Gruziniškos kavinės Kaune įkūrėjai: čia renkasi nepaprasti žmonės

Lietuvoje ne vienus metus skaičiuojantys gruzinai svajoja, kad Kaunas taptų mažąja Gruzija, o jų įkurta kavinė – antraisiais kauniečių namais.

Vieta be reklamų

56-uoju numeriu pažymėtą Laisvės alėjos pastatą jau kurį laiką persekiojo nesėkmės. Už vitrininių langų neprigijo nei mėsainiai, nei įmantrūs prancūziški skanėstai, nei blynai.

"Netikiu prietarais – tikiu tik širdimi", – plačiai atvėrusi duris prie stalelio arčiau baro kvietė gruziniškos kavinės "Mtevani" bendraturtė Natia Labadzė.

Mums dešinėje tirštą vyną liko gurkšnoti garbaus amžiaus damų trijulė, du užsieniečiai studentai, su chačiapuriu rankose sriubą nekantraujančią ragauti dukrą raminanti mama ir virš lankytojų galvų išsirikiavusias molines lėkšteles skaičiuojanti įsimylėjėlių porelė. Daugiau laisvų stalelių trečiadienio popietę čia nebuvo.

"Kaip matote, reklamos mums nereikia. Kol kas net iškabos virš lauko durų nėra. Vienintelė afiša – štai čia", – į penkis raudonus kryžius už nugaros pirštu bakstelėjo jauna moteris.

Gruzijos vėliava lange, anot Natios, mįslę miestiečiams užminė dar vasarą. Kol šalia jos neatsirado baltas lapas su užrašu "Soon! Georgian Cuisine", sklandė įvairios versijos. Vieni kauniečiai šnabždėjosi apie iniciatyvinės grupės, kiti – apie paramos fondo Gruzijai, būstinę.

"Nuovokiausi ir be nuorodų suprato, kuo visa tai kvepia", – apie gruzinišką virtuvę, persikėlusią į pačią Kauno širdį, buvo bepradedanti kalbėti N.Labadzė.

Kol ji neįsibėgėjo, sustabdėme. Ne mažiau nei tikro chačiapurio receptas ar gero gruziniško vyno paslaptis mus domino ugningos gruzinės santykis su miestu, apie kurį iki tol ji buvo girdėjusi tik iš kraštiečių lūpų.

Kiekvienas jų turi savą istoriją su Gruzija. Kažkas ateina vedamas sentimentų, kažkas – noro daugiau pažinti mūsų kultūrą.

Suviliojo Kaunas

Į Lietuvą Natia atvyko prieš ketverius metus. Tiesa, pirmoji jos stotelė buvo ne Kaunas, o Vilnius. Čia jauna mergina mokėsi, dirbo ir sutiko savo būsimą vyrą.

"Aš dirbau virėja, jis – padavėju. Tarp puodų ir užgimė mūsų jausmai. Beje, jis ne vilnietis, ne kaunietis, o šiaulietis, todėl dabar juokauju, kad geriausi vyrai gyvena Šiauliuose", – apie gruziniškos virtuvės magiją ir du skirtingų tautybių žmones, kuriuos ji suvedė, kalbėjo moteris.

Vestuves įsimylėjėliai atšoko Trakuose, o prie stalo nukrauto sočiais gruziniškais patiekalais tąkart sėdo pusšimtis žmonių – po 25 iš kiekvienos pusės. Išgirdusi pastebėjimą, esą vestuvės buvo ne iš mažųjų, moteris šyptelėjo – Gruzijoje tiek žmonių ateina į gimtadienius. Tuo metu sveikinti jaunavedžių susirenka keturis kartus daugiau giminaičių, draugų ir bičiulių.

"Veikiausiai norite išgirsti ir apie mano brolį? – pro šalį bėgantį Shmagi Tkemaladzę už prijuostės kampo bandė pričiupti sesuo. – Į Lietuvą jis atvyko vėliau nei aš – po metų. Kibo į mokslus Kauno technologijos universitete, kur iki šiol mokosi, o laisvu nuo studijų metu pradėjo darbuotis gruziniškoje kavinėje Senamiestyje."

Atsikrausčiusi į Kauną, prie puodų šalia brolio netrukus įsitaisė ir pati Natia. Dirbdama kavinės virtuvėje ji darsyk įsitikino, kad lietuvis gruzinui – brolis, o šaltą vištieną graikiškų riešutų padaže ar chinkalius su jautiena vietiniai mėgsta ne mažiau nei cepelinus ir barščius su baravykais.

"Apie lietuvių įpročius vėliau, gerai?" – tolesnių įvykių chronologijos nenorėjo ardyti N.Labadzė.

Užsidarius kavinei Muitinės gatvėje, brolis su seserimi ėmėsi savo verslo ir įsikūrė patalpose, kur dar visai nesenai kvepėjo bulviniais ir miltiniais blynais.

"Labai norėjau atidaryti kavinę Laisvės alėjoje, tačiau niekada negalėjau patikėti, kad tai bus "Blynčius", – apie išsipildžiusią svajonę kalbėjo jauna moteris.

Moka virti cepelinus

Tik įžengus kavinės vidun, į akis krito austas kilimėlis ant sienos, jaučio ragas sienos arkoje ir medinė lentelė su užrašu virš baro.

"Jėga – vienybėje, – iš gruzinų kalbos verstą frazę judviejų su broliu santykiams kaipmat pritaikė N.Labadzė. – Dviese mes jėga. Jėga esame ir virtuvėje, kur darbus dalijamės atsižvelgdami į kiekvieno stipriąsias puses."

Smaghi puikiai pavyksta mėsos patiekalai, o Nadios rankose miltai ir vanduo virsta burnoje tirpstančiu sūrio pyragu ar chinkaliais.

"Iš kur tokios žinios? Mama yra nuostabi virėja, – į vaikystę, kvepiančią lobiani, pchali ir baklažanų suktinukais, mintimis persikėlė jauna moteris. – Į restoranus mes eidavome tik ypatingomis progomis, nes mama tris kartus per dieną ant stalo dėdavo skirtingus patiekalus."

Dabar Natia taip pat dažniau valgo namuose, o į lėkštes keliauja ne tik ryškiais prieskoniais persmelkti gruziniški šedevrai, bet ir tradiciniai lietuviški skanėstai. Moteris prasitarė dievinanti šaltibarščius ir bulvinius patiekalus: plokštainį, vėdarus, cepelinus. Beje, pastaruosius gruzinė lipdo ne prasčiau, nei patyrusios lietuvių šeimininkės.

"Nemeluosiu, pirmas bandymas buvo nevykęs. Įdėjau per mažai krakmolo, todėl cepelinai puode išsileido. Antras kartas buvo tobulas – pirštus laižė visi namiškiai. Teko net kartoti", – perkastomis lietuviškos virtuvės paslaptimis džiaugėsi 25-erių moteris.

Rinktinis valgiaraštis

Kalbama, kad visi gruziniški patiekalai slepia kokią nors vietos tradiciją, legendą ar padavimą. Maža to, kiekviename jų telpa dešimtys skonių ir kvapų. Gruzinai mėgsta valgyti aštrius, riebius patiekalus, pagardintus kvapniais prieskoniais ir šviežiais žalumynais.

"Raudonieji, juodieji ir kvapnieji pipirai, krapai, kinza, dašis, mairanas, koriandras, serentis, tarchunas, bazilikas, lauro lapai, petražolės, salierai, mėtos, juozažolės – tai tik maža dalis Gruzijos kvapų ir skonių. Jais mūsų virtuvė turtinga, lietuviškoje viso to labai pasigendu. Tarkim, man keista, kodėl vėdarus, cepelinus ir bulvių plokštainį reikia apipilti tais pačiais spirgais su grietine", – apie esminius šalių virtuvių skirtumus, verčiančius improvizuoti, kalbėjo moteris. – Tarkim, aš galiu užsidėti ant duonos riekės Chalapos aitriąją papriką ir suvalgyti šaltu veidu, o štai dažnas lietuvis nuo tokios porcijos keliautų į ligoninę. Todėl priimdamos užsakymus padavėjos visuomet klausia, daugiau ar mažiau prieskonių dėti į patiekalą. Tiesa, nors ir atsižvelgiame į pageidavimus, tenka išgirsti, kad patiekalas buvo sūresnis, nei žmogus tikėjosi."

Paklausta, ką dažniausiai užsako kauniečiai, Natia pirštu bakstelėjo į valgiaraščio viršų, kur įsitaisę sotieji mėsos patiekalai. Tiesa, ne ką rečiau nei šašlykai, ant jų stalų keliauja gruziniškas karštas sūrio pyragas chačapuris ir charčio sriuba.

Norime, kad žmonės iš mūsų išeitų ne tik sočiais skrandžiais, bet ir laiminga širdimi. Norime, kad Kaunas būtų mažąja Gruzija.

"Dažnas užsisakęs mūsų tradicinę sriubą šaukštu bando žvejoti ryžius ir labai nustemba, kai jų neranda. Būtent tokia yra tikroji charčio – be ryžių arba su labai mažu kruopų kiekiu", – apie vietinių įpročius toliau kalbėjo kavinės bendraturtė.

Dažniau nei baltąjį, kauniečiai renkasi raudonąjį vyną, o labiau nei gruzinišką čurčhelą, jie mėgsta saldų, vynuogių skonio limonadą.

"Mes ne prancūziškas restoranas. Čia nerasite putėsių, morengų, pyragaičių su lazdynų riešutų kremu ar kitų panašių desertų. Šiuo metu negalėčiau jums pasiūlyti ir gruzinų populiariausiojo, ruošto iš vynuogių sulčių, riešutų ir kukurūzų miltų", – apgailestavo rudakė.

Beria daug meilės

Kiek daugiau nei prieš mėnesį sūnaus Jordano susilaukusi Natia neplanuoja grįžti į Gruziją – savo ateitį ji sieja su Kaunu, kurį kaip ir kavinę Laisvės alėjoje vadina antraisiais namais.

Kartu su broliu ji esą daro viską, kad "Mtevani" taip vadintų ir gruziniškos virtuvės mylėtojai.

"Norime, kad žmonės iš mūsų išeitų ne tik sočiais skrandžiais, bet ir laiminga širdimi. Norime, kad Kaunas būtų mažąja Gruzija", – sėkmės receptu dalijosi gruzinė.

Jei į vieną patiekalą jiedu su broliu deda mažiau pipirų, o kitam atvirkščiai – nepagaili žalumos, tai į visus vienodai jiedu beria meilės. Todėl į kavinę užsukę dienos metu, apsišarvuokite kantrybe. Smaghi ir Natia geriau truks dešimčia minučių ilgiau, tačiau patiekalą ant stalo tieks tokį, koks jis turi būti pagal receptą.

"Žmonės tai jaučia. Dėkoja, sako komplimentus. Štai šiandien pati viriau charčio sriubą. Ateina padavėjos į virtuvę ir sako: pora iš salės liepė perduoti, kad sriuba kaip niekad skani", – N.Labadze neslėpė, kad tokiais momentais širdį dainuoti verčia įvertinimas žodžiais, bet ne arbatpinigiais. – Į kavinę nežiūrime kaip į verslą. Tai kur kas daugiau. Be to, čia renkasi nepaprasti žmonės. Kiekvienas jų turi savą istoriją su Gruzija. Kažkas ateina vedamas sentimentų, kažkas – noro daugiau pažinti mūsų kultūrą. Laukiamas čia kiekvienas."



NAUJAUSI KOMENTARAI

Me

Me portretas
Pritariu sakantiems, kad tegul gyvena cia, bet kaunas nebus nei mazaja nei didziaja nei dar kokia nors gruzija. Nori gruzijos- tegul ten ir pizdina.

Daiva

Daiva portretas
Įdomūs gruziniški patiekalai ir labai skanu. Ypatingai skanus riešutų tortas, tirpstantis burnoje! Jauki aplinka, malonus aptarnavimas!

Gint{i}tautas

Gint{i}tautas portretas
Tomui/:_: pakeliauk tik kaip turistas po Gruziją gal pasikeis nuomonė apie lietuvą_ lietuvius, na ir toks "platus" požiūris apie /šokančius su kardais/.
VISI KOMENTARAI 13

Galerijos

Daugiau straipsnių