Gimtadienį švenčianti Kauno rotušė atveria miesto istoriją

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Rytoj sukanka 475 metai, kai pradėta statyti Kauno miesto rotušė. Ji iki šių dienų išliko kauniečių ir svečių traukos centru bei svarbiu savivaldos simboliu. Kuo ši Baltoji gulbė dar gali mus nustebinti.

Ilgametis Kauno miesto ceremonmeistras Kęstutis Ignatavičius, rotušėje praleidęs tris dešimtmečius ir žinantis kiekvieną jos užkaborį, "Kauno dienai" papasakojo  apie šio pastato unikalumą, jo istorijos vingius ir ateities planus.

– Rotušė – ypatingas statinys, tad miestui būtų nuodėmė kasmet neminėti jos gimtadienio. Koks Kaunas būtų be rotušės?

– Rotušė, pradėta statyti prieš 475 metus, yra jungiamoji grandis tarp įvairių istorijos laikotarpių. Ji jungia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus su okupacijomis ir dabartiniais laikais. Ji yra savivaldos simbolis. Tai savivaldos garantas ir valstybės tęstinumas. Šiame pastate slypi įvairių architektūros stilių klodai, rotušė ne kartą rekonstruota, pristatyta. Joje atsispindi mūsų statybininkų, inžinierių talentai. Turime kuo didžiuotis. Per rotušės istoriją it pro langą gali atskleisti visą miesto istoriją ir jo grožį.

– Rotušėje susituokusiesiems tikriausiai daugiausia sentimentų kelia pagrindinė salė ir kabinetas, į kurį jie ėjo pateikti prašymo sutuokti. O kuri rotušės vieta jums kelia daugiausia jausmų?

– Labai mėgstu istoriją, ja nuolat domiuosi. Kiekvieną kartą eidamas rotušės koridoriais, užsukdamas į kurį nors kabinetą bandau įsivaizduoti, remdamasis istorine medžiaga, kas ten senais laikais galėjo vykti, kaip čia tuo metu viskas atrodė.

Rotušė, pradėta statyti prieš 475 metus, yra jungiamoji grandis tarp įvairių istorijos laikotarpių. Ji jungia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus su okupacijomis ir dabartiniais laikais.

Pavyzdžiui, vis pagalvoju, kas vykdavo nuostabiame bokšte, kuriame šiuo metu yra įrengtas puikus mano dabartinis kabinetas. Jis – trečiame aukšte. Jame yra vienas seniausių tualetų, kaip yra ir šalia istorinio burmistro kambario. Tikriausiai, dabartiniame mano kabinete seniai seniai irgi kažkoks labai svarbus asmuo kaip burmistras sėdėjo. Bandžiau aiškintis. Ten yra buvęs miesto archyvas, kitu laikotarpiu toje patalpoje buvo kalinami bajorai, kai jie įsijungė į miesto jurisdikciją.

– Jūs visiškai atitinkate pastarąjį aprašymą – esate ne tik bajoras, bet ir tarsi savanoriškai save įkalinęs rotušėje…

– Visiška tiesa. Esu įsitaisęs laiptelius, kad galėčiau pažvelgti pro nedidelį langelį į Rotušės aikštę. Kasdien 27 metus einu į rotušę. Visas mano brandus amžius skirtas jai – taip pripratau prie jos. Man ten net smagiau nei namuose. Daugeliui šis pastatas gal nesukelia jokių minčių, tiesiog stovi, ir tiek. Bet juk tai pats svarbiausias pastatas ne tik mieste, bet ir visoje Lietuvoje. Pati gražiausia šalies rotušė.

– Į kurį laikotarpį norėtumėte nusikelti ir pabuvoti rotušėje?

– Labai būtų įdomu patyrinėti pačią statybą. Pamatinio akmens padėjimo ceremonija man labai mįslinga. Įvardijama, kad joje dalyvavo vaitas – Šulcas, naujasis burmistras, raštininkas, statybų darbininkai. Įdomu, ar buvo tik šie paminėtieji, o gal į ceremoniją susirinko minia miestelėnų? Gal net orkestras grojo? O kaip rotušėje būdavo žiemą? Teko ieškoti, kuris akmuo yra tas pamatinis, pats pirmasis. Manau, radome. Jį galima pamatyti rūsyje – matosi didžiulė jo viršūnė.

– Ant ko iškilo rotušė? Kas toje vietoje buvo prieš ją?

– Turgaus aikštė. Dabartinei rotušei buvo atiduota dalis aikštės. Ši rotušė yra trečioji. Pirmoji, stovėjusi netoliese, sudegė. Antroji, prie katedros, tapo per maža. Praturtėjus miestui nuspręsta statyti erdvesnę ir ištaigingesnę. Vietai pasirinkta dabartinė Rotušės aikštė. Taip 1542 liepos 28 d. padėtas pamatinis akmuo.

Tuo metu jau veikė magistratas. Gyventojai miestui mokėjo įvairius mokesčius. Vienas tokių – už naudojimąsi etalonais, pavyzdžiui, svorio. Miestas turėjo svarstykles. Mokesčių ypač daug surinkdavo už vaško išlydymą krosnyse, kurių viena yra atkasta ir eksponuojama prie pat dabartinės rotušės.

– Minima, kad vyriausiasis mūrininkas Benediktas Choinovskis prie kertinio akmens užkasė statinę midaus ir floriną. Kuri tai vieta dabar būtų? Gal bandyta ieškoti tos statinaitės?

– B.Choinovskio projekte buvo vaito kambarys. Manoma, kad florinas buvo užkastas to kambario kampe ir užristas akmeniu. Kauno magistrato knygoje rašoma, kad jau tuomet buvo tradicija įkasti ką nors statybų vietoje. Midus galbūt buvo išdalytas ceremonijos dalyviams kaip vaišės. Užkastas florinas, manyčiau, buvo tarsi linkėjimas, kad pastatas ir jame vykdoma veikla klestėtų. Beje, nesu girdėjęs, kad dar kuri nors savivalda turėtų tokį į magistrato knygą įrašytą tikslų įrašą apie paminklinio akmens padėjimą. Šios mūsų svarbios istorinės knygos originalas saugomas Vilniuje, viliuosi, kad kada nors jis bus perduotas Kaunui.

Rotušę pastatė kuklią, palyginti su dabartine, jau rekonstruota. Ji buvo vieno aukšto, su vienu bokštu. Joje veikė magistratas, kalėjimas. Istoriniuose dokumentuose minima, kad rotušė buvo pastatyta per 20 metų.

– Tikriausiai nėra kauniečio, kuris nežinotų rotušės ir prie jos nebūtų buvęs. Ji yra ir svečių traukos vieta. Ar taip buvo nuo pat jos pradžios?

– Rotušę pastatė kuklią, palyginti su dabartine, jau rekonstruota. Ji buvo vieno aukšto, su vienu bokštu. Joje veikė magistratas, kalėjimas. Istoriniuose dokumentuose minima, kad rotušė buvo pastatyta per 20 metų. Tada joje jau buvo surengtas pirmasis magistrato posėdis. Netrukus pristatė antrąjį bokštą – valdžia nebeišsiteko.

Tuo metu rotušės magistrate vykusių tarybos posėdžių sprendimai būdavo viešai skelbiami aikštėje. Iš balkonėlio. Žmonės prie rotušės rinkdavosi ir į turgų, ir išklausyti naujų sprendimų. Ateidavo ir norėdami pasinaudoti miesto svarstyklėmis, buvusiomis prie rotušės, kitais etalonais. Čia buvo nagrinėdami skundai, vykdavo teismai.

– Kaip rotušė atrodė blogiausiomis akimirkomis?

– Kaip teigė rekonstravęs rotušę architektas restauratorius Žybartas Simonaitis, remdamasis istoriniais šaltiniais, ji daugiausia buvo apgriauta 1655 m., kai Lietuvą buvo užėmusi caro kariuomenė ir nusiaubė miestą. Buvo taip apgriauta, kad trečdalio rotušės nebeliko. Vėliau prie jos buvo pristatyta vieno aukšto pastatų. Jų dabar neišlikę, bet matyti liekanos. Pirmo aukšto fojė matosi angos fragmentai. Anksčiau tai buvo išėjimo vieta.

Beje, siekiant, kad pastatas būtų stabilesnis, kadaise buvo užpilti visi jo rūsiai, kurie atkasti prieš pusšimtį amžiaus. Anksčiau Nemunas užsemdavo rotušę ir jos rūsius.

Rotušė yra labai geroje geografinėje vietoje, niekas niekada nesirengė jos nugriauti, tik pakeisti jos paskirtį, panaudoti savoms reikmėms. Pavyzdžiui, ji naudota net ir kaip karinis sandėlis. Pirmame aukšte buvo prikrauta patrankų sviedinių. Jiems netyčia sprogus, visa rotušė galėjo išlėkti į orą. Buvo net paskirtas specialus žmogus juos saugoti.

Caro laikais gubernatorius Muravjovas čia buvo įsteigęs teatrą. Rusinimui. Teatras nepasiteisino. Čia yra veikusi ir cerkvė. Dar valdant carui miesto muziejui rotušėje buvo skirtas kambarėlis.

– Rotušėje yra veikęs ugniagesių stebėjimo punktas, ji buvusi paversta prekių sandėliu. Viena pradinių jos funkcijų – kalėjimas. Kiek žmonių joje kalinta?

– Prie magistrato kalinimo rotušėje mastai buvo nedideli – mažos patalpos. Keturi kaliniai vienu metu rūsy. Beje, vienoje patalpų žmonės galėjo būti tik atsiklaupę – labai žemos lubos. Bet, sakyčiau, kad kalinimas buvo gan humaniškas. Už vyrą galėjo kalėti žmona, už žmoną – vyras ir pan. Arba, pavyzdžiui, galėjai miestui pristatyti, pavyzdžiui, 1 000 plytų ir jau esi laisvas. Mainais už bausmę. Karo metu nusikaltusiems kalinti, reikalui esant, būdavo panaudojamos visos pastato patalpos.

– Rotušė tarnavo ir kaip caro rezidencija.

– Taip, Kaune vizitavo caras. Rotušėje jam, aišku, patiko. Prieš jam atvykstant pastatą buvo skubama remontuoti, puošti, dailinti. Tuo tikslu buvo pasamdytas Karolis Podčašinskis. Jis gipsatūrą padarė, kuri salėje dar iki šiol išlikusi. Vėliau, carui išvykus, įspūdingi šviestuvai, auksiniai kandeliabrai, veidrodžiai ir pan. buvo išnešioti, išvogti. Šunybių pastatui buvo prikrėtęs ir gubernatorius Muravjovas. Caro valdžia jį teisė ir reikalavo, kad grąžintų tai, ką išnešė iš rotušės, bet šis nieko negrąžino.

– Kauno rotušėje saugoma miesto garbės svečių knyga, kurioje šiuo metu yra arti 400 įrašų, tarp kurių – karalių ir karalienių, kunigaikščių, prezidentų, popiežiaus Jono Pauliaus II, kardinolų, Europos miestų merų ir kitų žymių žmonių linkėjimai.

– 1992 m. užvedžiau svečių knygą ir ėmiau rinkti parašus. Dabar knyga beveik pilna įrašų. Kaip tik prie jos dirbu – šifruoju, kas joje yra pasirašęs. Dalai Lama palikęs labai gražų įrašą. Popiežius rotušėje nesilankė. Knygą pasirašyti nunešiau į arkivyskupiją. Linkėjimų yra palikę ir garsūs muzikantai, sportininkai, kitos įdomios asmenybės, apsilankiusios Kaune.

– Gal yra kas nors, kas rotušėje per tuos šimtmečius išliko nepakeista?

– Nuo seniausių laikų yra išlikusi ta pastato dalis, pro kurią įeina jaunavedžiai. Jeigu pastebėjote, dalis raudonų plytų mūro arkos yra išvarpyta, iškapota – paukščių darbas. Minima, kad į plytų molį įmaišydavo kiaušinių, gal ir dar kokių nors maistingų medžiagų, todėl plytos taip traukia paukščius. Įstatėme stiklines duris tam, kad neįskristų paukščiai ir dar labiau neniokotų arkos.

Paėjus po bokšto apačia, įeinama į pirmo aukšto fojė su pano. Ši gotikinė dalis yra pati seniausia.

– O kas naujausio?

– Dabartinė rotušė po trijų didelių rekonstrukcijų susiformavo 1771 m., kai įgyvendintas čekų kilmės Jėzuitų gimnazijos profesoriaus architekto Jano Matekerio projektas. Nuo to laiko jos siluetas mažai tepakito.

1995 m. pakeitėme stogą, jo dangą ir atramas. Naująsias čerpes pirkome iš Vokietijos, jos turėtų laikyti 100 metų. Tarp naujausių dalykų rotušėje – pakeisti langai. Anksčiau jie buvo grotuoti, grotas nuėmėme.

2005 m. atlikta pastato išorės kapitalinė restauracija, restauruota vėtrungė. Yra įrengta vaizdo stebėjimo ir signalizacijos sistema. Salėse įrengėme oro kondicionavimą. Vandentiekis – gana senas.

– O kaip šildymo sistema?

Senoji šildymo sistema buvo labai paprasta, bet tobula. Vidury rotušės buvo kūrenama krosnis (toje vietoje, kur dabar veikia rūbinė), patalpos buvo šildomos šiltam orui iš krosnies į jas patenkant ortakiais. Šilumos užtekdavo, niekas nesiskundė. Tarybiniais metais įvedus centrinio šildymo sistemą prasidėjo bėdos. Radiatoriai trūkinėjo, norint juos taisyti ar pakeisti reikėjo ardyti sienas, nes į jas jie buvo tiesiog įmūryti.


Šiame straipsnyje: Kauno rotušėpagaminta-kd

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių