Garliava – patriotų kraštas: trys istorijos

Garliava pelnytai gali būti vadinama savojo krašto patriotų žeme. Čia klesti pilietinės iniciatyvos, vietos gyventojai, tarp jų – ir pripažinti tautodailininkai bando savaip papuošti šį seną pakaunės miestelį.

Pensijoje atsidės drožybai

Vienas didžiausių Garliavos patriotų – Garliavos Jonučių progimnazijos istorijos mokytojas Ričardas Gudaitis. "Laukiu tos dienos, kai išeisiu į pensiją. Tada atsidėsiu vien drožybai, medžio darbams. Aštuntą ryto visi eis į darbus, o aš – į dirbtuves", – planuodamas būsimus darbus, iš anksto džiaugiasi R.Gudaitis. Vis dėlto čia pat patikslina, kad mėgsta savo profesiją – yra iš tų laimingų žmonių, kurie gerai jaučiasi tiek eidami į darbą, tiek iš jo grįždami.

41 metus mokytojaujančio garliaviečio kūrinys – iš ąžuolo išdrožtas antkapinis paminklas – puošia garsiausio Garliavos knygnešio, aušrininko, vaistininko Kazimiero Aglinsko simbolinį kapą Garliavos Jonučių kapinėse. 1924 m. mirusio šviesuolio kapas neišlikęs, tačiau R.Gudaičiui teko sutikti žmonių, liudijusių, kad antkapinis kryžius ant K.Aglinsko kapo anksčiau stovėjęs būtent šiose kapinėse.

"Kai skaptavau šį paminklą, dirbau kapinėse, būdavo, lieku vakare čia vienas – tokia tyla. Atrodo, tik mirusieji su manimi kalbasi ir tyliai man pritaria – sako, kad paminklo šiam žmogui seniai reikėjo. Mes žinome, kad buvo 20 Vasario 16-osios akto signatarų. Juos pagerbti, žinoma, reikia. Tačiau negalima pamiršti, kad buvo žmonės, kurie prikėlė, įsiūbavo Lietuvą. Tai knygnešiai, aušrininkai, varpininkai, Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviai. Šviesuoliai. Toks buvo ir K.Aglinskas – pats šviesiausias žmogus šiame krašte XIX a. tautinio atgimimo laikais", – pasakoja mokytojas. Žavėdamasis kraštiečio darbais, jo patriotizmu, paminklą aušrininkui kukliai gyvenantis R.Gudaitis sukūrė savo lėšomis, nesitikėdamas nė cento atlyginimo. "Tai mano dovana šiam šviesuoliui ir Garliavai", – sako jis.

Siekia įamžinti istoriją

R.Gudaičio namų kiemą Garliavoje puošia jo paties sukurti medžio darbai: paminklas, skirtas pergalėms mūšiuose už Lietuvą (nuo Saulės mūšio 1236 m. iki 1991 m. sausio 13-osios, kurią mokytojas vadinu vienu iš mūšių už Lietuvos laisvę) įamžinti, prieverpstė. Namą ženklina medinis Garliavos herbas, Kauno rajono herbas ir trijų simbolių kompozicija, kurią būtų galima vadinti R.Gudaičio parašu medyje: stilizuoti susijungiantys partizanų, tremtinių ir Sąjūdžio ženklai.

Būsimiems medžio darbams mokytojas pasiruošia detalius brėžinius. Rodydamas didžiulį brėžinį, jis prasitaria svajojantis įamžinti 1940–1990 m. Lietuvos istoriją, tam jau ieškantis medžiagos. "Tai būtų skulptūrinė grupė, į kurią pasižiūrėję įvairių kartų atstovai, nors ir visai neišmanydami Lietuvos istorijos, iš karto suprastų, kas čia pavaizduota. Šiame darbe manęs visiškai nėra – remiuosi tuo, kas sukurta. Šioje vietoje būtų tremtinių žodžiai: "Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus." Po to – Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio – partizanų ženklas ir žodžiai: "Krauju įrašėme ant žemės: per amžius būsi tu laisva." Tai žodžiai iš Tauro apygardos partizanų himno. Tauro apygarda – tai Suvalkija. Toliau – žodžiai "Lietuva brangi, mano tėvyne", – apie būsimą kūrinį aiškina pašnekovas. – Disidentinį judėjimą įamžinsiu Kryžių kalno motyvu ir apačioje – iš Biblijos psalmių žodžiai "Iš širdies gelmių tavęs šaukiamės, Viešpatie." Po to – Sąjūdis su šūkiu "Mūsų tikslas – laisva Lietuva, mūsų likimas – Lietuva. Tai 1989 m. vasario 16 d. Sąjūdžio Seimas, kuriame ir man teko dalyvauti, davė šią priesaiką prie Juozo Zikaro Laisvės angelo Karo muziejaus sodelyje. Po to – Kovo 11-oji įamžinama heraldiniu Vyčiu. Ir Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena – paženklinta žodžiais "Į automatų šūvius jie atsakė skanduodami "Lietuva". Tai – Justino Marcinkevičiaus žodžiai, pasakyti atsisveikinant su žuvusiaisiais Sausio 13-ąją. Čia – Sausio 13-osios medalis: Laisvės angelas saugoja lietuvaitę."

Man rūpėjo ta veržli gyvybinė tautos srovė, vietovės žmonių siekis išsaugoti tai, kas iš tiesų vertinga, – kalbą, papročius, tradicijas, atskleisti tuos žmones, kurie net sunkiausiomis aplinkybėmis tai darė.

Garliavos Sąjūdžio tėvas

1941 m. birželio 14 d. per pirmąjį trėmimą į Sibirą buvo ištremtos dvi R.Gudaičio mamos seserys su šeimomis, mažais vaikais. "Šiauriau ir žiauriau nebuvo nei tos vietos prie Laptevų jūros, Arkties vandenyno. Ne visi iš jų šeimų sugrįžo. Kai kurių net kapelių neliko – nuplovė Laptevų jūra, – skaudžiausias giminės patirtis prisimena R.Gudaitis. – Spėjau užaugti tokioje atmosferoje su maldomis prieš miegą. Girdėdavau tetulių pasakojimus apie Sibirą, tik buvau prigrasintas tylėti. Man sakydavo: mokykloje elkis kaip visi, nes vėl išveš. Žinojome, su kuo ir ką kalbėti. Nepaisant to, sovietiniame saugume man buvo užvesta byla. Aš esu kilęs iš Kybartų. Ten klebonavo Sigitas Tamkevičius, teko su juo bendrauti, iš jo gauti religinės literatūros – ją skaičiau. Slapta priėmiau Pirmąją Komuniją, slapta susituokiau bažnyčioje, slapta krikštijau vaikus."

Kai pradėjo kurtis Sąjūdis, R.Gudaitis suprato, kad vyksta istoriniai dalykai, ir ėmė pats aktyviai juose dalyvauti. Mokytojas vietos gyventojų yra vadinamas Garliavos Sąjūdžio tėvu. Tuos laikus pašnekovas prisimena itin ryškiai. "1988 m. birželio 3 d. susikuria Sąjūdis, birželio 24 d. – pirmasis mitingas Katedros aikštėje, skirtas mūsų tautos atstovams palydėti į partinę konferenciją Maskvoje. Tame mitinge su didžiausiu džiaugsmu dalyvavau. Teko Garliavos krašto sąjūdžiui vadovauti, be galo puikių žmonių sutikti", – prisimena R.Gudaitis.

Jis buvo tas, kurio iniciatyva 1988 m. rugpjūtį daugelis Kauno rajono istorijos mokytojų užsirašė į Sąjūdžio grupę, o Garliavos 1-ojoje vidurinėje mokykloje, kur jis tuo metu dirbo, į tokią grupę įsirašė visi mokytojai. 1991 m. Garliavos seniūnu dirbęs R.Gudaitis buvo vienas iš tų, kurie organizavo televizijos retransliavimo stoties Juragiuose gynimą. "Yra išlikęs kreipimasis į Juragių gynėjus – kaip elgtis, jei būtų prasidėjęs puolimas. Galiu pacituoti vieną sakinį: "Atėjus objekto užpuolimo momentui, glaudžiu žiedu apjuosime pastatą ir tvirtai susiėmę už rankų užtrauksime Lietuvos himną", – ryžtingą pažadą pažodžiui citavo pašnekovas.

Vis dar nustebina vaikai

Didelį pedagogo darbo stažą turintis mokytojas prisipažįsta, kad vaikai jį vis dar nustebina.

"Buvo toks epizodas: su penktokais mokomės temą "Mindaugas karalius". Aš skaitau Bernardo Brazdžionio eiles "Karaliaus Mindaugo priesaika": "Uždėjote karaliaus titulo karūną / Ne man uždėjot – Lietuvai". Ir aš nesakau mokiniams, kad jie atsistotų, bet jie visi atsistoja. Penktokėliai, mažiukai", – jaudinančias akimirkas iš pamokų brangina mokytojas.

Šiais laikais neretai pasitaiko, kad moksleiviai mokykloje beveik tuo pačiu metu švenčia dvi labai skirtingas šventes – Valentino dieną ir Vasario 16-ąją. Kartais vaikai mokytojo klausia, ar Valentino diena suderinama su tokia rimta švente kaip Vasario 16-oji. "Sakau: vaikučiai, viskas čia susiderina. Jūs laimingi – gyvenate laisvoje Lietuvoje. O tokių pat kaip jūs, mylėjusių ir svajojusių, gynusių Lietuvos laisvę lietuvių nukankinti kūnai nežinia kur žemėmis užversti. Sakau: padėkokite jiems už laisvą Lietuvą su tomis širdelėmis, kurias visiems klijuojate. Tai būna, kad po švenčių ant Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, kitų portretų randu priklijuotų širdelių. Taip Valentino diena ir Vasario 16-oji susiderina", – įsitikinęs pašnekovas.

Polinkį į dailę R.Gudaitis, matyt, paveldėjo iš savo mamos, kuri didžiuliais peizažais ištapydavo kambarių sienas. Mamos atminimą saugoja jos tapyta lauko siena R.Gudaičio šeimos namuose. Mažytę mokytojo dirbtuvėlę puošia kunigaikščių Lietuvos laikų žemėlapiai, 1930 m. sukurta Jano Matejkos "Žalgirio mūšio" paveikslo kopija, tų pačių laikų metalinis Vytauto Didžiojo portretas. "Turiu svajonę atkurtos Lietuvos šimtmečiui sukurti paminklą", – užsimena mokytojas ir rodo jo dirbtuvėlėje sukrautą ąžuolo medieną. – Svarsčiau, iš kur man ąžuolo tam darbui gauti. Pasipasakojau vienam žmogui – tas man savo turėtą medieną padovanojo."

Mokytojas džiaugiasi: dabar belieka laukti mokslo metų pabaigos, kada galės rimtai atsidėti šiam darbui. Kur galėtų iškilti toks paminklas? Tarsi teisindamasis, kad jis jokių dailės mokslų nebaigęs, mokytojas užsiminė iš pradžių planavęs ir šį paminklą statyti savo namų kieme. Tačiau Garliavos seniūnė Nijolė Tarvydienė pasiūliusi jam garbingesnę vietą – netoli R.Gudaičio namų, Alyvų ir Maironio gatvių sankirtoje, kuriamą istorinės atminties parką. Šią vietą garliaviečiai anksčiau vadino Rusų pieva, mat čia sovietmečiu stūksojo specialiosios paskirties karinio dalinio Linksmakalnyje turtas – žvalgybos antenos. Dabar čia – tuščias laukas, kuriame prasidėjo parko įrengimo darbai. Ekskavatoriai čia šiuo metu formuoja tvenkinį. Siekiant įamžinti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, vėliau čia planuojama pasodinti 100 ąžuolų.

Himną paverčia skulptūra

Iki liepos 6 d. šiame parke, kuris dar neturi pavadinimo, turėtų iškilti ir garliaviečio Adolfo Teresiaus bei kitų tautodailininkų iš ąžuolo išskaptuotas Lietuvos himnas. Juozas Videika, Raimondas Blažaitis, Saulius Lampickas, Kazimieras Martinaitis, Algirdas Vaištaras ir A.Teresius, pradėję darbuotis rudenį, gegužę vėl rinksis Garliavos A.Mitkaus pagrindinės mokyklos kieme. Čia jų laukia iš didžiulių ąžuolo trinkų pradėta skaptuoti "Tautiška giesmė". Idėją šiai skulptūrinei grupei pasufleravo A.Teresius. "Kolegų prašiau pagalvoti ir pats mąsčiau, kaip gerai žinomą tekstą paversti skulptūra", – prisiminė idėjos autorius. Šeši medžio skulptoriai rudenį mokyklos kieme darbavosi iki pat pirmojo sniego. "Dar nebuvau taip ilgai dirbęs lauke. Iškritęs sniegas net mūsų palapines sulaužė – buvome priversti greitai nutraukti darbus", – prisimena pašnekovas.

Gegužę tautodailininkai tikisi skulptūrinę grupę baigti. Kad darbas vyktų sparčiau, savaitei vyrai apsigyvens mokykloje. "Manau, kad mes čia dirbdami mokiniams netrukdome. Priešingai, kai kurių dalykų juos išmokome. Rudenį, kai čia dirbome, visą savaitę kiekvieną dieną vaikai ateidavo nustatytu laiku ir sugiedodavo Lietuvos himną", – pasakoja A.Teresius.

Vasarą trijų garbingiausių Lietuvos tautodailės apdovanojimų – aukso vainikų – laureatą rečiau galima rasti namuose Garliavoje. Jis nuolatos dalyvauja tautodailininkų stovyklose, stato koplytstulpius, stogastulpius tai viename, tai kitame Lietuvos krašte. Laukdamas šiltesnių orų, kai galės pradėti darbuotis lauke, A.Teresius kuria mažesnės apimties darbus. Jo namuose rikiuojasi medinių figūrų eilės: Šventoji Šeima, kiti šventieji, angelai ir eiliniai mirtingieji, kurie, prisilietus talentingai tautodailininko rankai, atrodo visiškai neeiliniai. "Čia – mano žiemos darbai. Per ją, va, tai šiaučių, tai kriaučių, tai kiaušinių rinkėją išskaptuoju. Tai angelą su pasikeliančiu sparnu ar karvę su slaptomis durelėmis ir lentynėlėmis", – apie kuriamų medinukų paslaptis užsimena jų autorius. Ką tik juokavęs, netrukus pašnekovas prabyla rimtai – rodo kuriamą koplytstulpį, skirtą atkurtos valstybės 100-mečiui. "Dainų šventės metu, kas ketveri metai, Vilniuje vyksta didelės tautodailės parodos. Šis darbas greičiausiai važiuos į Vilnių. Kur jis paskui įsikurs – kol kas nežinau. Imdamasis šio darbo, ilgai galvojau, kaip mūsų kovą dėl laisvės pavaizduoti? Pasirinkau šv.Jurgio kovos su drakonu simbolį. Drakoną stengiausi išpiešti pačia baisiausia, negražiausia spalva. Tas drakonas gali būti ir rudasis, ir raudonasis priešas", – idėjas, sudėtas į tradicines liaudies meno formas, paaiškina tautodailininkas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių