Gimtinės ilgesį malšina širdžiai mieli siuviniai ir maistas

"Vienintelis dalykas, kurio nepavyko įveikti Lietuvoje, – mano vengriškas akcentas", – juokiasi Ilona Jočionisne-Meszaros, jau keturis dešimtmečius Lietuvoje gyvenanti Vengrijos garbės konsulė. Visą tą laiką ji nuoširdžiai stengėsi būti tiltu tarp dviejų brangių šalių ir didžiuojasi turinti dvigubą pilietybę.

Meilės emigrantė

Vengrės I.Meszaros istorija Lietuvoje prasidėjo prieš 42-ejus metus, kai tarė "taip" savo išrinktajam Audrūnui Jočioniui. Jis – matematikas, ji – filologė, atrodytų, – skirtingi, bet gyvenimas mėgsta tokią chemiją.

"Gražus bernas buvo, – meiliai nusišypso, tik akimirksniu veidą užlieja rūpestis. – Labai sunkaus likimo žmogus. Dabar pats sunkiai serga, o savo tėvo sveiko nuo mažens neatsimena. Kai Audrūnas buvo dvejų, jo tėvas papuolė po sunkvežimio ratais, po to visą gyvenimą ant patalo pragulėjo."

Kauno Romainiuose pasistatytuose namuose dabar dviese su vyru ir gyvena. Vyresnėlis, šiemet 40-metį švęsiantis sūnus Tomas – pasaulyje pirmaujančios maisto pakuočių gamybos įmonės "Tetra Pak" vienas iš pagrindinių vadovų, atsakingas už gamybos plėtrą. Nuo praėjusių metų vasaros darbuojasi centriniame biure Stokholme. Švedijoje – ir jo šeima: Kauno technologijos universitete ekonomiką baigusi žmona Aiva, į mokyklą pradėjęs eiti sūnus Dovydas ir trejų dukrelė Kamilė. "Marčios tėvai čia, Kaune, gyvena, su jais labai gražiai bendraujame", – džiaugiasi Ilona, pasiilgstanti anūkų.

Kitoje garsioje pasaulinėje įmonėje darbuojasi dukra Evelina, Budapešto ekonomikos universitete studijas baigusi ekonomistė. "Kol kas ji ištekėjusi už karjeros", – nusišypso Ilona, kalbėdama apie amerikiečių IBM ir šiame kompiuterių gamintojų milžine dirbančią jaunesniąja atžalą. Laiminga, kad karjeros keliai ją nuvedė į Vengriją. Viešėdama pas dukrą turi gražių ritualų – radusios laiko, aplanko mamos širdžiai brangias gimtinės vietas.

Iš didelės šeimos kilusi Ilona Vengrijoje jau nedaug artimųjų turi. Brangiausi ten likę žmonės – sesuo ir trys jos dukros. Sesuo gyvena Sėkešfehėrvare, 65 km į pietvakarius nuo Budapešto nutolusiame mieste.

"Viduramžiais tai buvo svarbiausias Vengrijos miestas, karalių rezidencija. Mieste buvo karūnuoti 37 karaliai ir 39 karalienės, čia palaidota 15 Vengrijos valdovų. Sėkešfehėrvare gyveno mano tėveliai, dabar jų palaikai ilsisi bažnyčios rūsiuose. Vos pamatau tos bažnyčios siluetą, iškart širdis suspurda..." – jautriai pasakoja Ilona.

 

Arčiau tėvynės

"Visą laiką stengiausi dirbti darbus, kurie man leido jausti tėvynės pulsą. Man tai labai svarbu", – sako I.Jočionisne- Meszaros, didžiąją gyvenimo dalį balansuojanti tarp Lietuvos ir Vengrijos.

"Penkiolika metų dirbau tuometėje Žemės ūkio akademijoje, paskui pradėjau tarptautiniais vandenimis plaukioti", – sako I.Jočionisne-Meszaros.

O tai, kad teko ir aviacijos, ir turizmo, ir didmeninės prekybos įmonėse darbuotis, filologės išsilavinimą turinti Ilona vadina likimo pokštu. Ir labai džiaugiasi – kad ir kur dirbo, privaloma jos veiklos dalis buvo ryšiai su Vengrija. Ir pagal dabartinę darbo sutartį su pašarus gaminančia įmone tenka mažiausiai keturis kartus per metus tenka vykti į Vengriją, aplankyti klientus.

"Labai džiaugiuosi, kad turiu keliauti į kaimus. Per gyvenimą teko bendrauti ir su karaliais, ir su prezidentais, bet man labiausiai prie širdies – paprasti žmonės. Kai atvažiuoju pas vengrus kaimiečius, kai pamatau jų paprastą, bet man tokį mielą gyvenimą, širdį iš ilgesio suspaudžia", – atsiveria pašnekovė.

Palaikyti artimesnį ryšį su gimtine padeda ir garbės konsulės pareigos. "Konsulatas įkurtas 1996 m., nes tuomet Lietuvoje nebuvo Vengrijos ambasados. Kai prieš kelerius metus ji atsidarė Vilniuje, konsulatui darbo sumažėjo, tačiau iki tol tekdavo teikti įvairiausią pagalbą", – dalijasi Vengrijos garbės konsulė.

Galėtų valandų valandomis pasakoti, kaip gelbėjo Lietuvoje į bėdą papuolusius tautiečius. "Kartą sustojo vengras vairuotojas kažkur prie Josvainių pamiegoti, o pabudęs žiūri: sunkvežimio tentas nupjautas, visos prekės dingusios. Kitam bemiegant išvis atkabino kėbulą su prekėmis. Vienas vengras jaunuolis dviračiu keliavo per Lietuvą, tai kol į krūmus nubėgo pasiusioti, kažkas dviratį pavogė. Ir meilės reikalus reikėjo spręsti. Atvažiuoja porelė, užsienyje susipažinusi. Jis lietuvis, ji vengrė, jau gimdyti greitai, o įsiregistruoti nepavyksta. Tai aš visų vengrų motinėlė čia buvau", – juokiasi I.Jočionisne-Meszaros.

Paskanauti Vengrijos

Žinau, kad neprotingai paklausiu, bet neatsispiriu: širdyje labiau vengrė ar lietuvė jaučiasi? Ilona nenustemba tokį klausimą išgirdusi: "Ir pati ne kartą apie tai mąsčiau. Visą laiką laikiau save vengre ir, ačiū Dievui, nesijaučiu svetima Vengrijoje. Bet ir Lietuvoje jau beveik sava. Vienintelis dalykas, kurio nepavyko įveikti, – mano vengriškas akcentas. Žmonės iškart atrenka: tu kažkokia ne mūsų. Dažnai pasako, kad aš gal žemaitė iš Klaipėdos arba iš Amerikos sugrįžusi lietuvė, bet kad vengrė – retai atspėja. O štai vengriškai kalbu be jokio akcento."

I.Jočionisne-Meszaros laiminga, kad ir sau, ir savo vaikams išsaugojo vengrišką pilietybę. O štai dėl lietuviškos teko pasistengti. "Kai Tomas mokėsi Kauno technologijos universitete, už jo mokslus kaip užsieniečiui teko mokėti. Kartą viename renginyje drauge su tuomečiu prezidentu Algirdu Brazausku teko pasišnekučiuoti, kol laukėme kažkokio valstybinio svečio. Pagyrė, kad gerai dirbu, o aš ir pasiguodžiau: apmaudu, kad čia dirbu nuoširdžiai, bet Lietuvos pilietybės neturiu. "Jei Galina Ulanova galėjo prašyti pilietybės, tai ir jūs galit. Visi trys rašykit pareiškimą", – pasakė prezidentas. Per kelis mėnesius visus reikiamus dokumentus sutvarkėme, o paskui ir aš, ir vaikai turėjome egzaminą laikyti. Eveliną iš Lietuvos istorijos daug klausinėjo, o mudu su Tomu – ir iš Konstitucijos", – prisimena jaudinantį išbandymą.

Nuo to laiko Ilona turi dvi tėvynes, abiem vienodai dalija savo jėgas ir širdies šilumą. Bet namuose yra viena vengriška salelė: rankadarbiai ir tautiniai patiekalai. "Vyras sako, kad kasdien jaučiasi kaip Vengrijoje, nors jau trejus metus ten nebuvo, – šypsosi I.Jočionisne-Meszaros, namuose dažniausiai gaminanti vengriškus valgius. – Dabar – kažkoks saldumynų etapas. Dažnai kepu pyragus, sausainius."

Tautinio paveldo lobiai

Paskanauti Vengrijos buvo galima ir lino gaminių salone "Jaukūs namai", kuriuose neakivaizdinę viešnagę po savo gimtinę surengusi Ilona svečius vaišino ir gardžiuoju vynu, ir pačios keptais sausainiais.

"Neseniai perskaičiau knygą apie Pasaulio tautų teisuolį Raulį Valenbergą. Antrojo pasaulinio karo metais šis švedų diplomatas išgelbėjo gyvybę dešimčiai tūkstančių žydų, gyvenusių nacių okupuotoje Vengrijoje. Jo gyvenimo istorija sukrečianti, ją perskaičiusi jaučiuosi tarsi pabuvusi Vengrijoje", – pasakoja apie didžiulį įspūdį padariusią neakivaizdinę pažintį su Vengrija "Jaukių namų" siela Asta Kavaliauskaitė.

Žmonės iškart atrenka: tu kažkokia ne mūsų. Dažnai pasako, kad aš gal žemaitė iš Klaipėdos arba iš Amerikos sugrįžusi lietuvė, bet kad vengrė – retai atspėja.

Jų pažintis su Ilona trunka jau penkiolika metų, drauge surengta nemažai labdaringų renginių. Prieš pusmetį dar labiau sustiprėjusi bičiulystė idėjomis purslojančiai A.Kavaliauskaitei pasufleravo: reikia pasidalyti tais grožiais, kurių sukaupusi Ilona, reikia surengti jos rankdarbių parodą! Tarė ir padarė.

"Jaukūs namai" tą vakarą per siūles sproginėjo. Net ir iš Vilniaus svečių sulaukta – ten gyvenantis Szilardas Ugeris su savo šešiamete dukrele atvyko su tautiete pasimatyti. Kam kėdžių neužteko, kantriai stovėjo, kol Vengrijos garbės konsulė pasakojo apie širdies kraštą ir eksponuojamus savo bei mamos Ilonos Meszaros-Antalne rankdarbius.

"Visi jie naudoti, ant kiekvieno rasite kokį nors klecką", – atsiprašinėja I.Jočionisne-Meszaros, taip tik įrodydama, kad jos namuose rankdarbiai gyvena ne stalčiuose. Siuviniai traukia akį grožiu ir stebina technikomis: juose atpažįstama ryškiaspalvio augalinio ornamento siuvinėjimo, subtilaus vienspalvio ažūro tradicija.

"Vengrai mėgsta muziką, vyną, skanų maistą ir labai myli svečius", – šypsodamasi apibūdina savo tautiečius Ilona ir tikina, kad Vengriją aplankyti reikia. O ypač – nuvažiuoti į vengriškus kaimus ir pažinti nuoširdumu bei vaišingumu garsėjančius šio krašto žmones.


Pamatykite Vengrijoje

Budos pilį. 2019 m. Budapeštas yra paskelbtas geidžiamiausia lankytina kryptimi Europoje. Gražuolis miestas ant Dunojaus krantų daug kuo gali didžiuotis, tačiau įspūdingiausia – karalių pilis, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Rūmai, per istorines peripetijas perstatyti renesanso, gotikos, baroko stiliumi, – vieni gražiausių Europoje. Dabar čia veikia Nacionalinė galerija, Budapešto istorijos muziejus, Šiuolaikinės dailės muziejus, Nacionalinė biblioteka.

Višegrado pilį. Ties Dunojumi ant kalvos stūksančios didingos citadelės griuvėsiai mena XIV a., kai Višegradas buvo Vengrijos sostinė. Pilį sudaro dvi dalys – aukštutinė ir žemutinė. Nuo aukštutinės pilies bokštų atsiveria įspūdinga panorama.

Balatono ežerą. Nuo tikrų jūrų nutolusioje Vengrijoje jis vadinamas vengriškąja jūra. Ežero pakrantė nutūpta vilų ir SPA kurortų. Šiofokas, anot vengrų, – triukšmingesnis už Ibizą. Vasaromis šis kurortinis miestelis tampa Vengrijos sostine.

Termines maudyklas. Vengrija yra viena iš pasaulio karštųjų versmių sostinių. Sečeny terminės maudyklos – didžiausios Europoje, vien jose kasmet išsimaudo daugiau nei milijonas žmonių. Daugiau nei 100 maudyklų yra Budapešte, o šalyje – dar 900 karštųjų versmių.

Sentendrę. Ties Dunojaus kilpa, vos už kelių dešimčių km nuo Budapešto įsitaisęs istorinis miestas – tikras perliukas saldumynų mėgėjams. Sentendrė garsėja ne tik dailiu senamiesčiu, bet ir Marcipanų ir Dobošo šokolado muziejais.

Hevizą. Vengrijoje priskaičiuojama per tūkstantį geoterminių šaltinių, čia telkšo ir didžiausias Europos geoterminis ežeras. Iš žemės gelmių trykštančio natūraliai mineralinio vandens temperatūra yra apie +38 °C, todėl ežere galima maudytis ištisus metus.

Egerį. Vynuogynų apsuptas miestas – vienas iš Vengrijos vyndarystės centrų. Virš miesto iškilusi didinga Egerio viduramžių pilis. Egeris garsėja ir pirčių tradicijomis, o už keleto kilometrų nuo Egerio trykšta įspūdingi terminiai šaltiniai – Egerszalok, kurie savo išvaizda primena garsųjį Pamukalės kalną Turkijoje.

Pečą. Vienas gražiausių Vengrijos miestelių, supamas kalvų ir vynuogynų, buvo įkurtas prieš kelis tūkstančius metų. Viduramžiais jis tapo mokslo centru, nes čia 1367 m. buvo įkurtas pirmasis Vengrijos universitetas.

Tokajų. Vengrijos vynininkystės rajono centre gaminamas desertinis "Tokaj" vynas, kuris yra vienas žymiausių vengriškų produktų visame pasaulyje. Tokajuje verta aplankyti vietines vyno daryklas, kuriose rengiamos vyno degustacijos.

Agleteko urvus. Jie stūkso Vengrijos šiaurėje, tai viena didžiausių olų sistemų Europoje. Čia galima išvysti aukščiausią pasaulyje stalagmitą (25 m), požeminius ežerus ir krioklius. Didžiausia urvų sistema Vidurio Europoje primena suakmenėjusio mišką.

Holoko kaimą. UNESCO saugomas etnografinis kaimas yra tradicinės XVII–XVIII a. vengrų architektūros pavyzdys. Šiaurinėje Vengrijos dalyje esančiame bažnytkaimyje išlikę 55 baltutėliai gyvenamieji namai ir ūkiniai pastatai. O ant kalvos stūkso viduramžių pilies griuvėsiai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ne, ne

Ne, ne portretas
Žurnalistai neiškraipė, taip ir dokumentuose, nors dokumentų sudarytojai irgi turėjo pamąstyti... Dabar prie vyro pavardės pridėta ne visa ištekėjusios moters pavardės galūnė - taip ir išėjo... O moteris - nuostabi, taip pat turėjau reikalų, kai reikėjo pasitikslint vengriškos dainos žodžių tartį... Nepagailėjo laiko, viską išaiškino ...

Romas

Romas portretas
Puiki moteris yra Ilona, tekę daug kartų su ja bendrauti. Tik man atrodo, kad jos pavardę korespondentai iškraipė. Man regsi turėtų būti I.Jočionista.
VISI KOMENTARAI 2

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių