame esančius vitaminus ir mineralines medžiagas, šlovino moliūgo sultis ir stebuklingas jo sėklas.  Pasirodo, populiari rudens daržovė naudinga ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Tuo galėjo įsitikinti visi kauniečiai, šeštadienį užsukę į zoologijos sodą. Moliūgas po pažastimi visiems atėjusiems garantavo ne tik pigesnį bilietą, bet ir įvairias atrakcijas: lobių paieškas, jėgos ir akylumo rungtis, šmaikščias fotosesijas. 

„Ateikite ir patys išbandykite!“, - prieiti arčiau prie moliūgais apkrauto stalo kvietė gyvūnų prižiūrėtoja Živilė Šerstabojevaitė. Keli slystelėjimai aštriu peiliu ir dviejų kumščių dydžio daržovė jos rankose pasipuošė bedante šypsena. Dar po akimirkos moliūgas jau merkė akis.

„Minkštoji dalis su sėklomis keliauja į kibirą. Ja tręšime žemę“, – iš daržovės vidaus traukdama geltoną masę kalbėjo zoologijos sodo darbuotoja. Nors moliūgų sėklos dietologų ypač vertinamos dėl savo stebuklingų galių, gyvūnams jos netinkamos, nes yra sunkiai virškinamos. Paukščiai sėklų taip pat nelesa. Tuo metu kanopiniai mielai mėgaujasi geltonąja moliūgų mase, o plėšrūnams populiarioji rudens daržovė esą suteikia naujų spalvų ir kvapų.

„Be to, žadina jų fantaziją. Plėšrūnams į moliūgo vidų įdedame mėsos, beždžionėms – riešutų ar vaisių ir stebime, kaip jie bando iškrapštyti skanėstus“, – Ž. Šerstabojevaitė mostelėjo į smalsuolių užgultą snieginio leopardo narvą.

Prižiūrėtojui ant žemės palikus moliūgą su jautienos gabalėliu, plėšrūnas snukiu po žemę ėmė volioti geltoną kamuolį, kol galiausiai iš jo iškrapštė skanų kąsnelį. Kiek tolėliau aštriais letenos nagais daržovę kankino liūtas. Su keistu besišypsančiu padaru bandė susidoroti ir tigras. Būriui ožkų kauniečių atneštos lauktuvės buvo kur kas lengviau įkandamos.

„Įmeskite kartono dėžę ir per akimirką jos neliks. Ožkos turi stiprius dantis, todėl jos nesunkiai sudoroja ir moliūgą“, – dirstelėjusi į daržovės likučius ant žemės šyptelėjo Ž. Šerstabojevaitė.