G. Mažeikis: suprantantis kito unikalumą, nesmurtauja

– Man atrodo, pagal statistiką tarp smurtaujančiųjų pagal amžių – kaip tik nemažai sovietų armijoje tarnavusių vyrų... Nežinau, ar taip yra, bet įspūdis toks, kad mūsų visuomenėje smurto labai daug.

– Smurtą gimdo nepasitikėjimas vienas kitu, tos prievartinio gėrio, arba gėrio diktato, ir tikratikystės idėjos, ir smurto paveldas, tai yra smurto kultūra. Esant šiam paveldui, tokiai kultūrai, susiformuoja savotiškas smurto sindromas, kuris slepia didelę traumuoto asmens ar grupės baimę pamatyti savo bėdas. O kad kažkas keistųsi, reikia pamatyti savo trūkumus, juos pripažinti, įvardyti ir tada ieškoti tinkamų sprendimų. Kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje, patys nukentėjusieji, ypač moterys nebūna savo vyrui tas kitas, apie ką kalbėjome, tai yra nenustato ribų. Sunkiausia visiems paaiškinti, kad jie nėra materialinė partnerio nuosavybė ar laisvai disponuojamas kūnas.

– Vis dėlto mes svarstome, kalbame apie tai, vadinasi, bent dalis visuomenės tai pripažįsta. Kokiomis priemonėmis spręsti smurto problemą, jūsų manymu, Gintautai?

– Manau, kad tam yra šimtas ir viena priemonė: nuo teisinės asmenų, prieš kuriuos smurtaujama, apsaugos, iki psichologinės pagalbos ne tik smurtą patyrusiems, bet ir smurtaujantiems asmenims; iki aistrų ir emocijų išliejimo mokymosi ir tikratikių kultūros ir gėrio diktato kritikos.

– Kai kurie tėvai vis dar mano, kad vaikui nepakenks fizinės baismės.

– Apskritai nuo vaikų auklėjimo ir pavyzdžių, kuriuos jie mato, priklauso, kokios asmenybės jie užaugs. Vaikui, paaugliui būna sunku įveikti savo energijos ir vaizduotės perteklių. Vaikui reikalinga pagalba, neretai tvirtas vyro žodis ar stabdanti, bet jokiais būdais ne smurtaujanti ranka. Kita vertus, vaikas turi savo orų pasaulį, kurį nuolat plečia. Ir šį pasaulį mes, suaugusieji, turime gerbti – nevalia be leidimo į jį įsibrauti. Tokiu būdu mokysime vaiką pagarbos kitam.

– Įstatymai tarsi saugo nukentėjusįjį, bet daug priklauso ir nuo mūsų neabejingumo. Jei į jus kreiptųsi nukentėjęs asmuo, ką jam sakytumėte?

– Paprašyčiau ir skatinčiau išsikalbėti. Žinau, tam reikėtų laiko. Nepulčiau iškart tikėti aistringu kančios šauksmu – gal tai tik momentinis emocijų pliūpsnis. O po to jau, priklausomai nuo situacijos, galvočiau apie pagalbą: ar nukreipti į policiją, ar pas psichologus, ar namo taikytis, ar patarti išvažiuoti pas gimines – bent kuriam laikui.

– Gintautai, o ar reikia kalbėtis su smurtavusiuoju? Ar jam reikalinga pagalba?

– Vienareikšmiškai. Reikia kalbėtis, kad suvoktum paslėptų ir regimų motyvų logiką ar priežastis (alkoholis, nerimas ir kt.). Reikia rasti didįjį nerimo šaltinį. Tokiam asmeniui reikalinga psichologinė pagalba – nukreipčiau ten.

– Jei norime, kad smurto visuomenėje mažėtų, turime kažkaip prisidėti ir patys?

– Be abejo. Mano požiūriu, labai svarbu įteisinti socialinę ir kultūrinę įvairovę, leidimą ir pasirinkimą būti kitokiam. Šis egzistencinis veiksmas skirtas visos socialinės ir politinės kultūros keitimui. Be to, visos kitos priemonės – tik smurto padarinių pudravimas. Antra, reikia kurti ir stiprinti psichologinės pagalbos centrus smurtaujantiesiems ar linkusiems tai daryti. Galbūt reikia kurti linkusiųjų smurtauti pokalbių grupes, socialinius klubus, kurie, viena vertus, padėtų išsaugoti jų savigarbą, antra vertus, padėtų įveikti smurtą. Trečia, labai svarbios visos priemonės, kurios gali stabdyti banalų buitinį alkoholizmą.

– Širdingai ačiū jums už pokalbį!

Akcijos organizatorius – Kauno apskrities vyrų krizių centras.

Akcijos rėmėjai: dienraštis „Kauno diena“, UAB „Naujasis šilelis“, Kauno miesto savivaldybė, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.