Vaikinas iš Kauno, kopiantis į krepšinio olimpą

Vos šešiolikos patirta trauma ir kelio operacija, užtrenktos jaunimo rinktinių durys Lietuvoje ir kelionė į svetimą šalį paskui savo svajonę... Tačiau nesėkmės ir sunkumai jauno vyro neatbaidė, o kaip sako pats Paulius, tik motyvavo savo tikslų siekti dvigubai smarkiau.

Su žaviu krepšininku P. Soroku susitikome jam viešint Lietuvoje, kai jis tarp susitikimų su išsiilgusiais draugais ir artimaisiais rado laiko pasikalbėti ne tik apie sportą, bet ir jaunus sportininkus dažnai paviliojančius klystkelius bei lietuvaičių vis dar puoselėjimą stereotipą, kad krepšininkas – tobulas vyras.

– Krepšinį žaidi nuo paauglystės. Ar nebuvo sunku atsiduoti sportui, kai draugai laiką leisdavo mieste, eidavo į vakarėlius, o tau tekdavo keliauti į treniruotę?

– Atvejų, kad jausdavau šiokią tokią nuoskaudą, pasitaikydavo. Praleidau ir Paskutinio skambučio šventę, nedalyvavau šimtadienyje. Kita vertus, aš dar sugebėdavau viską pasverti ir atrasdavau laiko tiek sportui, tiek laisvalaikiui, nebuvau visiškai izoliavęsis. Manau, jei protingai susiplanuoji laiką ir pasveri, kiek gali sau leisti, galima viską suderinti. Turėjau draugų, kurie mokėsi sporto mokykloje, beveik nekreipė dėmesio į mokslus. Tačiau aš ir mokyklą gerą baigiau, ir įstojau studijuoti, ir sugebėjau sportuoti.

– Šiuo metu gyveni ir sportuoji Italijoje. Tikiu, kad būna ir nelengvų akimirkų. Kas tave labiausiai motyvuoja momentais, kai sunku, esi toli nuo namų, artimųjų?

– Man geriausia motyvacija yra tai, kad kai einu miegoti, jaučiuosi laimingas. Nereikia meluoti – toli gražu ne kiekvieną dieną eini į treniruotes su šypsena, bet jei dienos pabaigoje jautiesi laimingas, vadinasi, viskas yra gerai. Tikrai buvo nelengvų momentų, ypač pirmaisiais metais. Visi draugai, šeima – Lietuvoje, o tu esi vienas, dar pasikeičia aplinka, kitokia naujos šalies kultūra, kalba.

– O jau pavyko pramokti itališkai?

– Taip, dabar itališkai kalbu visiškai laisvai. Pirmus metus nebuvo drąsu, bet susiradau mokytoją, antraisiais metais drabužinėje chebra dar pasijuokdavo, bet jau šnekėdavau, o dabar drąsiai prie vyno taurės galiu diskutuoti faktiškai bet kokia tema (šypsosi).

– Vis dėlto nemažai istorijų (tiek žinomų plačiai, tiek ir aptariamų  patyliukais), kai jauni perspektyvūs sportininkai nueina klystkeliais – įklimpsta į svaigalus, net įvykdo nusikaltimus. Kaip manai, ar tai motyvacijos, disciplinos trūkumas, atsiranda per daug pagundų iš šono, ar tai laiku neįsikišusių artimųjų kaltė?

– Žinoma, kiekvienam yra savaip, bet dauguma atvejų, manau, arba žmonės nepakankamai myli sportą, nepakankamai užsidegę siekti tikslo. Jeigu tokios pagundos nusveria į kitą pusę, vadinasi, žmogus ir neturėtų būti tose rogėse. Juk ši profesija tiesiogiai susijusi su tavo kūnu, tad negali sau leisti gadintis sveikatos. Vis dėlto manau, kad tokių istorijų paviešinimas jauniems žaidėjams išeina į naudą – iš šono pamatai, kaip tokie dalykai atsiliepia karjerai, apie savo sprendimus susimąstai ir pats. Svarbus ir tėvų auklėjimas, aplinka. Jeigu nuoširdžiai sportuoji, negali nuolatos eiti į naktinius klubus – kentės rezultatai, paprasčiausiai nepatempsi fiziškai. Galiausiai turi pasirinkti – arba viena, arba kita.

– O jei turėtum sūnų, ar norėtum, kad šis profesionaliai sportuotų?

– Visų pirma, norėčiau, kad jis būtų geras žmogus (šypsosi). O paskui, jeigu patiks krepšinis, aišku, tėčiui visada tai malonu. Mano paties tėtis žaidė krepšinį, o mama buvo tinklininkė. Jos pavyzdžiu pasekė sesė, o aš pasirinkau krepšinį. Esame sportiška šeima (juokiasi).

– Ką pats galėtum įvardyti kaip didžiausią su krepšiniu susijusią svajonę?

– Didelių svajonių turiu visą laiką. Yra net toks pasakymas, kad kai sieki neįmanomo, pavyksta pasiekti maksimumą. Tai iš tikrųjų veikia. Tačiau svajoti mėgstu tyliai, nes, laikui bėgant, supratau, kad be juodo darbo nieko nebus. Dabar darau viską nedideliais sistemingais žingsniais, yra tęstinumas. Džiaugiuosi, kad gera sveikata, o geriausių rezultatų pasiekiama tik sunkiai dirbant, tad dirbdamas pamažu ir judu savo tikslų link. Nežinau, kiek galiu pasiekti, bet norėčiau tai sužinoti (šypsosi).

– Kas tau pačiam yra krepšininko idealas, didžiausias autoritetas, įkvėpimas?

– Vieno mėgstamiausio krepšininko įvardyti negalėčiau, apskritai, labiau žaviuosi atskiromis žmonių savybėmis, o ne konkrečiais asmenimis. Ypač išvykęs ėmiau skaityti nemažai knygų, iš jų stengiuosi pasisemti naudingų žinių, plėsti akiratį, jos taip pat nemažai keičia ir mano pasaulėžiūrą. Kalbant apie sektiną karjerą, iš lietuvių man artima M. Kuzminsko karjera – jis pradėjo žaisti Šiauliuose, tada perėjo į "Žalgirį", paskui – į Malagą ir galiausiai priėjo iki NBA. Viską darė pamažu.

– Šiuo metu žaidi Italijoje. Kuo skiriasi krepšinis ten ir Lietuvoje? Galbūt trūksta jausmo, kad šis sportas sirgaliams – tarsi religija?

– Pirma, antra ir trečia sporto šaka ten tikrai yra futbolas, tačiau mane iš tikrųjų nustebino, nes krepšinis ten yra populiaresnis, negu aš tikėjausi. Italija – labai didelė šalis. Yra tam tikri miestai, kurie turėjo savo istorinių krepšinio komandų, pavyzdžiui, "Benetton", "Montepaschi", "Fortitudo", kurie turi savo gerbėjų. Sunku lyginti sirgalių mastus – jei ten varžybų pažiūrėti ateina vidutiniškai 5 tūkst. žmonių, tai nieko nestebina, kadangi ir mieste žmonių ten kur kas daugiau.

Pasiilgstu ir lietuviškos gamtos. Aš kaunietis, gimęs ir užaugęs Kaune, tad pasiilgstu ir Kauno – savo miesto, kur gatvės pažįstamos, kur draugai. Net ir tų lietuviškų veidų pasiilgstu.

– O galbūt pastebi kokių nors skirtumų pačiame sporte, lyginant  Lietuvą su Italija?

– Iš tikrųjų šiek tiek skiriasi žaidimo stilius – Italijoje propaguojamas greitesnis krepšinis, labai daug remiamasi užsieniečiais. Labai mėgstami amerikiečiai, buvo net ir nuostabos, kad atvažiavau aš, toks iš niekur atsiradęs lietuvis. Bet žmonės, kurie turi savo vertybes, pamato, kad esi žmogiškas, darbštus ir, užsitarnavęs sau vardą, gali padaryti dar sėkmingesnę karjerą negu koks amerikietis.

– Nemažai merginų Lietuvoje krepšininkus laiko kone idealiais vyrais. Ar taip yra ir Italijoje?

– Kaip ir sakiau, futbolininkai Italijoje dėmesio atžvilgiu vis vien bus pirmoje vietoje. Bet gal šis stereotipas atsiranda dėl to, kad krepšininkas dažniausiai būna aukštas, atletiškas, paprastai susitvarkęs vyras, dėl to tas dėmesys ir atkreipiamas.

– O kaip tu pats manai, ar moteriai su sportininku gyventi lengva?

– Manau, kad labai lengva nėra. Jei esi žmogus, visiškai nesusipažinęs su krepšininko gyvenimu, gali atrodyti, kad jie ten tik krepšinį pažaidžia ir pinigus uždirba – geras gyvenimas, atostogos... Tačiau jeigu nori siekti aukštų rezultatų, realiai tai yra sunkus, juodas darbas, turi dirbti ištisą parą – ne tik nueiti į treniruotes, bet ir pagal specialų planą maitintis, ilsėtis, planuoti laisvalaikį – pavyzdžiui, negali per dažnai eiti į pirtį ar baseiną, jei kitą dieną treniruotė, nes pernelyg atsipalaiduosi. Nemanau, kad moteriai su tokiu vyru labai lengva. Bet jeigu moteris turi savo veiklos, pripratus vienam prie kito, viską įmanoma suderinti.

– Atrodo, dažnai ir tikrovėje pasitvirtina stereotipas, kad krepšininkai veda podiumų gražuoles, modelius. Į kokias merginas tu pats atkreipi dėmesį?

– Visaip būna. Nepasakyčiau, kad didžiausią dėmesį skirčiau profesijai. Tikrai nėra taip, kad norėčiau, jog mergina būtinai būtų modelis ar panašiai. Žinoma, šiais laikais dėmesį atkreipi ir į išvaizdą, bet vien su išvaizda ilgai neprabūsi.

– O kokios charakterio savybės moteriai, tavo nuomone, svarbiausios?

– Aš atkreipčiau dėmesį į tai, kad merginai svarbu būtų šeima. Jei planuoji su žmogumi būti kartu visą gyvenimą, tai didžiausias prioritetas. Atkreipčiau dėmesį ir į tai, kad mergina būtų išsilavinusi.

– O pats laikai save šeimos žmogumi?

– Anksčiau galvojau, kad ne, bet išvažiavęs supratau, kad labai pasiilgstu šeimos, pasirodo, esu šeimos žmogus (šypsosi).

– Krepšininko karjera nėra itin ilga. Nors tikiu, kad apie tai turbūt kol kas negalvoji, kaip įsivaizduoji, ką galėtum veikti baigęs krepšininko karjerą? Galbūt sektum garsių krepšininkų pėdomis ir svarstytum apie trenerio darbą?

– Žinoma, apie viską pagalvoju. Krepšininko profesija tokia, kad į pensiją anksčiau laiko gali tekti išeiti ir patyrus traumą. Per daug apie tai nesinori galvoti, bet mintis, kad gali nutikti ir šitaip, yra. Dėl to ir pasirinkau studijuoti verslo vadybą universitete ir taip bent jau susipažinti su verslo pagrindais. Ir tėvams galiu padėkoti, kad parinko gerą gimnaziją, kurioje gavau puikų išsilavinimą. Ir dabar jau domiuosi investavimo galimybėmis, pasvarstau apie galimas alternatyvas, yra minčių ir apie savo verslą. Aišku, šiuo metu jaučiu didžiulę aistrą krepšiniui, tad, jeigu pavyktų, norėčiau, kad mano veikla būtų šalia krepšinio, tačiau niekada negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas.

– Pastaruoju metu nesunku pastebėti, kad krepšininkai nemažai dėmesio skiria savo stiliui, pavyzdžiui, originalioms šukuosenoms, tatuiruotėms. Galbūt minčių, kaip keisti stilių, semiatės vienas iš kito? Ar pats daug dėmesio skiri išvaizdai?

– Gali būti, kad atkreipi dėmesį ir į tai, kokie žmonės yra aplink tave. Aš pats nemėgstu labai išsišokėliško stiliaus, mėgstu paprastą madą, turiu silpnybę baltiems sportiniams bateliams, džinsams. Jaučiu aistrą ir tatuiruotėms, tačiau galiu drąsiai sakyti, kad jas darausi dėl savęs, o ne dėl kitų, kadangi apsirengus jų beveik ir nesimato.

– Kokios tavo tatuiruočių reikšmės?

– Pati pirmoji, kurią turiu ant rankos, yra užrašas "Nobody said it was easy" ("Niekas nesakė, kad bus lengva"). Šešiolikos ar septyniolikos turėjau traumą, operuotas kelis. Tai gan jaunas amžius turėti traumą ir taip išėjo, kad nepatekau žaisti nė į vieną jaunimo rinktinę. Paprastai tokie dalykai labai paveikia jauno amžiaus žaidėjus psichologiškai, numuša entuziazmą. O man buvo visiškai atvirkščiai – tai buvo tarsi dviguba įkrova, iš to pykčio atsirado motyvacija, dėl to niekada neabejojau savimi, nes žinau, kad nebijau darbo ir vienu ar kitu atveju, anksčiau ar vėliau įgyvendinsiu savo svajones. Tokia ir yra šios tatuiruotės reikšmė. Kitos tatuiruotės taip pat šiek tiek susijusios su krepšiniu, šiek tiek – su gyvenimu.

– Ko labiausiai pasiilgsti iš Lietuvos?

– Kaip jau minėjau, labiausiai ilgiuosi šeimos. Kalbant apie kitus dalykus, nors Italijoje maisto kokybė yra itin aukšta, tikrai pasiilgstu lietuviško maisto. Žinoma, sportuodamas negali leisti sau kasdien valgyti nei itališkų picų, nei tradicinės lietuvių virtuvės patiekalų iš bulvių su riebiais padažais. Tačiau kartkartėmis tikrai užsimanau lietuviškų patiekalų. Pasiilgstu ir lietuviškos gamtos. Aš kaunietis, gimęs ir užaugęs Kaune, tad pasiilgstu ir Kauno – savo miesto, kur gatvės pažįstamos, kur draugai. Net ir tų lietuviškų veidų pasiilgstu. Gal nemažai kas sako, kad Italijoje visi šypsosi, yra draugiški, bet reikia suprasti, kad tai paviršutiniška, tiesiog toks jų bendravimo būdas. O lietuvis, jei jau klausia, kaip tau sekasi, vadinasi, jam tikrai nuoširdžiai įdomu.